Pirmoji maratono bėgikė

Į paieškos sistemą įvedus „pirmoji moteris, nubėgusi Bostono maratoną“, pasirodo Kathrine Switzer vardas. Visas pasaulis ją prisimena dėl ikoniško vaizdo įrašo, kur užpulta maratono apsauginių, ir jos dėka įgyvendintų pokyčių. Tačiau K. Switzer nebuvo pirmoji, įveikusi Bostono maratoną. Šis titulas atitenka Robertai „Bobbi“ Gibb, kuri pasiryžo įrodyti, kad moteris gali bėgti greičiau negu vyrai.

Meilė sportui svarbiau už draudimus

1966 m. vasarį sportą ir bėgimą dievinusi Roberta Gibb į pašto dėžutę gavo laišką iš Bostono maratono organizatorių. Moteris tikėjosi ten rasti konkurso numerį. Tačiau laiške buvo parašyta, kad ji diskvalifikuojama. Atseit moterys fiziologiškai negeba bėgti maratono. Lengvosios atletikos mėgėjų sąjunga uždraudė dailiosios lyties atstovėms bėgti toliau nei 2,4 km, o organizatoriai tiesiog negalėjo prisiimti atsakomybės už tai, kas nutiks, jei ji dalyvaus varžybose. Nepaklususi tokiam draudimui, po dviejų mėnesių 23-ejų moteris pasislėpė krūmuose netoli starto linijos. Galvą paslėpusi po gobtuvu ir mūvėjusi brolio šortus, ji niekam nesukėlė įtarimų, priešingai, nesunkiai prisijungė prie minios, kai pusė vyrų jau pradėjo bėgti. Netrukus jos tapatybė buvo akivaizdi, tačiau sulaukė tik padrąsinimo, o žiūrovai šaukė: „Gerai, mergaite!“ Po 3 val., 21 min. ir 40 sek. Roberta įveikė finišo liniją, aplenkusi du trečdalius varžovų vyrų.

1923-iaisiais britų bėgikė Violet Percy oficialiai įveikė maratoną be medicininių pasekmių, paneigdama teiginius apie žalingą bėgimo poveikį moterų sveikatai. Nepaisant to, JAV lengvosios atletikos sąjunga, prižiūrėjusi mėgėjų sporto renginius Amerikoje, atsisakė leisti moterims konkurencingai bėgti ilgas distancijas. Bostono atletikos asociacija, Bostono maratono rėmėja, vadovavosi JAV lengvosios atletikos sąjungos politika, todėl moterims uždrausta dalyvauti maratone. R. Gibb autobiografijoje rašė: „Girdėjau, kad maratonas atviras kiekvienam pasaulio žmogui. Man niekada nekilo minčių laikyti save kitokia nei kiti bėgikai. Mano pasipiktinimas virto humoru, nes galvojau, kiek išankstinių nusistatymų žlugs, kai bėgsiu. Tikėjau, kad kai žmonės sužinos, jog moterys gali bėgti maratono distancijas, viskas natūraliai susitvarkys.“ Kitais metais po R. Gibb Bostono maratone neoficialiai dalyvavo K. Switzer. Iki 1972 m. panaikinta Lengvosios atletikos mėgėjų sąjungos taisyklė, neleidusi moterims nubėgti daugiau nei 2,4 km. Tais metais varžėsi devynios moterys. 1976 m. lenktynėse dalyvavo 78 bėgikės. Iki 2017-ųjų moterų skaičius išaugo iki 13 698 – daugiau nei 45 % visų maratono bėgikų. 2008 m. „TIME“ straipsnyje teigta, kad moterys niekada negalės bėgti maratono greičiau nei vyrai. Mat vyrų ir moterų fiziologija tiesiog per daug skiriasi, o daugelyje sričių moterys vidutiniškai 10 % silpnesnės nei vyrai, įskaitant širdies ir raumenų dydį. Straipsnyje rašoma, kad moterys, norėdamos prilygti vyrams, turėtų būti genetiškai modifikuotos, turėti vyriškus raumenis, kad galėtų pasiekti tokį bėgimo laiką, kokį pasiekia jie. Vis dėlto, kai vis daugiau moterų panoro konkuruoti ir neretai ištvermės sporte aplenkdavo vyrus, požiūris pradėjo keistis. Per vieną 2016 m. gruodžio savaitgalį penkios bėgikės iškovojo pergales ultramaratonuose visoje JAV. Tais pačiais metais amerikiečių dviratininkė Lael Wilcox tapo pirmąja moterimi, laimėjusia „Trans Am“ – 6900 km lenktynes nuo Oregono iki Virdžinijos. L. Wilcox trasą įveikė per 18 dienų ir 10 min., artimiausią varžovą vyrą aplenkusi 2 val.

Bėgiojo su slaugytojų bateliais

R. Gibb gimė 1942 m. lapkričio 2-ąją Kembridže, Masačusetso valstijoje. Užaugo Bostono priemiestyje. Nuo pat mažens buvo aktyvus vaikas, rungtyniavo lauko ritulio, krepšinio ir tinklinio varžybose. Treniravosi bėgdama miške su šunimi, tačiau niekada nematė savęs kaip nuotolių bėgikės. Net jei būtų norėjusi tapti profesionalia bėgike, nebūtų galėjusi prisijungti prie mokyklos kroso ar treko komandų. 1962 m. R. Gibb įstojo į Tuftso universiteto specialiųjų studijų mokyklą Bostone. Ten ji sutiko Williamą Bingay, kroso komandos narį. Kai pora pradėjo susitikinėti, jiedu kartu treniruodavosi. Iš pradžių jai sunkiai sekėsi neatsilikti nuo W. Bingay, tačiau laikui bėgant ištvermė ir jėgos augo, gebėjo bėgti toliau ir ilgiau. 1965 m. balandį pirmą kartą pamatė Bostono maratoną ir ryžosi įveikti daugiau nei 42 km. Neturėdama moteriškų bėgimo batelių, treniravosi avėdama slaugytojų batus ir palaipsniui didindama ištvermę. Iki lemtingo rudens vienu bėgimu sugebėjo įveikti 104 km.

