Tikriausiai dauguma yra matę animacinį filmą „Mažoji undinėlė“ arba skaitę apie ją knygą. Undinė visuomet buvo paslaptinga fantazija ir neapsakomo grožio būtybė, kurios elegancija ir užburiantis spindesys nuo senovės žavėjo žmones. Netgi šiais laikais, kai televizoriuje ar kompiuteriniuose žaidimuose nuolat šmėžuoja įvairūs stebuklingi herojai, undinėlė išlieka viena mėgstamiausių vaikų veikėjų.

 

Jūrinės būtybės – dievai

Undinės ir vyriškosios jos versijos undino legendos daugelio kultūrų mitologijose prasidėjo nuo jūrinių dievybių garbinimo. Seniausi rasti tokių dievų atvaizdai ir jų aprašymai datuojami netgi VIII a. pr. m. e.

 

Babilono mitologija

Senovės babiloniečiai garbino jūrų dievą Oanesą, kuris, kaip buvo tikima, gimė Eritrėjo jūroje ir atvyko į Žemę mokyti žmones menų ir mokslų. Luvro muziejuje ir šiandien galima išvysti sienų piešinių, kuriuose vaizduojamas Oanesas kaip undinas su žuvies uodega ir viršutine vyro kūno dalimi.

 

Sirijos mitologija

Senovės Sirijos mitologijoje buvo garbinama undinė Mėnulio deivė, vardu Atargatė. Nenuostabu, kad vandens deivė buvo siejama su šiuo dangaus kūnu, nes sirai pastebėjo, jog nuo Mėnulio priklauso potvyniai ir atoslūgiai. Atargatė buvo viena pirmųjų undinių, apie kurią pasakoja rašytiniai šaltiniai. Legendos byloja, kad ši deivė susilaukė sūnaus Semiramio, kuris buvo paprastas žmogus, dėl to Atargatė labai susigėdo, nusiminė ir nužudė savo mylimąjį, vaiko tėvą. Atsisakydama kūdikio ir palikdama jį likimo valiai Atargatė tapo žuvimi.

 

Kinijos mitologija

Japonijos ir Kinijos legendose pasakojama ne tik apie undines, bet ir apie jūrų drakonus ir bei drakonų žmonas.

 

Graikų ir romėnų mitologija

Graikų ir romėnų mitologijos dažnai neskiriamos, nes tarpusavyje yra labai panašios, tiesiog romėnai daugelį dievų ir mitų pasiskolino iš graikų, suteikdami jiems savo vardus. Antikos rašytiniuose šaltiniuose kalbama apie undines, tiksliau – apie vyriškąjį jų pavidalą. Graikų vandens dievas Poseidonas ir romėniškasis jo atitikmuo Neptūnas dažnai vaizduojami kaip pusiau vyrai, pusiau žuvys, o pats populiariausias undinų įvaizdis antikos laikais buvo tritonai. Tritonas – galingojo jūrų dievo sūnus.

 

Britų mitologija

Didžiosios Britanijos salas iš visų pusių supa vandenys, todėl nenuostabu, kad jų mitologijoje gausu legendų apie vandens pasaulio gyventojus. Viename Kornvalio mitų pasakojama, kaip undinėlė vardu Moverena pasirodė Zenoro kaime ir dėl didžiulio susižavėjimo muzika įsimylėjo bažnyčios choro dainininką Metju. Vaikinas, sužinojęs šią naujieną, taip pat pamilo undinę ir jie iškeliavo gyventi į jūrą. Zenoro kaimo žmonės teigia dar ir dabar kartais girdintys, kaip jūroje Metju dainuoja savo mylimajai – taip jie aiškina bangų ošimo melodingumą. Tuo tarpu Airijos mitologijoje undinės yra nepaprasto grožio mergelės, o undinai turi raudonas nosis, kiaulės akis, žalius plaukus ir dantis.

 

Lietuvių mitologija

Lietuvių kalboje žodis „undinė“ kilo iš tarmiško vandens pavadinimo „unduo“. Buvo pasakojama, kad šios gražios mergelės su žuvies uodegomis gyvena tiek jūroje, mariose, tiek ežeruose ir upėse. Senovės lietuviai tikėjo, kad undinėmis tampa merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės. Jos dainomis ir savo žavesiu vilioja vyrus į vandenį, o vėliau juos nuskandina keršydamos visai vyrų giminei už tragišką savo likimą. Prašant undinių, kad jos paliktų ramybėje nekaltus jaunus žvejus, šioms vandens mergelėms būdavo aukojama sugauta žuvis. Vyriausioji undinė buvo vardu Jūratė – tikriausiai kiekvienas žino tragišką jos meilės istoriją su žveju Kastyčiu ir legendą apie tai, kad iš Perkūno sudaužytų Jūratės gintaro rūmų likę gintaro gabalėliai vis dar išmetami į Baltijos jūros krantus.

 

Įdomūs faktai

  • 2009 m. rugpjūčio mėnesio Izraelio miestas Kirijat Jam paskelbė skirsiantis 1 mln. JAV dolerių premiją tam, kuris įrodys undinių egzistavimą. Prizo kol kas niekas neatsiėmė.
  • Manoma, kad pusiau žmogaus, pusiau žuvies būtybių simbolika išreiškia senovės žmonių tikėjimą, kad žmonija yra neatsiejama gyvūnijos pasaulio dalis, todėl gyvūnus reikia laikyti ne priešais, o giminaičiais.
  • Vienas žymiausių literatūros kūrinių apie šias mistines vandenų būtybes yra danų rašytojo Hanso Kristiano Anderseno 1836 m. parašyta pasaka „Mažoji undinėlė“.
  • Lenkijos sostinės Varšuvos herbo raudoname fone yra undinė, laikanti kardą ir skydą. Šis įvaizdis išlikęs nuo XIV a. vidurio.
  • Žymiausia undinėlės skulptūra pasaulyje yra Danijos sostinės Kopenhagos simbolis. Uoste ant akmens sėdinčios undinės skulptūra buvo nulieta iš bronzos 1909 m. ir dabar yra vienas lankomiausių Danijos turistinių objektų. Pirmą kartą skulptūrą matantys žmonės nustemba, kad ji tokia maža – figūros aukštis yra vos 1,25 m, o sveria ji 175 kg.
  • Paskutinį kartą užfiksuotas undinės regėjimas įvyko 1947 m., kai 80-metis žvejys pranešė matęs undinę, sėdinčią ant dėžės, skirtos omarams gaudyti, maždaug 20 m nuo kranto ir besišukuojančią ilgus plaukus. Kai tik jūrų mergelė pamatė, kad yra stebima, iš karto niurktelėjo į vandenį.