Praktika, gludinanti vidinį deimantą

Apie „Čiulbančių deimantų“ praktiką, dar pristatomą kaip kavos meditaciją, sužinojau per nuotolinius mokymus. Siūlė kasdien skirti kokybiško laiko sau, ramiai vienumoje geriant kavą ar arbatą stengtis nieko negalvoti, o maksimaliai įtraukti visas jusles, stebėti pojūčius. Deja, net keletą kartų išbandžiusi niekaip nesupratau, kaip įmanoma nieko negalvoti, pagaudavau save, nors ir besimėgaujančią gėrimu, tačiau planuojančią dienos darbus, mintyse stumdančią reikalų karoliukus. Nuoširdžiai nesupratau, kodėl ši – kavos meditacija – pristatoma kaip itin veiksminga, netgi galinga. Jaučiausi nesupratusi apie ką ji, kol viename festivalyje nesudalyvavau Violetos Šikšnienės vedamoje „Čiulbančių deimantų“ praktikoje. Violeta sutiko pasidalyti apie šią praktiką ir su skaitytojais.

Violeta, tiek „Čiulbantys deimantai“, tiek kavos meditacija skamba egzotiškai. Kokia tai praktika?

Originalus terapinės praktikos pavadinimas – „Čiulbantys deimantai“. Atrodytų, keistas, metaforiškas pavadinimas. Tačiau įsivaizduokite ką tik iškastą deimantą – kol kas jis neišvaizdus. Tam, kad sublizgėtų, reikia šlifuoti, glostyti ir vėl šlifuoti – tam reikia tikrai nemažai kokybiško laiko. Kuo daugiau skirsime jam dėmesio, tuo labiau švytės, blizgės, o gal ir pračiulbės… Taip pat ir su žmogumi. Kuo daugiau skiriate kokybiško, tikro laiko sau, tuo laisvesni, švaresni, skaidresni viduje tapsite. Tad ši praktika yra apie tai, kaip lengvai ir maloniai skirti laiko sau ir save atnaujinti.

Beje, praktika labai sena – Rytuose ir Vakaruose ją praktikuoja kone 2500 metų. Vienu ar kitu pavidalu, pavadinimu ji aptinkama įvairiose dvasinėse praktikose, filosofijos bei kovos menų mokyklose ir visose pagrindinėse religijose: budizme, taoizme, hinduizme, judaizme, krikščionybėje, islame. Lietuvoje ši praktika dar vadinama kavos meditacija. Nors su kava iš tiesų neturi nieko bendra. Iš esmės tai bet kokio šilto gėrimo ritualas, kurio metu patys sau esame lyg terapeutai. Tai tam tikra psichologinė mankšta, įrankis, padedantis būti čia ir dabar, save perkrauti, įsilieti į flow (supersrauto) būseną, bet išlikti energingam ir produktyviam.

Vadinasi, šią praktiką gali atlikti ir kavos nemėgstantys, jos visai negeriantys žmonės?

Taip. Iš esmės ruošiantis šiai praktikai svarbu iš anksto pasirūpinti trimis komponentais: mėgstamiausiu puodeliu, šiltu gėrimu ir akių raiščiu. O gėrimas gali būti bet koks, nebūtinai kava, svarbiausia, kad šiltas. Tad kavos negeriantys taip pat sėkmingai mėgaujasi ir praktikuoja „Čiulbančius deimantus“ / kavos meditaciją.

Praktiką galima atlikti netgi su šiltu vandeniu be jokių pagardinimų! Beje, pasirinkus tiesiog šiltą vandenį žmonės dalijasi įdomiausiomis patirtimis: beveik visi užuodžia skirtingą kvapą ir jaučia skirtingus skonius, nors puodelyje – tik vanduo. Netgi jei kas kartą praktikuosite su tuo pačiu gėrimu, tikėtina, kad kiekvieną sykį lydės skirtingi potyriai, pojūčiai, skonis, net aromatas. Taip yra todėl, kad kaskart mūsų būsena yra kita, intencija, lūkesčiai ir patirtys vis kitos. Todėl nebūna vienodų praktikų, vienodų patirčių ir išgyvenimų. Iš esmės nėra didelio skirtumo, kokį gėrimą rinksitės – ši praktika ne apie tai. Svarbiausia – klausyti vidinio balso, ko noriu dabar, ir leisti sau rinktis. Šios praktikos esmė – mūsų viduje slypintys 5 pagrindiniai pojūčiai, kaip visa tai jaučiame. Tuo ji ir skiriasi nuo arbatos ar kakavos ceremonijų. Čia keliaujame kūno pojūčiais, pažadiname intuiciją ir visą apimantį žinojimą. Šilto gėrimo praktika virsta į terapinę patyriminę meditaciją su čia ir dabar jaučiamu poveikiu.

