Visais amžiais žmonės bijojo tamsos. Juk tai, kas joje slepiasi, neretai gąsdino labiau nei priešais stovintis ginkluotas žmogus. Tamsoje slėpėsi galybė monstrų, vieni jų – kraujasiurbiai vampyrai, kurių bijoma iki šiol.

 

Baimę keliantys monstraiEnchanting,Vampire,In,The,Night,Dark,And,Mysterious,Vector,Illustration

 

Daugelio senovės kultūrų mitologijoje gausu pasakojimų apie į vampyrus panašius monstrus. Tiesa, šios legendos kitokios ir skiriasi nuo pasakotų pastaraisiais šimtmečiais. Štai Mesopotamijoje žmonės bijojo būtybių, vadinamų ekimmu, kurios atima žmonių ir gyvūnų gyvybines jėgas. Senovės egiptiečių mitologijoje rašoma, kaip Sekhmet, saulės dievo Ra dukra, jautė nenumaldomą žmogaus kraujo troškulį. Žydų tautosaka aprašo, kaip Lilith, neva pirmoji Adomo žmona, maitinasi savo aukomis. Kai kurios istorijos rodo, kad Lilith atsakinga už erotinius vyrų sapnus ir verčia juos skleisti sėklą. Tokios būtybės turėjo vieną bendrą bruožą – siurbė tai, kas žmonėms buvo svarbu. Populiarioji kultūra paskatino manyti, kad vampyrai aštriomis iltimis lengvai praduria odą ir mėgaujasi kraujo skoniu. Iš tiesų istorijos apie iltis ir baimę saulės spinduliams atsirado gerokai vėliau.

 

Žodis „vampyras“ įprastai suprantamas kaip vaiduokliška pabaisa. Vampyro, kaip negyvos būtybės, darančios žalą žmonėms ar gyvūnams, samprata prieš tūkstantį metų atsirado Rytų Europoje, labiausiai Bulgarijoje. Dažniausiai slavų tautose buvo dalijamasi istorijomis apie vampyrus. Slavų ir kinų tradicijose iki šiol tikima, kad gyvūnas, ypač šuo ar katė, peršokęs lavoną netrukus nugaiš. Rusų folklore sakoma, kad vampyrai kažkada buvo raganos arba žmonės, kurie gyvi maištavo prieš stačiatikių bažnyčią. Šių tautų legendose vampyrai įprastai neturėjo fizinio kūno, tačiau jų apsilankymai kaimuose atnešdavo begalę nelaimių. Jie buvo ligų platintojai ir tokie pat nemalonūs, kaip aplink šmirinėjančios žiurkės. Kalbama, kad dėl šių legendų sklaidos kaltas karas. 1686 m. Šventosios Romos imperijos vokiškai kalbančios tautos perėmė Vengrijos kontrolę ir taip pavergė slavų populiaciją. Imperijos kariuomenė vampyrų legendą išmoko iš slavų valstiečių okupacijos metais. Kareiviai toliau pasakojo girdėtas istorijas kosmopolitiniuose centruose, tokiuose kaip Viena ir Berlynas. Iš ten istorijos apie vampyrus persikėlė į Paryžių, o vėliau pasiekė Londoną. Europos folklore vampyrai buvo negyvi padarai, kurie lankydavo artimuosius ir sukeldavo bėdų ar mirtį apylinkėse, kuriose gyveno būdami gyvi. Jie dėvėjo drobules, kuriose palaidoti, ir apibūdinami kaip išsipūtę, rausvo ar tamsaus veido. Apibūdinimas labai skyrėsi nuo šiandienio blyškaus paliegusio vampyro įvaizdžio.

 

Netrukus apie vampyrus išgirdo amerikiečiai. Angliškai žodis „vampyras“ pirmą kartą pavartotas tik 1732 m. Vakaruose istorijos apie vampyrus įgavo naujų spalvų. XVIII a. monstrai, anksčiau buvę vaiduokliais, įgijo kūnišką pavidalą, ir ypač pamėgo žmonių kraują. Netrukus pagausėjo kvapą gniaužiančių siaubo istorijų, nes kraujo troškimas dar labiau sustiprintino tikėjimą vampyrų egzistavimu. 1700-aisiais manyta, kad žmogaus kraujas turi gydomųjų savybių, tad plačiai vartotas kaip vaistas Europoje ir Amerikoje visuose visuomenės sluoksniuose. Kraujas buvo pigus, nes jo nuleidimas buvo įprasta gydytojo praktika. Tikėta, kad kraujas – sielos indas, o įsiurbdamas kraują žmogus geria gyvybės syvus. Žmogaus kraujo skirdavo nuo beveik visų ligų, pradedant epilepsija ir regos sutrikimais.

