Didžiąją egzotinių augintinių dalį sudaro įvairūs ropliai: vėžliai, gyvatės, žalčiai, driežai… Fiziologija glaudžiai susijusi su sezoniškumu, todėl pereinamuoju etapu svarbu užtikrinti tinkamas sąlygas ir šėrimą. Priešingu atveju padidėja ligų rizika.

 

Cute,Baby,Of,Bearded,Agama,Dragon,Is,Sitting,On,LogSpecialistės konsultacija

LSMU dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoja Martyna Daunytė

 

Ar namuose laikomi ropliai miega žiemos miegu kaip laukiniai gentainiai?

 

Žiemos miegas, vadinamoji brumacija, ropliams būdinga būklė, kai šaltuoju metų laiku tampa mažiau aktyvūs, sulėtėja medžiagų apykaita. Gamtoje pasireiškia rūšims, paplitusioms teritorijose su kintančiais metų laikais. Pavyzdžiui, brumaciją pasiekia Lietuvoje gyvenantys ir į raudonąją knygą įtraukti baliniai vėžliai. Žiemoja vandens telkiniuose dumblėtu dugnu. Deguonies gauna iš vandens, todėl neišnyra į paviršių įkvėpti oro. Neminta, gyvybiniams procesams palaikyti naudoja energiją, sukauptą šiltuoju sezonu.

 

Ar namuose laikomiems ropliams reikalingas žiemos miegas, priklauso nuo rūšies. Jei natūraliai žiemoja gamtoje, gali žiemoti ir namuose. Šiuo klausimu kyla daug diskusijų. Kartais žiemos miegas gali būti naudingas, ypač siekiant paskatinti natūralų poravimąsi. Tačiau dažnai, palaikant standartinę temperatūrą ir užtikrinant nekintančias sąlygas, ropliai puikiai prisitaiko gyventi be žiemos miego.

 

Jei šeimininkai nusprendžia sukelti brumaciją, svarbu įsitikinti, ar augintinis kliniškai sveikas ir neserga, ypač metabolinėmis ligomis. Sąlygos priklauso nuo rūšies, t. y. kas tinka stepiniam vėžliui, netiks kukurūziniam žalčiui. Temperatūra iki optimalios žiemojimui mažinama 2–3 savaites. Šėrimas taip pat nutraukiamas per 2–4 savaites, kol visiškai išsivalo žarnynas. Prieš brumaciją reikia užtikrinti gerą hidrataciją, todėl gyvūnas reguliariai maudomas vandens vonelėse. Jos skatina žarnyno peristaltiką ir ropliai išsituština prieš žiemos periodą.

 

Kaip elgtis pavasarį, norint pražadinti miegančius roplius?

   

Išėjimas iš brumacijos – laipsniškas procesas, kuris prasideda imituojant natūralų atšilimą ir šviesos periodo ilgėjimą.

 

Pirmasis žadinimo žingsnis – laipsniškas temperatūros didinimas. Ji keliama 1–2 savaites iki rūšiai optimalaus rodiklio. Jei roplys laikomas žiemojimui skirtoje vietoje (pvz., šaldytuve), pirmiausia perkeliamas į šiltesnę patalpą, vėliau grąžinamas į laikymo aplinką, t. y. terariumą, ir tik tada keliama temperatūra. Daugumos roplių optimali temperatūra šaltoje zonoje yra 24–29 °C, o šiltoje zonoje – 32–38 °C, tačiau režimai labai priklauso nuo rūšies.

 

Kitas žingsnis pereinant iš brumacijos yra šviesos periodo ilginimas. Apšvietimas didinamas laipsniškai, per savaitę pereinant prie normalaus 10–12 val. režimo. Svarbu įjungti UVA / UVB spinduliuotės lempas, kurios padeda reguliuoti medžiagų apykaitą, apetitą ir aktyvumą.

 

Nereikia pamiršti rehidratacijos. Pabudusiems gyvūnams reikėtų pasiūlyti vandens arba mirkyti juos šiltose vonelėse. Procedūros itin svarbios vėžliams ir driežams. Mirkomi sekliame, drungname vandenyje (27–29 °C) 15–20 minučių. Gyvūnai visada turi turėti priėjimą prie šviežio vandens.