O kodėl per praktiką rekomenduojama užsirišti akis?

Galima ir užsimerkti. Tačiau vadinamasis vidinis kontrolierius tuo metu intensyviai dirbs ir neleis atsipalaiduoti. Kai akis paslepiame po raiščiu, atleidžiame vidinę kontrolę nuo darbo, todėl galime lengviau atsipalaiduoti, t. y. nebekontroliuoti savęs neatsimerkti ir nesidairyti aplink. Taip yra dėl to, kad vienas pagrindinių pojūčių – rega – tiesiogiai susijęs su vidiniu kontrolieriumi, perfekcionizmu, taigi užrišdami akis juos tarsi atjungiame.

Tad kas ir kaip vyksta per kavos meditaciją?

Šios praktikos metu keliaujame per kūno pojūčius. Tyrinėjame ne protu, vadinasi, neanalizuojame, nestebime, nelyginame ir nevertiname. Tiesiog jaučiame. Ir tai daugeliui nėra įprasta ar lengva. Todėl labai pasitarnauja praktikos vedlys, mokytojas. Dažnai praktikos metu paleidžiama ir specialių dažnių muzika, o vedlys padeda atliekantiems meditaciją leistis į patyrimus.

Svarbu paminėti, kad dažnas galvoja, jog ramiai išgertas rytinis kavos ar arbatos puodelis jau yra ši meditacija. Visgi taip nėra. Tam, kad patys be mokytojo, vedlio galėtume pasiekti šią būseną, būtina žinoti fizinio, emocinio, energetinio kūnų valdymo mechanizmus, pažinti emocijas ir jausmus, o visų svarbiausia – žinoti, ką su jomis daryti. O kaip elgtis paskui? Tam yra atskiri mokymai, bet dabar ne apie tai.

Per „Čiulbančių deimantų“ praktiką patenkame į būseną, dar žinomą kaip flow. Šioje būsenoje žmogus jaučiasi ir veikia geriausiai. Įrodyta, kad tai vienintelė būsena, kurios metu smegenyse išsiskiria bent 5 rūšių neuromediatoriais, tarp jų dopaminas (laimės ir malonumo hormonas, atsakingas už motyvaciją veikti bei pasitenkinti) ir serotoninas (svarbus gerai nuotaikai ir energijai). Todėl nenuostabu, kad būnant šioje supersrauto būsenoje jaučiamas vidinis džiaugsmas, turima daugiau jėgų ir noro veikti, žmogus kur kas laimingesnis, sykiu skatinamas jo kūrybiškumas, produktyvumas.

Be to, per „Čiulbančių deimantų“ praktiką, skirtingai nuo paprastos meditacijos, suaktyvinami ir veikia net 7 pojūčiai. 5 visiems puikai žinomi: klausa, rega, uoslė, skonis ir lytėjimas. Tačiau nuolat praktikuojant atveriami dar du – intuicija bei visa apimantis žinojimas. Tad per maksimaliai trumpą kavos meditacijos laiką įdarbiname visus fiziniame, emociniame ir dvasiniame kūnuose esančius energetinius centrus. Todėl po praktikos jaučiamės žvalūs, energingi, lyg po ilgo ir ramaus nakties miego.

Kodėl norintiems išbandyti šią praktiką geriau tai daryti su mokytoju, vedliu?

