Romainas Gary – rašytojas, kino scenaristas ir režisierius, Prancūzijos konsulas, milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus. Literatūros tyrinėtojų giriamas už įstabius mistinius siužetus ir išskirtinį gebėjimą kurti jausmingą pasakojimo atmosferą. O lietuviams įdomios ne tik jo knygos, bet ir asmeninio gyvenimo istorija. Juk rašytojas turi sąsajų su Vilniumi.

 

Per motinos pienąMoscow,,Russia,-,June,25,,2018:,Romain,Gary,Engraved,Vector

 

Romainas Gary gimė 1914 m. gegužės 21 d. (pagal senąjį kalendorių – gegužės 8 d.) Vilniuje, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad būsimasis rašytojas pasaulį visgi išvydo Maskvoje. Berniukas iš pradžių gavo Kacewo pavardę, kurią suteikė motinos Ninos sutuoktinis. R. Gary biografijos tyrinėtojai ne be priežasties rašytojo gimimo liudijime tėvu įrašytą vyrą vadina tiesiog Ninos vyru. Mat neaišku, kas tikrasis biologinis tėvas. Visgi jo bruožai išduoda rytietišką kilmę: putlios didelės lūpos, platus kaklas, kazokiškas šaknis išduodančios keistoko atspalvio akys. Romainas niekada per daug nesidomėjo tikrąja prigimtimi. Visada sakydavo esąs žydas. Taip pat primindavo, kad motina turėjo lietuviškų šaknų. Tad lašelį lietuvybės gavo su motinos pienu. Kai Romainas dar buvo kūdikis, motina išsiskyrė su tuometiniu sutuoktiniu. Šis skyryboms neprieštaravo, nes suvokė, kad berniukas nėra jo biologinis sūnus. Jie liko vieni: mažylis ir 31-erių Nina, pasiryžusi išgyventi nesvetingoje Maskvos aplinkoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzų teatro scenoje Nina vaidino Dianą, jauną grafienę de Belflior Lope de Vegos komedijoje „Šuo ant šieno“. Nors nekilminga ir neturtinga, tačiau užsispyrusi – tokia buvo Romaino motina. Vaidmenis atlikdavo prancūziškai. Kalbos išmoko kone savarankiškai vien tam, kad galėtų pasirodyti prestižinio teatro scenoje. Dalį užsispyrimo ir gebėjimo išgyventi sunkiomis sąlygomis perdavė sūnui. To jiems abiem labai prireikė po 1917 m. revoliucijos, kai teko skubiai išvykti iš kovos lauku tapusios Maskvos. Jie patraukė į Vilnių. Nors nei motina, nei sūnus nemokėjo nė žodžio lietuviškai, visur pabrėždavo lietuvišką kilmę. Taip siekė nutraukti sąsajas su Maskva. „Gimęs Vilniuje“ tapo savotišku R. Gary standartiniu prisistatymu.

 

Dienos Vilniuje ir Varšuvoje

 

Nina buvo įstabaus grožio moteris. Jos išvaizda padėjo išgyventi. Mat nuolat atsirasdavo gerbėjų, norėjusių palankumą tiesiog nusipirkti. Motina ir sūnus visada gyveno vieni, tačiau prisiminimuose Romainas rašė, kad svarbiausiais ir sunkiausiais momentais jiems lyg iš dangaus įteikdavo paslaptingų dovanų. Vienu ryškiausių prisiminimų tapo Vilniuje dovanų gautas dviratis. Tais laikais tai buvo išskirtinė, net prabangi dovana. Vaiko sąmonėje šis daug džiaugsmo suteikęs daiktas kažkodėl sietas su tėvu. Tarsi vyras, kurio niekada nepažinojo, taip būtų rodęs meilę. Vilnius būsimajam rašytojui tapo ypatinga vieta – čia motina mokė skaityti ir rašyti. Tiesa, tik prancūziškai ir rusiškai. O pats Romainas Vilniuje su bendraamžiais kalbėjo lenkiškai. Vėliau tos kalbos pradmenys jam labai pravertė. Septynmetis jau giedojo „Marselietę“ ir pamažu mėgino prisijaukinti prancūzišką tapatybę. Prancūzų kalba Ninai priminė nuostabią aktorės praeitį. Ji garbino idealizuotą Prancūzijos, visų laisvių ir gyvenimo malonumų šalies, paveikslą. Galiausiai nusprendė, kad jiems lemta gyventi būtent ten. 1923 m. Romainas su motina paliko Vilnių ir atvyko į Varšuvą. Berniukas namuose mokėsi istorijos, aritmetikos ir kitų disciplinų, kurios būtinos mokyklai. Tiesa, ją lankyti pradėjo tik sulaukęs 10-ies. Bet tai nesvarbu, nes berniukas pasižymėjo išskirtiniais gabumais. Dar nesulaukęs paauglystės laisvai kalbėjo trimis kalbomis, demonstravo puikius retorikos gebėjimus. Varšuva jam darėsi per ankšta. Motina pasirūpino išvežti sūnų į Nicą ir išleisti į prestižinį licėjų. Jos svajonė – paversti sūnų gerbiamu Prancūzijos akademijos nariu ar Prancūzijos ambasadoriumi. Tiesa, sunkiai įgyvendinama, nes nei motina, nei sūnus neturėjo pilietybės.