Nenorėjo sekti mamos pėdomis

Kai R. Gibb pateikė paraišką dalyvauti Bostono maratone, ji negalvojo apie vyrus ir moteris ar jų galimybes. Jai bėgimas buvo dvasinis veiksmas. Pirmą kartą žiūrėdama Bostono maratoną 1964 m. pagalvojo: „Čia yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat, kaip aš, kaip dar vienas žmogus Žemėje.“ Ji puikiai žinojo, ką geba. 20-metė viena „VW“ furgonu keliavo po JAV. Kad ir kur stodavo, nubėgdavo iki 60 km per dieną. Pasiekusi Uolinius kalnus laipiojo aukštyn ir žemyn avėdama slaugytojų batus – vienintelę patogią avalynę, kurią tuo metu galėjo avėti moterys. Tačiau turėjo didesnę misiją – nugalėti išankstinį nusistatymą prieš sportininkes. Ji sakė: „Kai bėgu, jaučiuosi gyva ir priklausau visatai. Galbūt tas jausmas svarbesnis už bet kokį sportą.“ Taip pat norėjo parodyti, kad moters vieta neapsiriboja namais. Roberta matė, ką toks gyvenimas padarė jos mamos draugių ratui – po pietų moterys gerdavo, kad numalšintų triuškinamai nuobodaus gyvenimo skausmą.

R. Gibb buvo paprasta bėgikė, neturėjo nei trenerio, nei juo labiau mitybos specialisto. Prieš lenktynes 4 dienas ankštame autobuse važiavo beveik 5000 km iki Bostono, kur gyveno jos tėvai. Naktį prieš varžybas atvykusi į šeimos namus Masačusetso priemiestyje, prisikimšo jautienos kepsnio ir obuolių pyrago. Toks derinys atrodė tikra bausmė skrandžiui, tad kitą dieną jautėsi prastai. Norėdami užsiregistruoti Bostono maratone, bėgikai turi atitikti nustatytą laiko standartą kitame maratone. Tačiau tradiciškai trasoje dalyvauja ir neregistruoti bėgikai, žinomi kaip „banditai“. R. Gibb nusprendė, kad jei negalės užsiregistruoti maratonui, bėgs kaip banditė. Vyrų bėgikų ji nesuglumino, priešingai – pasitikta entuziastingai. Žinia greitai pasklido minioje, o tūkstančiai laukė progos pamatyti pirmąją Bostono maratono bėgikę. R. Gibb paskatino minios ir kolegų bėgikų palaikymas, ji išlaikė savo tempą. Deja, buvo arti išsekimo ribos, o batai ypač nepatogūs, nes skirti vaikinams. Dėl susidariusių pūslių kiekvienas žingsnis beprotiškai skausmingas. Finišo tiesiojoje ją pasitiko tuometinio Masačusetso gubernatoriaus Johno Volpe šūksniai, susijaudinę žurnalistai ir oficialus rankos paspaudimas. Nepaisant šio teigiamo dėmesio, jai neleista dalyvauti šventinėje vakarienėje po lenktynių, o Bostono maratono direktorius Williamas Cloney bandė pripažinti moters pasiekimą negaliojančiu, neigdamas jos dalyvavimą maratone.

Net ir atšiaurus maratono organizatorių sutikimas nesumažino moters noro ir motyvacijos bėgti. Kitus dvejus metus ji lenktyniavo kaip banditė ir pripažinta neoficialia moterų grupės nugalėtoja. 1967 m. jos pergalę nustelbė K. Switzer, kuri sėkmingai užsiregistravo naudodama savo inicialus K. Switzer, tačiau maratone tvarką prižiūrėję apsaugos darbuotojai bandė fiziškai išstumti ją iš lenktynių. Ginčas užfiksuotas vaizdo medžiagoje, o dėl sulaukto dėmesio pavadinta pirmąja moterimi, bėgusia Bostono maratoną, nors R. Gibb tokią pat trasą įveikė prieš metus.

Diskriminacija dėl lyties

Nors atrodė, kad tik sporte moterys dėl lyties turėjo užleisti vietą vyrams, tačiau R. Gibb patirtis rodė visai ką kita. 1969 m. Kalifornijos universitete San Diege ji įgijo bakalauro laipsnį. Nors atitiko visus reikalavimus, netrukus dėl lyties vėl išgirdo „ne“, kai panoro stoti mokytis į medicinos mokyklą. 1974 m. moteris įstojo į Naujosios Anglijos teisės mokyklą, baigusi studijas dirbo Masačusetso valstijos įstatymų leidybos srityje, studijavo gamtos sistemas ir domėjosi skulptūra bei tapyba. 1978 m. priimta į Masačusetso advokatūrą. Sukūrusi šeimą su W. Bingay, specializavosi nekilnojamosios ir intelektinės nuosavybės srityse, dirbo patentų teisės srityje. 2009 m. gavo Tuftso universiteto lengvosios atletikos išskirtinių pasiekimų apdovanojimą, o 2011 m. įtraukta į Naujosios Anglijos sporto muziejaus šlovės muziejų.

Autorius Monika Budnikienė