Lėtas, malonus kavos ar arbatos gėrimas dar nėra „Čiulbančių deimantų“ praktika. Taip, ramiai gerdami kavą skiriate laiko sau, nebėgate, mėgaujatės. Tačiau patyriminė terapija su šiltu gėrimu yra kur kas giliau. Ir retai pavyksta be praktikos tai padaryti savarankiškai. Todėl vedliai, mokytojai padeda, moko, veda, kad tai nebūtų tik gėrimo atsigėrimas, o tikroji saviterapija.

Savarankiškai galima atlikti, bet tam reikia žinių, praktikos, patyrimų ir prisilietimo – be mokytojo, vedlio pagalbos toks šilto gėrimo gurkšnojimas ir bus tik gurkšnojimas, o ne terapija. Būtent dėl to ir buvo įkurta akademija, kad kuo daugiau žmonių galėtų prisijungti ir kokybiškai atlikti šią praktiką, nes daugelis terminą kavos meditacija (pravardė „Čiulbančių deimantų“ praktikos) naudoja kaip sinonimą ir įsivaizduoja, kad čia tas pats ryte geriamas kavos ar arbatos puodelis. Bet efektas, deja, ne tas pats.

Šią praktiką vedate grupėms. Kokiais įspūdžiais, patirtais pojūčiais po kavos meditacijos dalijasi žmonės?

Taip, vedu tiek grupėms, tiek individualiai, tiek gyvai, tiek virtualiai. Paprastai po „Čiulbančių deimantų“ (kavos meditacijos) praktikos žmonės jaučiasi atsipalaidavę, kupini naujų jėgų, energijos, žvalesni, pilni dėkingumo ir noro veikti. Dažnai sako, kad jaučiasi tarsi išsimiegoję. Ypač tai būdinga ankstyvų rytinių praktikų dalyviams. Mes keletą kartų per savaitę renkamės 6 ryto į online kursą – į taip vadinamą Kavos meditacijos akademiją. Tad nors daugeliui sunku prisiversti atsikelti anksti ryte, po šių ankstyvų užsiėmimų niekas ne tik nebenori miego, bet ir jaučia didelį energijos užtaisą laukiančiai dienai. 

Taip pat praktikos dalyviai dalijasi, kad jos pagalba randa atsakymus į neraminančius klausimus, kamuojančius rūpesčius. Tiksliau, ne randa, o įžvalgos, situacijos pamatymas kitu kampu tarsi patys ateina, išnyra iš sąmonės gelmių. Jei žmonės jaučiasi suirzę ar pikti – nusiramina, jei nervingi – pajunta, kaip mažėja nerimas, išsivalo nuo neigiamų emocijų. Iš esmės tai individualu, tačiau tai, ko konkrečiu metu žmogui labiausiai reikia, kuri sritis prašosi dėmesio, tą jis ir pasiima, gauna iš praktikos. Tiesa, rezultatas priklauso nuo to, kiek leidžia sau atsipalaiduoti ir nerti gilyn į save. Tam itin padeda nuoseklus praktikavimasis, mokymasis atsipalaiduoti.

Kaip dažnai reikėtų atlikti šią praktiką?

Idealiu atveju, praktikuoti kasdien. Viskam reikalingas sistemingas darbas. Tai tikrai nėra vieno karto praktika, kurią atlikus, pasijutus geriau, gyvenimas nušvis ir ta būsena išliks toliau nieko nedarant. Juk ir sporto klube apsilankius tik vieną kartą vargu ar turėsime sportišką ir stangrų kūną? Čia taip pat. Todėl dažnai paminiu, kad ši praktika – tarsi vidinė treniruotė, proto, dėmesingumo valdymo mankšta. Kuo dažniau ją atliekame, tuo greičiau gebame pakeisti būseną, lengviau panyrame į flow būseną, tuo greičiau pavyksta atsipalaiduoti, išvalyti protą.

Esant poreikiui, sudėtingose situacijose ir turint galimybę, „Čiulbančių deimantų“ praktiką rekomenduoju atlikti net keletą kartų per dieną. Pasidalysiu asmenine patirtimi. Per pirmąjį karantiną, kai viskas staiga užsidarė, sustojo darbai, prasidėjo pradinuko sūnaus nuotolinis mokymasis, aplink tvyrojusi įtampa, nori nenori veikė visus. Tam, kad galėčiau išgyventi tą periodą, šią praktiką – pravarde kavos meditaciją – darydavau 3 kartus per dieną. Vos pajausdavau, kad kyla įtampa, nerimas – keliaudavau į kitą kambarį skirti laiko sau. Tai buvo mano išsigelbėjimo įrankis gyvenant tuo nelengvu periodu.