 

Legendos pradžia

 

Istorijos apie vampyrus gimė viduramžiais. Pirmoji nuoroda apie egzistavusį vampyrą yra 1047 m. parašytame senosios rusų kalbos tekste, kuriame aprašomi monstrai, vadinami „upir“. Tik po kelių šimtmečių, 1725 m., jie pagaliau pradėti vadinti vampyrais. Pasakojama, kad tais metais išsigandę kaimo gyventojai Kisiljeve (dabartinėje Serbijoje) kreipėsi pagalbos į pareigūnus, mat tikėjo, kad ką tik miręs vyras, vardu Petar Blagojević, buvo atsakingas už ligų ir mirties plitimą jų kaime. Ne tik jo našlė, bet dar devyni kaimo gyventojai tvirtino matę, kad jis naktį prigludo prie žmonių. Kitą dieną visi jie buvo mirę. Pareigūnai, atvykę tirti įvykio, patikėjo kaimo gyventojais, tikinusiais, kad jų kaimynus nužudė vampyras. Atlikę įtariamo vampyro palaikų skrodimą tyrėjai liko šokiruoti – lavonas atrodė lyg gyvas, jo burnoje buvo šviežio kraujo, kai ryžtingi kaimo žmonės perkalė kuolą per vampyro kūną. Ši žinia neliko paslaptyje – kaime greitai pasklido skrodimo naujienos.

 

Laidojami ypatingais būdais

 

Archeologai per pastaruosius kelerius metus ne kartą atkasė vampyrų kapines. Naujausias radinys Lenkijoje, kur rado moterį, palaidotą su pjautuvu ant kaklo, ir vaiką su pakabinama spyna aplink kulkšnį. Manoma, kad abu galėjo būti palaidoti XVII a. Taip pat rastas masinis XVIII–XIX a. kapas su nukirstomis neva vampyrų galvomis, monetomis burnose ir prie jų kojų pririštomis plytomis. Ypatinga vampyrų laidojimo praktika įvairiose šalyse nėra jokia naujiena. Vokiečių ir vakarų slavų vietovėse buvo įprasta nukirsti galvą ir ją padėti tarp pėdų, už sėdmenų arba toliau nuo kūno. Šis veiksmas vertintas kaip būdas paspartinti sielos atsiskyrimą. Kai kuriose kultūrose tikėta, kad ji slepiasi lavonuose. Vampyro galva, kūnas ar drabužiai taip pat galėjo būti prismaigstyti prie žemės, kad nepakiltų. Romai, laidodami įtariamus vampyrus, įsmeigdavo plieninių arba geležinių adatų į lavono širdį ir dėdavo plieno gabalėlių į burną, ant akių, ausų, tarp pirštų. Taip pat į velionio kojines įkišdavo gudobelių arba per kojas persmeigdavo gudobelės kuolą. Štai 2006 m. netoli Venecijos esančiuose XVI a. palaidojimuose rasta plyta, įgrūsta į moters burną. Vienas ją atradusių archeologų aiškino tai kaip vampyro žudymo ritualą. Bulgarijoje aptikta daugiau nei 100 griaučių su aštriais metaliniais daiktais, tokiais kaip plūgo ar strėlės antgaliai ir pan. Vampyrams laidoti taip pat naudotas verdantis vanduo arba deginti iki pelenų. XIX a. buvo imtasi atsargumo priemonių, t. y. kulkomis šaudyta į karstą, kuriame gulėjo vampyras.

 

Dėl visko kalti vampyrai

 

Mokslininkai įtaria, kad daugelis istorijų apie vampyrus kilo iš nesusipratimo apie ligas ir jų plitimą. Įprastai vampyrai kaltinti dėl visų ligų protrūkių. Maža to, šiomis būtybėmis dangstytasi paaiškinant įvairių ligų simptomus, kurie bėgant laikui tapo vampyrizmo įrodymo ženklais. Štai pasiutligės protrūkis XVIII a. Europoje sutapo su vampyrų istorijų gausėjimu. Ligos simptomai, įskaitant nemigą ir pasibjaurėjimą šviesai, puikiai dera su šiuolaikinėmis istorijomis apie vampyrus, kurie dieną miega, o naktį ieško aukų. Buvo žinoma, kad pasiutligę sukelia gyvūnų įkandimai, o vampyrai irgi kąsdavo aukoms. Ligų sąrašas ilgėjo, pavyzdžiui, pelagra, atsirandanti dėl vitamino B3 trūkumo, gali sukelti jautrumą saulės spinduliams. O tai europiečiams atrodė kaip tikro vampyrizmo ženklas. Vėliau šalis ir miestus pradėjo siaubti maras. Žmonės ieškojo priežasties ir būdų, kaip sustabdyti jo plitimą, kol pastebėta, kad aukos turėdavo kraujuojančių žaizdų burnoje. Dėl tuberkuliozės nelaimėliai numesdavo daug svorio, kosėdavo krauju, kol lėtai iškankinti mirdavo. Manyta, kad antgamtinė jėga išsiurbia gyvybę.

 

Autorius Monika Budnikienė