 

Šeriami tik visiškai nubudę ropliai, pasiekę optimalius temperatūros ir šviesos rodiklius. Pradedama nuo mažo pašaro kiekio, palaipsniui didinant porcijas ir šėrimų dažnį. Rekomenduojama stebėti virškinimą, atsižvelgti į išmatų kiekį ir bendrą aktyvumą.

 

Pereinamuoju laikotarpiu roplius įdėmiai sekti. Normalu, kad pažadinti būna vangūs, tačiau po kelių dienų turėtų judėti aktyviau. Jei nepradeda ėsti po savaitės nuo pabudimo arba atrodo neįprastai mieguistas, reikėtų pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.

 

Kaip prižiūrėti ir šerti roplius, kurie nemiega žiemos mėnesiais?

 

Namuose laikomų roplių šėrimas žiemos periodu priklauso nuo rūšies, natūralaus elgesio ir laikymo sąlygų. Kai kuriems sumažėja apetitas ar aktyvumas, ypač jeigu neužtikrinama pastovi temperatūra, rodiklis svyruoja arba aplinka atvėsta. Tokiu atveju roplys gali pereiti į brumaciją. Jei tai yra rūšis, kuri natūraliai miega žiemos miegu, gyvūno šerti nereikėtų.

 

Atogrąžų ropliams įprastai reikia nekintančių ir kontroliuojamų sąlygų ištisus metus. Žiemos mėnesiais apetitas gali natūraliai sumažėti, net ir nepakeitus aplinkos. Reikėtų mažinti porcijų dydį ir šėrimo dažnį. Kai kurie driežai ir gyvatės neėda, jei sumažėja aplinkos temperatūra, tačiau nepasiekia brumacijos. Taip pat reikia mažinti porcijas ir šėrimo dažnį. Gyvūnai gali atsisakyti ėsti, bet tik trumpam laikui.

 

Žiemos periodu svarbu išvengti virškinimo problemų, todėl būtina sudaryti šiltą aplinką, reikalingą medžiagų apykaitai. Svarbu stebėti roplio apetito pokyčius, esant poreikiui, koreguoti šėrimo grafiką. Gyvūnas visada turi turėti gėlo vandens, net ir esant sumažėjusiam apetitui. Jei gyvūnas negeria ir nelipa į vonelę maudytis, rekomenduojama palaikyti šiltame vandenyje 15–20 min. Sumažėjus aktyvumui neperšerti. Tačiau mažinant pašaro kiekį svarbu sekti gyvūno svorį ir kūno būklę. Kiekviena roplių rūšis turi savo unikalių poreikių, todėl patariama stebėti elgesį.

 

Kokių ligų ar būklių rizika padidėja žiemos metu?

   
  •  Kvėpavimo takų infekcijos. Ropliai serga, kai aplinkos temperatūra per žema arba labai svyruoja. Dažniausi simptomai: pasunkėjęs kvėpavimas ar kvėpavimas per burną, pakitę kvėpavimo garsai, išskyros iš nosies ar burnos, apatija, sumažėjęs aktyvumas.
  •  Virškinimo sutrikimai. Metabolizmas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Laikant vėsiai ir šeriant per gausiai, nesuvirškintas pašaras pradeda pūti. Kaupiasi dujos, vystosi žarnyno uždegimas ir kitų problemų. Dažniausi simptomai: apetito stoka, atsisakymas ėsti, pilvo pūtimas, diskomfortas (gyvūnas vengia pilvo srities lietimo), viduriavimas ar neįprastai kietos išmatos, letargija ir sumažėjęs aktyvumas.
  •  Dehidratacija. Žiemos periodu aplinkoje gali sumažėti drėgmės kiekis. Gyvūnas mažiau geria ir lengvai praranda skysčius. Dažniausi požymiai: įdubusios akys, sausa, susiraukšlėjusi oda, silpnumas, nenoras judėti, retas šlapinimasis.
  •  Infekcijos dėl nusilpusio imuniteto. Brumacijos periodu padidėja įvairių bakterinių, grybelinių ar parazitinių ligų rizika. Dažniausi simptomai: odos paraudimas, pažeidimai, nenormalus elgesys (kasymasis, kūno trynimas į daiktus), silpnumas, vangumas, sumažėjęs judrumas, svorio praradimas.
  •  Metabolinė kaulų liga. Žiemą, kai sumažėja UVB spinduliuotė, ypač jei gyvūnas negauna papildomo apšvietimo ir laikomas tik natūralioje šviesoje, gali sutrikti vitamino D3 sintezė, o tai neigiamai veikia kalcio įsisavinimą. Dažniausi simptomai: deformuotos arba minkštos galūnės, letargija, nejudrumas, sumažėjęs ar dingęs apetitas.

