Airijoje pabėgėlius anglų kalbos mokanti Egidija Jasukaitytė-Vaitkienė, geriau žinoma slapyvardžiu Junda Vaitkė, kuriuo pasirašydama leidžia knygas. Naujuoju savo kūriniu „Jų dievai nesusitarė“ rašytoja sukėlė tikrą sumaištį: vieni piktinasi ir nenori knygos imti į rankas, kita geba nepasiduoti islamofobijai ir su malonumu skaito pažintinį romaną.

 
IMG_8119

Egidija Jasukaitytė-Vaitkienė

Egidija, papasakokite daugiau apie jau skandalinga tapusią knygą.

 

Knygą pristačiau vasarį vykusioje Vilniaus knygų mugėje, o joje rašau apie Lietuvai visai nepažįstamą afganų kultūrą. Tai pagrindinė knygos tema, susidedanti iš dviejų dalių pasakojimo. Pirmojoje vaiko akimis perteikiamas gyvenimas afganų kaime bei vietinės tradicijos. Turiu nemažai studentų iš tų kraštų, todėl surinkta daug autentiškos medžiagos. Antrojoje dalyje pasakojama, kaip jau užaugęs Atefas atvyksta į Airiją prašyti prieglobsčio, kaip jam sekasi gyventi europietiškoje šalyje, kur visai kita pasaulėžiūra, pasaulėjauta, supratimas apie tuos pačius dalykus. Tai pažintinė knyga, kurioje nemažai filosofijos ir psichologinių dalykų, todėl ji skirta ganėtinai giliam skaitytojui. Iš tiesų stebiu įdomią situaciją: kai kurie žmonės, vos pamatę žodį „musulmonas“, pajunta atstūmimo reakciją ir knygos net neatsiverčia, nepasigilina, kad joje rašoma apie labai daug gražių dalykų – vaikystės kaimą, santykius su tėvais, duonos kepimą…

 

Ar mokydama skirtingų kultūrų žmones, galėtumėte paneigti daugelį gąsdinančius stereotipus?

 

Kai priartėjame prie bet kokio žmogaus, pamatome, kad visi širdies gilumoje norime ir ieškome tų pačių labai paprastų dalykų – saugumo sau ir savo šeimai. Visi mes mylime savo vaikaus, rūpinamės tėvais (jei nekalbame apie asocialius atvejus). Žinoma, jei ieškai skirtumų, tu taip pat rasi begales. Tačiau savo pamokas visuomet pradedu nuo mus siejančių dalykų, paklausiu kur tėtis, mama. Iš kokio krašto žmogus bebūtų, jam tai yra svarbu. Kai žmogus atsiveria, pradeda bendrauti, ir kalbos mokytis tampa lengviau.

 

Kokie keliai jus atvedė prie tokio įdomaus darbo?

 

Lietuvoje baigusi filosofijos studijas, 2000 m. išvykau į Ameriką, kur pabaigiau magistrantūrą ir po trejų metų sugrįžau į Lietuvą. Tiesą sakant, likti Lietuvoje neplanavau, bet susipažinau su būsimu vyru ir labai greit susituokėme, taigi, į Ameriką nebegrįžau, nors man ten labai sekėsi, ko įkvėpta parašiau savo pirmąją knygą „Emigrantės“. Išvykome gyventi į Airiją, kur vyras gavo darbą. Pirmuosius metus ten auginau mūsų pirmagimę, o paskui perėjau konkursą ir patekau dirbti į Švietimo skyrių (su amerikietišku diplomu buvo daug paprasčiau). Čia jau 18 metų mokau anglų kalbos.

 

Kokie didžiausi iššūkiai dirbant su įvairių tautų atstovais?

 

Iššūkių pasitaiko kiekvieną dieną (šypteli). Dirbu Airijos grafystės Monagano sostinės Monagano Švietimo skyriaus padalinyje suaugusiesiems, skirtame persikvalifikuoti. Čia ateina ir vietinių, kurie nori keisti karjerą, nes kai kurioms pareigoms užimti būtina mokėti airių kalbą, todėl šiame centre galima sutikti ir vaikų darželio auklėtojų, ir buhalterių, ir IT specialistų, ir kt. Į šį centrą nukreipiami ir pabėgėliai iš įvairių šalių, kurie mišriose klasėse mokomi anglų kalbos, o vėliau turės išlaikyti valstybinį egzaminą. Grupėse labai įvairus kontingentas: afganai, sirai, rumunai, bulgarai, lietuviai ir kt. Vienas nevalgo mėsos, kitas turi išeiti pasimelsti, trečias nori kalbėti apie Kalėdas, kitam tai sukels pyktį… Turi iš anksti pasiruošti tam, kad bus temų, kurių turi vengti. Darbas tikrai nėra paprastas, nes atvažiuoja žmonių iš karo zonų – traumuotų, išsigandusių. Mano knygos herojus taip pat pabėgęs nuo Talibano ir jo persekiojamas. Norėjau atskleisti jo asmenybę, nenudažant vien juodomis spalvomis, nors tai padaryti lengviausia. Siekiau, kad žmonės pajustų norą pažinti ir suprasti, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs iš kito pasaulio į mūsų Europą. Taip, jis nemažai kritikuoja, bet tenka pripažinti, kad mes tikrai turime ką pakritikuoti Europoje.

 
IMG_7988

Egidija Jasukaitytė-Vaitkienė

Kokia jūsų nuomonė apie migracijos krizę Europoje?

 

Jei visiškai atvirai, manau, kad geriausia, patogiausia, saugiausia ir psichologiškai palankiausia būtų gyventi savo krašte ir valgyti savo žemės vaisius, deja, migracija yra nebesustabdomas procesas ir labai abejoju, kad tai galėtų kažkaip pasikeisti. Visgi, 80 proc. žmonių iš savo kraštų išvyksta ne iš didelės laimės: tik nedidelis procentas vyksta studijuoti, dirbti kvalifikuoti darbo, o likusieji bėga nuo ekonominės krizės arba karų.

 

Gana sudėtinga pritapti kituose kraštuose, kai riboja religiniai įsitikinimai. Kodėl XXI a. vis dar tokia svarbi religija?

 

Svarbu ne pati religija, bet žmonės į ją suveda visą savo identitetą – tradicijas, kultūrą, kalbą, šalį. Islamą išpažįstančių kraštų žmonės labai saugo savo identitetą. Visai nesvarbu, iš kokių vargingų kraštų pabėgę, visuomet apie savo šalį kalba tik gražiai.

 

Ar tikrai meilė gali įveikti kultūrinius, religinius skirtumus?

 

Knygoje sakau, kad tai labai sudėtinga, tačiau negalima visko absoliutinti. Niekas nesirenka meilės, ji ištinka kaip neišvengiamybė ir žmonės bando. Bet kodėl jiems bandyti taip suku, kaip mano knygos herojams? Atrodo, begaliniai didelė trauka, bet kuo giliau į mišką – tuo daugiau skirtumų ir matai, kad jų niekaip negalėtum apeiti. Nesakau, kad niekam tai nepavyksta. Labai svarbu iš kokio krašto yra islamą išpažįstantis žmogus arba kelinta karta jau gyvena europietiškoje šalyje ar Amerikoje. Visgi, labai retas atvejis, kad jie vestų kitos tautybės moteris. Taip išsaugo savo identitetą, išlaiko gryną kraują (beje, kaip ir žydų tautos atstovai).

 

Kaip musulmonai vyrai reaguoja į juos mokančią moterį?

 

Labai įvairiai. Jei islamą išpažįstantis žmogus yra mišrioje grupėje, jis neturi jokios išeitis, tik prisiderinti. Bet esu ne kartą turėjusi ir vien vyriškus kolektyvus, ypač tuo metu, kai buvo didelė banga sirų pabėgėlių. Dauguma jų buvo vyrai, o jei pasitaikydavo ir merginų, moterų, tai jos mokydavosi atskirose grupėse, nes mūsų centras išpildė islamo kultūra grįstą prašymą toje pat patalpoje nemokyti vyrų ir netekėjusių merginų.

 

Tikrai ne visos moterys gali dirbti tokį darbą, kelios airės yra atsistojusios ir išėjusios, sakė, kad niekada negrįš čia mokyti. Buvo ir man labai nejauku primą kartą atėjus vien į vyrišką grupę, nes kaip įprastai buvau apsivilkusi suknelę, avėjau aukštakulnius. Buvo nemalonu jausti tiek smingančių žvilgsnių, todėl nuo to karto tik džinsai ir laisvi megztiniai. Negalėčiau pasakyti, kad mane kas įžeidė ar užpuolė. Manau, kad ir kokios kultūros atstovas bebūtum, žmonės labai greitai pajunta kiek ir kam galima užlipti ant galvos (šypteli). Taip, truputį būnu įsitempusi, bet kiek turėjau patirties, pavykdavo susidraugauti net ir vyriškose grupėse. Čia man jau duota. Su džiaugsmu sakau, kad nenorėčiau dirbti jokio kito darbo, nors maniškis psichologiškai tikrai nėra lengvas.

 

Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su studentais? Kokių jungiančių saitų atrandate?

 

Meilė tėvams ir vaikams yra kertiniai dalykai. Dauguma ateiname iš kažkokių namų, mus augina mama ir tėtis (jei pasiseka), seneliai (jei pasiseka). Santykiai šeimoje yra universalus dalykas, juk visus mus kažkas pagimdė, augino, auklėjo, tik langai kitokie, kiemai skiriasi, košė ne ta pati.

 

Man yra tekę mokyti vien sirų vyrų grupes, afganų vyrų grupes. Suvaldyti klasę nėra taip paprasta, bet aš pradedu nuo klausimo, kuo kiekvienas galėtų pasidžiaugti apie savo šalį. Traukiame žemėlapius ir padedami vertėjo, gestikuliuodami ir pan. klausomės apie įvairius miestus, apie mėgstamus patiekalus. O juk maistas – tai namai, šeima, brangiausi svečiai. Anksčiau darydavome ir pažintines pamokas, kur visi atsinešdavo savo tradicinę duoną, sūrį, saldumynų. Taip pat rodome vienas kitam šeimos nuotraukas. Taip apšildžiusi grupę jau galiu pereiti prie  prie anglų kalbos žodžių, gramatikos, sakinių formavimo.

 

Aš suprantu, kodėl tokia didelė atmetimo reakcija pabėgėliams – ne visi atvažiuoja čia dirbti, kiti gyvena iš socialinių pašalpų, bet čia jau mes einame į politiką. Jei šitų temų neliesime, tai ir neturėsime ko bartis. Tada atsiras noras nebūtinai pažinti, bet priimti ar bent jau neišsigąsti. Pasirodžius knygai, matau įvairių reakcijų, bet jei nenorime skaityti apie kitas kultūras, gal tuomet imkime į rankas Žemaitės „Marčią“, ar „Petrą Kurmelį“, ten tikrai musulmonų nebuvo (šypsosi). Pasaulis juk keičiasi ir nuo to nepabėgsi.

 

Autorius Laima Samulė