Plastinės chirurgijos istorija nukelia į žilą senovę. Jau tada įvairios gentys ir tautos keitė savo prigimtinę išvaizdą į lūpas dėdamos diskus, nusverdamos ausų spenelius žemyn, suverždamos pėdas, aštrindamos ir galąsdamos dantis bei puošdamos kūnus tatuiruotėmis ir randais. Žmonių noras kardinaliai pakeisti savo išvaizdą neprarado susidomėjimo ir šiandien. Nors nusmailinti dantys nebėra populiarūs, kasdien šimtai moterų ir vyrų gulasi po plastikos chirurgo skalpeliu norėdami pakeisti nosies, lūpų, akių formas, nusisiurbti riebalų perteklių, moterys – koreguoti krūtų dydį.

 

Į terminą „plastinė chirurgija“ taip pat įeina ir tokios neinvazinės operacijos kaip botulino ir kolageno injekcijos, lazerinis plaukų pašalinimas. Tačiau plastinė chirurgija ne visuomet buvo tokia atvira visuomenei ir visiems prieinama sritis, greičiau ji buvo apsupta paslapties ir erotikos skraiste.

 

 

Senovės Egiptas: plastinė chirurgija mirusiesiems

Nors egiptiečiai neatlikdavo ypatingų plastinės chirurgijos operacijų gyviesiems, naudodamiesi šio mokslo žiniomis jie paruošdavo mirusiuosius, kad pastarieji būtų tinkamai atpažinti pomirtiniame gyvenime. Pavyzdžiui, faraono Ramzio II mumija buvo chirurgiškai pakoreguota į nosį įkušus nedidelį kaulą ir saują sėklų, kad ši neprarastų savo formos. Karalienei Nunjmet į žandus ir į pilvą buvo prikimšta tvarsčių remiantis tuo pačiu principu, kuriuo šiandieniai plastikos chirurgai naudojasi dėdami silikono implantus.

 

Senovės Indija: plastinės chirurgijos lopšys

Dauguma istorikų sutaria, kad pirmieji įrašai apie rekonstrukcines plastines chirurgines operacijas aptikti senovės indų sanskrito raštuose. Čia pasakojama, kokios buvo atliekamos nosių ir ausų netekusiems žmonėms procedūros, nubaustiems už jų nusikaltimus, pavyzdžiui, neištikimybę, arba mūšių laukuose. Tarkim, 600 m. pr. m. e. datuojamame tekste rašoma, kad atkuriant prarastą nosį imamas gabalėlis odos iš skruosto arba kaktos, jis susukamas į atitinkamo dydžio ritinėlį ir prisiuvamas nosies vietoje. Tam, kad žmogus galėtų kvėpuoti, į šnervių vietas įsmeigiami du nedideli mediniai vamzdeliai. Ši procedūra tapo žinoma kaip „Indiškasis nosies plastikos metodas“ ir amžių amžius buvo saugoma paslaptyje.

 

Senovės Roma: plastinė chirurgija ir romėniškosios pirtys

Nuo I a. pr. m. e., dėl viešųjų Romos pirčių populiarumo įtakos, romėnai savo kūnus ėmė gražinti plastinėmis operacijomis. Pirtyse kiekvienas galėjo ne tik save parodyti, bet ir kitus nuogus apžiūrėti, o tuometinė kultūra tiek vaizduojamajame mene, tiek poezijoje nepaprastai aukštino tobulo kūno grožį. Į bet kokį didesnį nukrypimą nuo įsivaizduojamos normos, ypač genitalijų srityje, buvo žiūrima su nuostaba, įtarumu ir net pasibjaurėjimu. Viena populiariausių plastinės chirurgijos operacijų buvo vyrų genitalijų apipjaustymas, smulkmeniškai aprašytas Kornelijaus Celsijaus tekste „De re medicina“, kuris pasirodė Tiberijaus valdymo laikotarpiu (14–37 m.). Celsijus taip pat aprašė krūtų sumažinimo operacijas, atliekamas vyrams, kurių krūtys yra „bjaurios pažiūrėti“ bei „gėdingos“. Romėnų chirurgai operacijomis taip pat šalindavo randus, ypač nuo nugaros, kurie buvo laikomi gėdos ženklu: randai sufleravo, kad vyras mūšio lauke priešui atsuko nugarą arba, dar gėdingiau, buvo plakamas kaip vergas. Kai kurie vergai prašydavo plastikos specialistų pašalinti šeimininkų padarytus ženklus, o gladiatoriai – siekdami atgauti nosis ir ausis, nupjautas per kautynes.

 

Viduramžiai: plastinės chirurgijos nuosmukis

Klaudijaus Galeno laikais (129–216 m.) plastinė chirurgija ypač klestėjo, nes visi buvo tiesiog pamišę dėl gražaus kūno. Galenas padėdavo žmonėms, kuriems nepatiko jų užkritę akių vokai, bei atlikdavo estetines plastines nosies operacijas turtingiems vyrams ir moterims vien dėl to, kad jie tiesiog norėjo naujos nosies. Griuvus Romos imperijai,esčes,iui, os 52 procedūros.  dauguma Galeno medicininių tekstų buvo prarasti, iš 600 išliko tik 20, tuo pačiu baigėsi ir plastinės chirurgijos klestėjimo amžius. Nors manoma, kad viduramžiais buvo laikomasi teisingos dantų priežiūros, apskritai chirurgija buvo vadinama pagonišku išmislu, nes kraujo praliejimas ir galia, kurią operuojamam kūnui darė chirurgas, buvo priskiriama burtams ir blogajai magijai.

 

XX amžius: plastinės chirurgijos atgimimas

Po abiejų pasaulinių karų netrūko sužalotų karių, kuriems buvo reikalingos rekonstrukcinės plastinės chirurgijos operacijos, o nuo 1960-ųjų plastinė chirurgija tapo medicinos sistemos dalimi. Moterys nebenorėjo būti tik namų šeimininkėmis ir vaikų augintojomis. Susirūpinusios savo kūno grožiu, jos domėjosi estetinės plastinės chirurgijos galimybėmis. Tarp pramogų versle dirbančių merginų smarkiai išaugo silikoninių krūtų implantų populiarumas, nors tais laikais skysto silikono injekcijos buvo gana pavojingos sveikatai, pavyzdžiui, dėl infekcijų reikėdavo apskritai amputuoti krūtis, be to, taip jaunystėje pasigražinusios merginos vėliau, sulaukusios 40-ies, turėjo „džiaugtis“ smarkiai nukarusiomis krūtimis. Šiandien, mokslo pažangai judant į priekį, vietoje nestovi ir plastinė chirurgija – maža to, estetinės operacijos nebėra kruopščiai slepiamos nuo visuomenės, jos tampa pasididžiavimo ir net priklausomybės objektu!

 

Įdomūs faktai

  • Šiandien populiariausios estetinės plastinės chirurgijos operacijos – akių vokių ir nosies korekcijos.
  • 30 % plastikos chirurgų pacientų sugrįžta dar vienai ar kelioms grožio operacijoms.
  • Nors dažniausiai žmonės ryžtasi gultis po plastikos chirurgo skalpeliu žiemą, daugiausia nosies korekcijos operacijų atliekama vasaros metu.
  • Gineso pasaulio rekordas, užfiksuotas dėl daugiausia atliktų kosmetinių chirurginių operacijų (52 procedūros), priklauso 55-erių britei Sindei Džekson.