Visiems rekomenduoju – leiskitės vedami jausmo. Kita vertus, tikėtina, jei nesate pratę skirti laiko sau, kažkokioms praktikoms, tuomet reikės sąmoningai tai suplanuoti ir sąmoningai praktikuoti kasdien, kol tai taps natūraliu įpročiu, netgi vidiniu poreikiu. O su kiekviena diena, akimirka vis lengviau ir paprasčiau taps išgirsti vidinį balsą, kuris pakužda, natūraliai prašosi laiko sau.

O kodėl kavos meditaciją patariate atlikti anksti ryte?

Manau, rytas, ypač ankstyvas, apskritai turi savo magijos. Vos nubudus nei protas, nei kūnas dar nėra užteršti. Kūnas ir protas būna pailsėję po nakties miego. Tad tai puikus laikas įsikrauti gerų minčių, švarios energijos. Be to, būtent ryte galime natūraliai ir greičiausiai padidinti serotonino (laimės hormono) kiekį.

Daugelis gyvena nuolatiniame triukšme, bėgimu. Ypač tai patiria mažamečių vaikų turinčios mamos, bet ne tik. Tad ankstyvas rytas, kai aplink dar tylu, ramu, kada laikas tarsi priklauso tik man, gali būti puikia naujos dienos pradžia.

Visgi norint pradėti praktikuoti (medituoti), nereikėtų savęs sprausti į rėmus. Jei tik yra noras, imkite ir darykite. Bet kada – net prieš miegą ar darbo pertraukėlės metu. Svarbu būsena, į kurią nukeliaujame šios nepaprastai gilios, vienos iš stipriausių pasaulyje praktikos metu, o ne paros laikas ar gėrimo, kurį laikome delnuose rūšis.

Žinau, kad vedate šias praktikas netikėtose vietose – kavinėse, miesto skveruose, parkuose. Kodėl, ko mokosi žmogus atlikdamas praktiką šurmulyje?

O taip! Tai nemažas iššūkis praktikos dalyviams. Vasarą kavos meditaciją atlikdavome populiariuose miestų parkuose, kavinių terasose, natūralioje erdvėje, tarp žmonių, aplinkos garsų arba gamtoje, kur ir medžiai šnara, ir paukščiukai čiulba, ir vėjas papučia, o kartais ir lietus pradeda lyti. Būtent tokiomis sąlygomis, šurmulyje, kur vyksta tikras gyvenimas, treniruojamės atsiriboti nuo triukšmo ir įsiklausyti į save. Mokomės susikoncentruoti ties savimi. Kai praktikas vedu uždarose, tyliose, tam pritaikytose patalpose, atsipalaiduoti žinoma, daug lengviau. Tačiau iš tų patalpų juk išeiname į gyvenimą, kur yra nuolatinis triukšmas. Tad mokomės, treniruojamės iškart toje nepatogioje, kasdieninėje aplinkoje.

Kas labiausiai stebina per „Čiulbančių deimantų“ praktiką?

Labiausiai nustemba skeptikai, kurie į tokias praktikas žiūri kreivai, netiki jų nauda, bet vis vien ateina, nes smalsu išbandyti. Tokie žmonės tarsi ir neturi lūkesčių arba tas jų lūkestis skeptiškas, o staiga ima ir patys savo kailiu patiria, kaip lengvai, čia ir dabar gali įvykti pokytis. Skeptikams ypač sunku susitaikyti, priimti ir pripažinti šios praktikos metu atėjusius patyrimus, todėl žmonėms net rekomenduojame (kad būtų lengviau pačiam sau įsivardyti ir atsiskleisti, neleidžiant ankstesniam mąstymui, protui valdyti naujų būsenų ir patyrimų) nusifotografuoti savo veidą prieš ir po. Elementaru. Tačiau veidrodis, nuotrauka juk nesumeluos – vidiniai pokyčiai akivaizdžiai matyti net veide.

Laura Auksutytė