 

Kokie požymiai išduoda, kad gyvūnas negaluoja?

 
  •  Apetito praradimas. Neėda ilgiau nei įprastai, ypač jei iki šiol maitinosi gerai.
  •  Apatija, sumažėjęs aktyvumas. Daug laiko praleidžia nejudėdamas ar slėpdamasis, net kai aplinkos sąlygos normalios.
  •  Kvėpavimo pakitimai. Kvėpavimas praverta burna, šnypštimas, švokštimas gali būti infekcijos požymis.
  •  Odos ir kūno pokyčiai. Dehidratacija, odos spalvos pakitimai ar uždegimo požymiai galimai rodo infekcijas bei kitas sveikatos problemas.
  •  Svorio netekimas. Gyvūnas ilgą laiką neėda arba atrodo liesas.
 

Šaltuoju periodu svarbu stebėti gyvūno sveikatą ir užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas (aplinkos temperatūrą, drėgmę bei UVB apšvietimą). Jei kyla abejonių arba pastebėjus neįprastų požymių, verta kreiptis į veterinarijos gydytoją.

 

Kokios dažniausios roplių sveikatos problemos?

 

Šeimininkai dažniausiai skundžiasi gyvūno vangumu ir apetito nebuvimu. Pasitaiko roplių, kurie neėda mėnesį ir ilgiau arba apetitas sumažėja drastiškai, palyginus su ankstesniais metais. Gana dažnai kreipiasi dėl pakitusios kūno formos, pvz., kreivos uodegos, sulinkusio kiauto, sutinusių akių vokų.

 

Daugelis roplių ligų metabolinės, jei gyvūnas laikomas ir šeriamas netinkamai. Kaip pavyzdį pateiksiu UVA / UVB spinduliuotės lempas, kurios būtinos daugelyje terariumų. Šeimininkai žino jų funkcijas, bet neįvertina, kad lempos efektyvios ribotą laiką. Atsižvelgiant į gamintoją, jas būtina keisti kas 6 mėn. Naudojant senas lempas, ropliams sutrinka kalcio ir vitamino D apykaita. Nereti atvejai, kai ta pati lempa naudojama net 10 metų, o pasunkėjus ligai padėti per vėlu.

 

Dar viena paplitusi problema – netinkamas substratas terariume arba šėrimo tipas. Kartais ropliai, dažniausiai driežai, pradeda per daug ėsti substratą. Šis kaupiasi skrandyje, žarnyne ir gali sukelti obstrukcijų. Negydant gyvūnas nugaišta. Tokiems ropliams privalu keisti substratą į tokį, kurio neėstų. Jei substratą ėda netyčia kartu su parašu, rekomenduojama keisti šėrimo būdą. Ėdesys gali būti duodamas ore arba dedamas į lėkštutę. Galima šerti aplinkoje be substrato, pvz., išėmus roplį iš terariumo.

 

Ką patartumėte pradedančiajam augintojui?

 

Vienintelis patarimas – žinokite, ką įsigyjate. Roplys gyvena namuose ne vienus metus. Kai kurios rūšys sulaukia 40, 50 ar net 60 metų. Tačiau toks amžius pasiekiamas tik laikant tinkamoje aplinkoje ir užtikrinant gerovę. Prieš renkantis augintinį būtina pasidomėti rūšies natūralia aplinka ir reikalingomis laikymo sąlygomis, išskirtiniais poreikiais. Ir, žinoma, įsigyti visą būtiną įrangą. Jei negalite sudaryti optimalių sąlygų, geriau rinktis kitą rūšį. Nebijokite profilaktinių vizitų pas veterinarijos gydytojus, nes prevencija yra daug geriau nei ligų gydymas.