Vos šiemet kino teatruose pasirodęs popkaralienės Madonnos režisuotas filmas „MES. Tikime meile“ (W.E.) pirmą kartą bus rodomas televizijos ekranuose – jo premjerą jau šį sekmadienį 23 val. siūlo įsijungti LNK.

 

Madonnos filmas apie garsųjį romaną tarp karaliaus Edvardo VIII ir dukart išsiskyrusios ponios Volis Simpson, apie grėsmingą konstitucinę krizę, kurią sukėlė jų meilė, sukurtas subtiliai, bet įžiebė nesantaiką.  Dauguma kritikavo vien dėl to, kad jį sukūrė Madonna. Bet jeigu žiūrovas stebės nežinodamas, kas režisierius, maloniai nustebs.

 

Nesvarbu, ar žmonėms patinka ponia Ciccone, ar ne, neįmanoma paneigti, kad jos filmas atskleidė vieną žavingiausių meilės romanų visoje istorijoje. Jis taip pat pripažintas viena geriausių metų kostiuminių dramų. Kaip ir buvo galima tikėtis iš materialiosios mergaitės, kostiumai glosto akį. Neveltui kostiumų dizainerė  Arianne Phillips už šį filmą buvo nominuota „Oskarui“.

 

Ką užsienietė dainininkė, pastaruosius trisdešimt metų kūrusi savo įvaizdį ir šukuosenas, gali išmanyti apie britų karališkąją šeimos istoriją ir krizės painiavą, kurios pėdsakas ryškus ir po septyniasdešimties metų? Regis, žino ji ne mažai, nors sosto atsižadėjimo ekspertai įžvelgia daugybę klaidų. Prieš nuspręsdama sukurti filmą, ji metų metus studijavo krizę.

 

Visi žinome, kad dėl romano karalius paaukojo karalystę ir imperiją. Bet režisierė Madona su savo senu draugu Alek Keshishianu iškelia klausimą, ką paaukojo ponia Simpson.

 

Amerikietė Volė – ją vaidina Abbie Cornish – apsėsta hercogienės gyvenimo. Patenka į aukcioną, kuriame eksponuojami hercogo ir hercogienės daiktai iš Paryžiaus vilos Bua De Bulonėje. Ji vaikšto po baldais apstatytus kambarius, stabteli prie Jurgio III raudonmedžio bibliotekos stalo, prie kurio sėdėdamas Edvardas pasirašė sosto atsižadėjimo dokumentus, liečia drobes, krepdešino lovų užtiesalus, kurie hercogienės prašymu buvo lyginami dukart per dieną.

 

Vienoje scenoje Volė laiko staltiesę, ant kurios išsiuvinėtas hercogienės ženklas – dvi „W“ raidės, perpintos į drugelio atvaizdą. Jai bežiūrint, parodoma scena, kaip hercogienė planuoja vakarienę, o stalas papuoštas ta pačia staltiese. Ji kvėpina kambarį ir liepia tarnaitėms atnešti trumpesnių žvakių, nes „šviesa maloniausia, kai ji akių lygyje“. Šis interjero žavesys, ištaigingos sofos, pilys, Meifero apartamentai, pietų Prancūzijos vilos yra kerinčios, bet kartu visa tai simbolizuoja gyvenimą, prieinamą ne visiems, tik kilmingiesiems.

 

Madonna nugyveno spalvingą gyvenimą, žino, koks jis beprasmiškas, jei nėra su kuo dalintis meile.