Ruduo Radviliškio krašte: ir istorijos pažinimui, ir kojų pramankštinimui

Patyrę keliautojai sako, kad ruduo dar geresnis metas keliauti ir pamatyti visas Lietuvos grožybes. Žinoma, pliaže (žodis vartotinas) gal nepasideginsite, bet pradėjus gelsti ir kristi lapams – atsiskleis tolimi toliai, piliakalniai įgaus aiškesnį pavidalą. Tad nieko nelaukite – ruduo ne ilgam, išsiruoškite į vienos dienos kelionę po Radviliškio kraštą: ir gamtos, ir istorijos pažinti.

Radviliškio krašto senoliai – 8 piliakalniai

Iš viso Lietuvoje priskaičiuojami 1009 piliakalniai. 8 išlikę Radviliškio krašte. Labiausiai lankomi Raginėnų, Velžių, Kudinų (Šiaulėnų) piliakalniai tikrai išsiskiria ir traukia užkopus į juos grožėtis panorama.

Raginėnų piliakalnį juosia Daugyvenės upelis, ankstyvą rudenio rytą pasidengiantis rūkais. Kuo anksčiau atvykus – didesnė tikimybė juos pamatyti. Jei sunku labai anksti keltis ir leistis į kelią, Burbiškio dvaras, kuris visai netoli piliakalnio siūlo išeitį – nakvynę dvare.

Apie Raginėnų piliakalnį pasakojamos legendos ir padavimai. Jau iš piliakalnio pavadinimo galima numanyti, kad be raganų ir velnių – niekaip. Net Raganų kalnu jis vadinamas. Beje, Raginėnų kalnas yra plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad tas kalnas esąs užkeiktas.

Neužsibūkite prie šio piliakalnio, keliaukite iki išskirtinio Kleboniškio kaimo. Jei Rumšiškes „suvežė“, šis kaimas yra „natūralus“ ir net „gyvas“ – jame iki šiol gyvenama.

Raginėnų piliakalnis, nuotraukos aut. Brigita Navickaitė.

Pasiekti Velžių piliakalnį su priešpiliu labai nesunku, o net vilioja – taką supa pušys, Arimaičių ežero nelygi kranto linija veda akis vis tolyn. Tiesa, prie piliakalnio kadais buvę du ežerai, sukėlus vandens lygį Arimaičių ežeras „priglaudė“ Žirnio ežerą. Jojo pakrantėje vis dar rymo radviliškiečius traukusi poilsio oazė  „Žirnelis“.

Jei į piliakalnį žvelgtume iš paukščio skrydžio, pamatytume, kad jis stūkso pusiasalyje, apsuptame vandens.

Grįžtant į pagrindinį kelią, rekomenduojame užsukti į smuklę, jei ne pavalgyti, tai pasigrožėti, ką sukūrė darbščios šeimininkų rankos: vaikų žaidimų bei poilsio aikštelės, medinių pagoniškų skulptūrų ir sendaikčių ekspozicijos, energetinis labirintas, basų pėdų pojūčių takas, lauko treniruokliai, vėjo varpų terapinė erdvė, „Lietuvos tūkstantmečio“ gėlynas, skulptūra „Pasaulio simetrija“, stilizuotos kūlgrindos kalva su gėlynu. Jei to dar negana – vandens dviračiai, valtys išrikiuoti.

Arimaičių ežeras, Velžių piliakalnis, nuotraukos aut. Sigitas Mikutis.

Kita stotelė – Šiaulės žemė. Paslaptimi apgaubtas pavadinimas slepia didžiulius tiek gamtos, teik kultūrinius lobius. Pakeliui į piliakalnį, verta sustoti pačiuose Šiaulėnuose. Krašto muziejus, fotografo metraštininko Balio Buračo dvasia sklando miestelyje, per miestelį vingiuoja Šušvės upė. Jo nelygus reljefas, įvairi architektūra tikrai verti dėmesio. Ką jau kalbėti apie vietos bažnyčią ir garsios Šemetų šeimos mauzoliejų. Kiek liūdnesnis vaizdas prie Šiaulėnų dvaro. Buvęs dailus mūras šiandien apleistas ir laiko skaudžiai naikinamas. Liūdna, bet jį jau „vejasi“ ir už miestelio balto mūro Diktariškių dvaras.

Šiaulės apžvalgos bokštas, nuotraukos aut. M. Dvarionaitis.

Bet vykite iki Kudinų piliakalnio, dar vadinamo Šiaulės kalno. Vaizdingas maršrutas, tik neišsigąskite žvyrkelio, tikrai verta važiuoti toliau. Beje, iki Šiaulės kalno galima numinti ir dviračiais, įrengti takai.

Pasiekus automobilių aikštelę galima rinktis – pirma keliauti kalno ieškoti, ar lipti į Šiaulės apžvalgos bokštą. Pažymėtina, kad nuo bokšto piliakalnio nesimato, jį pasiekti ir pamatyti teks patiems.

Vingiuotais miško takeliais pasiekiamas Kudinų kalnas yra vienas iš 10 piliakalnių Lietuvoje, ant kurio pastatytas kryžius. Jį statė ne bet kas, o pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Metalinis, pagal senovinę madą raitytais kraštais kryžius atlaikė visas negandas.

Akis džiaugiasi, kad kalnas prižiūrimas, į jį vedantys laiptai nudažyti, žolė nupjauta. Kudinų kalnas neįtikėtinai status ir aukštas, regis, medžių viršūnės po kojomis. Gera ten pabūti tyloje – genys kala, kažkas sutraška, zvimbia.

Kudinų piliakalnis, nuotraukos aut. Laura Prascevičiūtė.

Gera ilsėtis, bet maršrute dar vienas piliakalnis. Iki Vaitiekūnų piliakalnio ne tiek ir toli, gražiais kloniais keliauti apie pusvalandį. Tai dar vienas piliakalnis, ant kurio kryžius. Šįkart medinis, gerųjų tautodailės tradicijų pavyzdys. Pasak piliakalnių tyrinėtojų, kryžius čia neturėtų stovėti, jei tai naujiena, bet jei tai atstatytas kryžius, kuris prieš daug metų čia buvęs – gali likti.

Piliakalnis išsiskiria savo forma – primena ieties galiuką arba pirštą. Galima pagalvoti, kad statokas, kalnas ir yra piliakalnis, tačiau tai – pylimas. Piliavietę apsuka Vaitiekūnų tvenkinys rudais vandenimis.

Išsamiau apie Radviliškio piliakalnius ir kitus lankytinus objektus galima sužinoti www.inforadviliskis.lt