 

Gary gimimas

 

Tai pasikeitė tik 1935 m., kai galiausiai pažinčių ir paslaptingų geradarių dėka R. Gary gavo Prancūzijos pilietybę. Pase įrašyta, kad jo tautybė – lenkas. Romainas skynėsi kelią į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Pirmiausia įstojo į Provanso Ekso universiteto Teisės fakultetą, vėliau persikėlė į Paryžių. Ten irgi studijavo teisę, tačiau aistros šiai disciplinai nejautė. Mat norėjo rašyti ir tam skyrė beveik visą laisvalaikį. Paryžiuje sukūrė ir konkursinėms literatūros programoms pateikė keletą novelių. Kūrybinis talentas pastebėtas iškart – gavo net kelias jauniesiems autoriams skirtas premijas. Tačiau 1940 m. balandį jo, kaip ir daugelio kitų jaunų vyrų, gyvenimas negrįžtamai pasikeičia. Prancūzai mobilizuojami ir ruošiami Antrajam pasauliniam karui. Tarp jų – ir R. Gary, kuriam lemta tapti bombonešio pilotu. Danguje jis praleido po 5–6 val. Galų gale atsidūrė mūšio lauke, o dėl nesklandumų fronte virto pabėgėliu. Likimas kartu su būriu jaunų prancūzų karių nuvedė į Londoną, kur Carltons Gardens gatvėje buvo įsikūręs Ch. de Gaulle‘io štabas. Romainas ne tik įsitraukė į Prancūzijos oro pajėgas kaip savanoris, tačiau ir pasirinko vardą Gary nuo rusiško liepiamosios nuosakos veiksmažodžio „dek“. Iš atminties pačiu laiku išniro čigoniška daina „Gari… Gari… dek, dek mano žvaigžde“. Nuo tada draugams ir merginoms skelbėsi esąs prancūzas ir rusas, tačiau neužmiršdavo pridurti, kad gimė Vilniuje. R. Gary išsiunčiamas į Afriką. Ten ne tik pilotavo, bet ir rašė noveles. Jose – gausybė karo atspindžių ir mirties nuojauta. Tarnaudamas Afrikoje net tris kartus vos nežuvo lėktuvo avarijose, užsikrėtė vidurių šiltine ir keliolikai dienų paniro į komą. Kone stebuklingai išgyveno ir po trumpos reabilitacijos vėl atsidūrė fronte. Šį kartą prie Palestinos krantų. Susidūrimai su mirtimi vis dažnėjo. Pats pradėjo manyti, kad galiausiai sudegs, taip ir nesulaukęs karo pabaigos.

