Vasarai besiritant į antrą pusę, liepos 29 dieną, bitininkams ir kitiems medaus mėgėjams, bičiuliams buvo labai svarbi bičkopio arba dievo Bubilo šventė. Bubilas baltų mitologijoje – bičių ir medaus dievas, bičių deivės Austėjos vyras. Bubilas – tai demoniškas pradas, globojęs tranus ir midų. Jo vardas kilo nuo panašumo į garsą, kuris primena bičių būbimą avilyje. Baltų dievas Bubilas – vyriškosios vaisingumo galios simbolis. Jis gundo ir vilioja, skatina besaikį vartojimą. Tuo tarpu Austėja – avilių sergėtoja, gamtos gėrybių globėja.

 

Seniau šią dieną būdavo atliekamos ritualinės apeigos. Žynys atsisėsdavo prie krosnies, paimdavo indą, kupiną šviežio medaus, melsdavosi dievams ir pabaigęs sudaužydavo molinį ąsotį į krosnį. Tikėta, kad tokie veiksmai žada daug tų metų medaus.

 

Bitės nuo seno labai gerbiamos. Darbščios bitelės ne veltui lyginamos su nuoširdžiu, daug dirbančiu, tvarkingu, draugišku žmogumi, kuriam labai svarbu saugoti ir puoselėti savo namų židinį. Liaudies patarlėse sakoma: „Bitė pikta, kai darbo neturi, žmogus – kai per daug“, „Saulelė šviečia, leidžia bitė spiečių“ arba „Sukasi kaip bitė aplink žiedą“.

 

Dar ir dabar tikima, kad medų kopinėti gali tik geras, nuoširdus žmogus. Tik tokio bitės skaudžiai negels. Šalia bičių nevalia keiktis, bartis ar kitaip netinkamai elgtis. Medus iki šiol vertinamas kaip liaudiška priemonė nuo įvairių ligų, peršalimo ir kaip sveikas saldumynas. Anksčiau medus buvo taip vertinamas, kad už medaus vagystę, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama mirties bausme.