Prieš 4500 metų iškilusios Gizos piramidės įamžino senovės egiptiečių civilizacijos palikimą ateinančioms kartoms. Bėgant laikui jos tapo vienu didžiausių istorijos galvosūkių – kaip įmanoma vien rankomis pastatyti tokio dydžio statinį? Iki šiol netrūksta teorijų apie piramidžių statybą, tačiau kuri iš jų tikra?

 

Įmantrus kapas – tik turtingiausiemsEgypt.,Cairo,-,Giza.,General,View,Of,Pyramids,From,The

 

Egipto faraonai po mirties tikėjosi tapti dievais. Ruošdamiesi kelionei į kitą pasaulį, jie statė šventyklas dievams ir didžiules piramides kaip kapavietes, pilnas visko, ko reikės viešpatauti anapusiniame gyvenime. Senovės Egipte aukšta socialinė padėtis itin vertinta, o milžinišką socialinę nelygybę simbolizavo milžiniškos piramidės, palyginti su mažesnėmis mastabomis. Kapaviečių dydžiai ir architektūrinis išdėstymas buvo oficialiai reglamentuoti, jų matmenys įrašyti karališkuosiuose dekretuose. Prieiga prie medžiagų ir darbuotojų priklausė tik piramidės savininkui faraonui.

 

Iki šiol Egiptas dažniausiai siejamas su piramidėmis. Šioje šalyje yra daugiau nei 100 senovinių statinių. Faraonas Cheopsas pirmasis pastatė piramidę Gizoje. Projektą pradėjo maždaug 2550 m. pr. Kr. Jo statyta piramidė yra didžiausia Gizoje, iš pradžių siekė net 147 metrus, dabar šiek tiek pažemėjusi. Šiai piramidei prireikė 2,3 mln. akmens blokų, kurių kiekvienas svėrė nuo 2,5 iki 15 tonų. Vėliau, maždaug 2520 m. pr. Kr., faraono sūnus Chefrenas pastatė antrą piramidę Gizoje. Jo nekropolis išsiskiria tuo, kad ten stūkso sfinksas – paslaptingas kalkakmenio paminklas liūto kūnu ir faraono galva. Manoma, kad sfinksas, kuris tūkstančius metų buvo palaidotas smėlyje, – kapinyno sargas. Trečioji iš Gizos piramidžių daug mažesnė už pirmąsias dvi – mažiau nei pusė jų aukščio, maždaug 66 m. Įmantrų kompleksą, kurį pastatė Chefreno sūnus Mikerinas apie 2490 m. pr. Kr., sudaro dvi atskiros šventyklos, sujungtos ilgu keliu, ir trys atskiros karalienių piramidės.

 

Kaip iškilo piramidės?

 

Piramidės išliko istorikų, architektų ir sąmokslo teoretikų galvos skausmu, nes iki šiol nėra tvirtų įrodymų, kas tokie nepaprastai sudėtingų ir tvirtų statinių autoriai. Neseniai aptikti įrodymai leidžia priartėti prie tūkstančius metų ieškoto atsakymo. Svarbiausias veiksnys statant šias kapavietes – tinkamos vietos parinkimas. Piramidės pastatytos vakarinėje Nilo upės pusėje, kur, kaip manyta, mirusieji patekdavo į požemio pasaulį. Parinkta aukštesnė vieta, kad būtų išvengta potvynio patvinus Nilui. Statyta ant tvirtos uolienos, galinčios atlaikyti didžiulį svorį be įtrūkimų. Senovės egiptiečiai buvo labai pažangūs astronomijos srityje, o kiekviena piramidė sukurta taip, kad būtų nukreipta į keturis pagrindinius taškus – šiaurę, pietus, vakarus ir rytus. Statytojai stebėjo Šiaurinės žvaigždės kilimą ir nusileidimą horizonte, o tai paaiškina, kodėl jie pirmiausia nustatė šiaurę, o paskui likusias kryptis.

 

Daugelį stebina, kaip šios didžiulės konstrukcijos atlaikė laiko išbandymus. Piramidės statytos pasitelkus neįtikėtiną intelektą ir naudojant didžiulę darbo jėgą – akmenys per dykumą vilkti rogėmis ir traukti virvėmis. Pagrindinė statybinė medžiaga – vietoje iškastas kalkakmenis. Išoriniam sluoksniui panaudotas aukštesnės kokybės kalkakmenis, iškastas netoli šiuolaikinio Kairo. Darbas pradėtas ruošiant tvirtą pagrindą – pašalinant iš uolienų purų smėlį. Kalbama, kad senovės egiptiečiai naudojo šlapią smėlį akmenims vilkti. Kai akmenys pasiekdavo reikiamą vietą, naudojo daugybę rampų, kad užtemptų juos iki pat viršaus. Įprastai naudojo tiesią rampą vienoje pusėje arba spiralinę rampą aplink piramidę, o greičiausiai jas abi. Svertai buvo naudojami pasiekus reikiamą aukštį. Aiškinantis, kaip pastatytos piramidės, atsirado dar viena teorija – vandens kelio. Teigiama, kad akmenys gabenti vandens kanalais, kurie nutiesti iki pat statybų aikštelių, o tai leido palengvinti transportavimą. Plūdės, pritvirtintos prie akmenų, gamintos iš kedrų medienos ir gyvūnų odų, suvyniotų į papirusą. Plūduriuojantys akmenys plukdyti per paruoštus kanalus, kurie buvo išsidėstę visoje statybvietėje. Blokams į kalną plukdyti naudoti keturi vandentiekio vamzdynai. Nors nėra konkrečių šios teorijos įrodymų, visoje piramidžių konstrukcijoje rasta daug vandens pėdsakų. Šios faktais grįstos teorijos ne kartą nublanko prieš populiariosios žiniasklaidos kurpiamas teorijas. Pagal vieną jų, piramides statė pavergti žydų darbininkai, tūkstančiai žuvę priverstinėje vergijoje. Taip pat skaitytojai buvo gundomi graikų istoriko Herodoto, kuris kartais vadinamas istorijos tėvu, labai sena teorija, kad piramides statė vergai. Tik neseniai mokslininkai išsiaiškino, kad jis klydo. Herodotas buvo žinomas kaip mėgstantis dažnai perdėti istorijas arba jas visiškai išgalvoti, todėl ne veltui vadintas melo tėvu.

 

Vergų ar profesionalų darbas?

 

Nors ilgą laiką manyta, kad piramidės pastatė vergai, tačiau po 1990 m. paskelbtų tyrimų paaiškėjo, kad piramides pastatė dešimtys tūkstančių laisvų kvalifikuotų darbuotojų. Jie oriai dirbo ir už tai gavo atlygį. Vėliau, atėjus laikui, patys palaidoti šalia piramidžių. Statytojai naudojo plaktukus, kaltus ir svirtis. Darbo jėga buvo labai organizuota, sugebėta pasiekti aukščiausią profesionalumo lygį. Nepaisant įvairių teorijų, archeologai nerado žydų pavergimo senovės Egipte įrodymų. Mokslininkai aiškina, kad ši idėja – judėjų krikščionių pasakojimas, kuris pirmą kartą pasirodė Išėjimo knygoje su Mozės istorija. Egiptas ne kartą tvirtino, kad tai tik istorinis netikslumas. Archeologai Gizos piramidžių komplekse atkasė įvairių poilsiaviečių su daugybe patogumų liekanas. Vargu ar tokias poilsiavietes būtų įkūrę vergams. Nepaisant turimų patogumų ir privilegijų, dėl darbo metu tykojusių pavojų piramidžių statytojai įprastai mirdavo dirbdami. Nors šių laikų istorikai sutinka, kad piramides pastatė kvalifikuoti darbininkai, tikslus jų skaičius lieka neaiškus – manoma, kad galėjo viršyti 100 tūkst. Tiesa, darbų apimtys ir ištekliai buvo neregėtai dideli. Piramidėms statyti naudotos medžiagos šimtų kilometrų plukdytos dirbtiniais kanalais, atsišakojusiais nuo Nilo upės. Granitas gabentas iš Asuano karjerų, įrankiai variui pjauti – iš Sinajaus pusiasalio, o mediena – iš Libano. Spėjama, kad tais pačiais kanalais senovės egiptiečiai gabeno gyvulius, kuriuos skerdė darbininkams pamaitinti. Tikėtina, kad bendruomenės visame Egipte prisidėjo prie didingų monumentų statybos.

 

Autorius Monika Budnikienė