 

Idealus diplomatas

 

Visgi išgyveno ir vėl apsistojo Londone, kur susipažino su angle Lesley Blanch. Ją traukė rusiškos knygos, daiktai ir, žinoma, rusiškų šaknų turintys meilužiai. Pirmojo susitikimo metu ji pasakė, kad Romainas panašus į Gogolį. Kai pora susituokė, Lesley buvo 37-eri, o Romainui – 30. Tačiau amžiaus skirtumo jie nesureikšmino. Lesley buvo keista, bet žavinga moteris, žurnalistė, atsakinga už kino ir teatro skiltis. Ji turėjo daug įtakingų draugų. Aukštuomenės rate sukiojosi ir pats Romainas. Pažintys jam padėjo imtis diplomato karjeros kaip generolo Ch. de Gaulle‘io šalininkui. Jis užsimojo pretenduoti į Prancūzijos ambasados Londone patarėjo kultūros klausimais vietą, bet minėto generolo kabinetui atstovavęs Gastonas Palewski tam tvirtai pasipriešino, esą „per jaunas“, netgi „per daug lengvabūdiškas“. Visgi suteikė progą pademonstruoti gebėjimus – paskyrė į ambasados Bulgarijoje sekretoriaus postą. Lydimas žmonos išvyko į Sofiją. Lesley stengėsi, nors ir kukliomis sąlygomis, papuošti butą, gaminti prancūziškus patiekalus. Tuo metu bulgarų liaudis mirė badu. Nuo 1944 m. Bulgarijos teritoriją apgulė sovietų kariuomenė. R. Gary tada išvydo tikrąjį komunizmo veidą, tokį žiaurų, kad ėmėsi gelbėti bulgarų liberalus ir išvežti iš šalies. Galiausiai išvyko ir pats. Vis dar rašė, o kūryba tapo gilesnė. Tarsi regėti žiaurumai būtų palikę gilių randų rašytojo sieloje. Kurį laiką atsidavė tik diplomatiniam darbui ir pagaliau užsitarnavo pagarbą – išsiųstas į Jungtinių Tautų biurą Niujorke. Šičia jam sekėsi puikiai – nepriekaištingai išsilavinęs, demonstravo išskirtinius oratoriaus gebėjimus, šnekėjo net septyniomis kalbomis. Visa tai – idealaus diplomato savybės.

 

Meilė ir mirtis

 

Biografai R. Gary apibūdina kaip žmogų, turėjusį daugybę veidų. Jis meistriškai užsidėdavo diplomato, karo veterano, prancūzo meilužio kaukes. Tačiau tikrasis veidas veikiausiai buvo mažai kam pažįstamas. Tikėtina, kad giliai viduje šis vyras nepažino tikrųjų šaknų ir nuolat jautė mirties alsavimą. Baimė išnykti iš šio pasaulio jį pradėjo persekioti dar vaikystėje, juk motina nuolat mokė išgyventi bet kokia kaina. Visgi Romainas norėjo ne tik išgyventi, bet ir gyventi. O gyvenimą suvokė kaip aistrų patenkinimą. Tad net nemėgino atsispirti savosioms aistroms, kai iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo daugiau nei 20 metų jaunesnę aktorę Jean Seberg. Jis užmezgė romaną, nutraukė santuoką su Lesley, o su nauja mylimąja netrukus susilaukė sūnaus. Tai turėjo būti didžiausios Romaino laimės akimirkos, tačiau jas temdė sudėtingas mylimosios charakteris ir nestabili psichikos būklė. 1979 m. moteris gyvenimą baigė savižudybe. R. Gary tai tapo paskutiniu lašu. 1980 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje nusišovė ir pats Romainas. Garsusis rašytojas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Viduržemio jūros. R. Gary paliko didelį literatūrinį palikimą: du kartus apdovanotas Gonkūrų premija, išleido 24 kūrinius savo vardu ir šešis slapyvardžiais (Émile Ajar, Shatan Bogat, Lucien Brûlard, René Deville, Fosco Sinibaldi). Jo palikime – ir Vilnius, kuris knygoje „Aušros pažadas“ pavaizduotas toks, kokį mato jaunas įsimylėjęs berniukas: gražus ir šviesus, šiek tiek mistiškas. Juk nė vienas miestas negali būti kitoks, jeigu jį regintis žmogus nori atskleisti tikrąsias žmogiškųjų jausmų paslaptis. Vilnius taip pat nepamiršo R. Gary – 2007-aisiais jam pastatytas paminklas J. Basanavičiaus gatvėje. Taip pat veikia Vilniaus Romaino Gary klubas, vienijantis rašytojo kūrybos gerbėjus.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė