Prieš daugiau nei šimtmetį Paryžiaus gatvėse rikiavosi gedintieji. Juodi arkliai į Per Lašezo kapines tempė gėlėmis apkrautą karietą, kurioje gulėjo prancūzų aktorės Sarah Bernhardt karstas, o milijonas susirinkusiųjų braukė ašaras ir tikriausiai nenumanė, kad ši moteris netrukus bus laikoma pirmąja šiuolaikine įžymybe.

 

Palikta mamos kurtizaSarah,Bernhardt,,1844-1923,,She,Was,A,Famous,French,Stage,Actress,nės

 

Henriette-Rosine Bernard gimė Paryžiaus Lotynų kvartale 1844 m. spalio 22-ąją. Judith Bernard, olandų žydės kurtizanės, turėjusios turtingų klientų, dukra. Tėvo vardas dokumentuose ilgą laiką neįrašytas, tik vėliau paaiškėjo, kad jis buvo vieno Prancūzijos uostamiesčio advokatas. Sarah atsiminimuose paliko įrašą, kad tėvo šeima sumokėjo už jos mokslą, reikalavo, kad ji būtų pakrikštyta kaip katalikė, o sulaukusi pilnametystės gavo didelę sumą. Jos mama dažnai keliaudavo ir mažai matydavo dukrą, todėl mažylė apgyvendinta pas slaugę Bretanėje, vėliau – kotedže Neji prie Senos. Kai būsimajai žvaigždei buvo septyneri, motina išsiuntė ją į internatinę mokyklą jaunoms damoms Paryžiaus priemiestyje, mokslą apmokėjo tėvo šeima. Ten Sara suvaidino pirmąsyk suvaidino spektaklyje „Klothilda“ – atliko Fėjų karalienės vaidmenį ir įkūnijo pirmąją iš daugelio dramatiškų mirties scenų. Kol mergaitė bandė atskleisti talentus, žavioji mama pakilo į aukščiausias Paryžiaus kurtizanių gretas, bendravo su politikais, bankininkais, generolais ir rašytojais. 10-metė priimta į „Grandchamp“, išskirtinę Augustino vienuolyno mokyklą netoli Versalio, kur skleidėsi jos, kaip būsimos aktorės, asmenybė. Mokslai vienuolyne turėjo įtakos, netrukus pareiškė ketinanti tapti vienuole. Tiesa, ne visada laikėsi vienuolyno taisyklių. Apkaltinta šventvagyste, kai surengė augintinio driežo krikščioniškas laidotuves su procesija ir ceremonija. Nors visą laiką buvo labai religinga, niekada nepamiršo žydų kilmės. Po daug metų žurnalistės paklausta, ar yra krikščionė, ji atsakė: „Ne, aš esu Romos katalikė ir didžiosios žydų rasės narė. Laukiu, kol krikščionys taps geresni.“

 

Temperamentas tiko teatrui

 

1857 m. Sarah sužinojo apie tėvo mirtį. Motina sukvietė šeimos narius, įskaitant meilužį Charlesą Duc de Morny, nesantuokinį Napoleono III pusbrolį, kad nuspręstų, ką daryti su dukra. Šis užsiminė, kad 16-metės temperamentas labiausiai tiktų teatrui. Netgi pasinaudojo pažintimis ir sumokėjo už mokslus Paryžiaus konservatorijoje. Kai jai nepavyko padaryti įspūdžio būsimiems mokytojams, Charlesas užtikrino Sarah vietą „Comedie-Francaise“, prestižinėje Prancūzijos nacionalinėje teatro trupėje. Nuo 1860 m. sausio iki 1862 m. studijavo aktorystę pas du garsius „Comédie Française“ aktorius Josephą-Isidore‘ą Samsoną ir Jeaną-Baptiste‘ą Provostą. Atsiminimuose ji rašė, kad pastarasis mokė dikcijos, o Josephas-Isidore – galios paprastumu sudominti žiūrovus. Sceninę pavardę pakeitė iš Bernard į Bernhardt. Dar studijuodama sulaukė daug vyrų dėmesio. Vienas jų pateikė pelningą santuokos pasiūlymą. Už tuoktuves žadėjo net 500 000 frankų, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Didžiojoje scenoje Sara debiutavo 1862 m. rugpjūčio 31 d., atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje pagal J. Racine pjesę „Iphigénie“. Vaidyba buvo tokia prasta, kad po uždangos skambučio, kai ji paprašė mokytojo atleidimo, jis pasakė: „Aš galiu tau atleisti ir tu galiausiai atleisi sau, bet Racine savo kape niekada to neatleis.“ Prastas pirmasis pasirodymas ir toliau jaučiama įtampa scenoje lėmė kivirčą, kurio metu ji pliaukštelėjo vyresnei aktorei. Iškart užsitarnavo divos reputaciją.

 

Vaidyba be galūnių

 

S. Bernhardt per savo karjerą suvaidino mažiausiai 70 vaidmenų 125 pjesėse – tiek moterų, tiek vyrų. Populiariausios buvo dramatiškos mirties scenos. 46-erių įkūnijo 19-metę Žaną d‘Ark. 55-erių pasirašė 25 m. nuomos sutartį dėl teatro Paryžiuje, pervadindama jį „Théâtre Sarah Bernhardt“. Daug keliavo po pasaulį, netgi surengė rečitalį San Quentino kalėjime. 1914 m., kaip įprasta, išvyko į atostogų namus Bel Ilio saloje su šeima ir artimais draugais. Ten gavo žinią apie erchercogo Franzo Ferdinando nužudymą ir Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Skubiai grįžo į Paryžių, prie kurio artėjo vokiečių kariuomenė. Galiausiai išvyko į vilą Arkašono įlankoje, kur gydytojas aptiko kojos gangreną. Nuo 1906 m. nesėkmingo pasirodymo Rio de Žaneire, kai patyrė traumą, moteris tikėjo, kad koja sugis savaime. Nugabenta į Bordo, kur chirurgas amputavo koją beveik iki klubo. Moteris atsisakė dirbtinės kojos, ramentų ar neįgaliojo vežimėlio – scenoje judėjo pagal strategiškai išdėstytas dekoracijas arba nešiota ant Liudviko XV stiliaus satino kėdės.

 

Skandalistės reputacija

 

Vos 20-ies pagimdė sūnų Maurice‘ą, tuo pat metu gimė skandalingos moters reputacija. Tik tuomet, kai ji išgarsėjo, tėvas Henri Prince de Ligne pasiūlė oficialiai pripažinti Maurice‘ą savo sūnumi. Šis mandagiai atsisakė paaiškindamas, kad patenkintas būdamas Sarah Bernhardt sūnumi. 1882 m. aktorė ištekėjo už 11 metų jaunesnio graikų kariškio Aristido Damalo. Jiedu kartu vykdavo į gastroles, tačiau jam labiau patiko leisti žmonos pinigus ir vartoti morfijų. 1899 m. vyras mirė perdozavęs narkotikų. Nenuostabu, kad Sara norėjo visko, kas siejama su geru gyvenimu, įskaitant egzotiškų gyvūnų kolekciją. Kaip teigiama, ją sudarė liūtas, papūga, puma, du arkliai, beždžionė Darvinas ir aligatorius, vardu Ali Gaga. Ropliu rūpinosi savaip – duodavo jam pieno ir šampano, tad netrukus gyvūnas nugaišo. Nepaisant sėkmės, jai vis trūko pinigų. Sūnų Maurice‘ą paskyrė įkurto teatro direktoriumi ir leido jam naudoti teatro pinigus lošimo skoloms apmokėti, o galiausiai buvo priversta įkeisti kai kurias brangenybes, kad apmokėtų nesibaigiančias sąskaitas.

 

Romanas su moterimi

 

Garsioji aktorė nuolat kartojo, kad vaidmenys, skirti moterims, nelabai įdomūs, neleidžia atskleisti visų talentų, todėl atliko daugybę vyriškų vaidmenų. Niekada nevengdavo dėmesio, net kai jos veiksmai buvo suvokiami kaip netinkami. Per visą karjerą nuolat naudojosi žinomumu, vaidino reklamos kampanijose. Taip pat plėtė lyčių vaidmenis už scenos ribų – mūvėjo kelnes, nors moterims tai drausta. Netgi užmezgė meilės ryšį su tapytoja ekspresioniste Louise Abbema. Į lovą sėkmingai viliojo daug kitų žvaigždžių. Rašytojas Victoras Hugo, su kuriuo plėtojo romaną, kai jam buvo 70 metų, o jai – vos 27-eri, ją vadino „auksiniu balsu“. Tapo daugelio menininkų, įskaitant Oscarą Wilde‘ą, Edmondą Rostandą ir Marcelį Proustą, mūza. Ugdė talentus rašymo, tapybos ir skulptūros srityse. Gerbėjų netrūksta iki šiol – 2017 m. jos sukurtas ir pasirašytas balto marmuro Ofelijos reljefas parduotas aukcione už 385 444 JAV dolerių.

 

Neabejotinai suprato įvaizdžio, rinkodaros, apkalbų ir dėmesio galią, net kai visa tai lydėjo nemaloni patirtis. Ši strategija pasiteisino – žurnalistai visur sekiojo žymią aktorę, o gerbėjai maldavo autografo. Iki pat mirties 78-erių vaidino scenoje ir ekrane, išbandė jėgas kaip skulptorė ir apkeliavo penkis žemynus. Pozavo daugeliui tapytojų, skulptorių, fotografų ir grafikos dizainerių, užtikrindama, kad jos įvaizdis taps žinomas visame pasaulyje, pavyzdžiui, Alphonse Mucha garsiuosiuose Art Nouveau plakatuose. 1910 m. ji aplankė Thomasą Edisoną West Orange mieste, Naujajame Džersyje, kad sukurtų garsiausią ir tragiškai jaudinantį vaidmenį – sceną iš J. Racine 1677 m. tragedijos „Fedra“. Taip pat skolino savo vardą ir įvaizdį nekilnojamojo turto įmonėms Bronkse ir rėmė įvairius produktus – nuo veido pudros iki aperityvų. S. Bernhardt sukūrė vieną pirmųjų Vakarų pasaulio asmenybės kultų. 1906 m. prancūzų selekcininkas Monsieur Lemoine išaugino S. Bernhardt bijūnus – pačią įspūdingiausią veislę. 1960-aisiais aktorė po mirties pagerbta žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje.

 

Autorius Monika Budnikienė