Nėra abejonių, kad automobilio išradimas turėjo neišmatuojamą socialinį ir ekonominį poveikį. Sumani idėja iš pradžių priimta atsargiai. Galutinis kūrinys daugiau gąsdino, nei domino žmones, tačiau bėgant metams tapo itin svarbios pramonės dalimi.

 

Nuo idėjos iki materijosSet,Of,Car,Models,In,Different,Periods.,Cartoon,Vector,Illustration.

 

Renesanso tapytojas ir architektas Leonardo da Vinči jau XV a. svarstė sukurti savaeigę transporto priemonę. Tiesa, graži jo idėja įgyvendinta tik po kelių šimtų metų, kai Šveicarijos dvasininkas J. H. Genevoisas pasiūlė ant vežimo sumontuoti kažką panašaus į mažus vėjo malūnus, kurių galią būtų galima panaudoti spyruoklėms, judinančioms ratus. Tiesa, ši idėja nebuvo nauja. Manoma, kad ji priklausė italų inžinieriui Roberto Valturio, kuris 1472 m. pasiūlė vežimą iš vietos išjudinti panaudojus vėją. Šis neįgyvendintas planas – toli gražu ne vienintelis. Kiti išradėjai svarstė panaudoti laikrodžio mechanizmo galimybes. 1748 m. Paryžiuje išradėjas Jacquesas de Vaucansonas visuomenei pristatė transporto priemonę, varomą dideliu laikrodžio mechanizmu. Kiekvienas nepavykęs kūrinys išradėjams leido priartėti prie išties veikiančio įrenginio. XVII a. vokiečių fizikas Otto von Guericke išrado oro siurblį ir, manoma, pirmasis pagamino metalinius stūmoklius, cilindrus bei švaistiklius – pagrindines stūmoklinio variklio detales. Šiek tiek vėliau Nyderlandų matematikas ir astronomas Christiaanas Huygensas surinko variklį, kuris veikė oro slėgiu, sukurtu sprogus miltelių užtaisui. Matematikos profesorius Denisas Papinas iš Prancūzijos sukūrė pavyzdinį variklį vakuumo principu, naudodamas garų kondensaciją. 1799 m. Anglijoje užpatentuotas oro variklis, bet tik po trijų dešimtmečių pagaminta oru varoma transporto priemonė. Tinkamų degalų trūkumas sutrukdė ankstyviems bandymams gaminti ir naudoti vidaus degimo variklius, todėl kai kuriuose ankstyviausiuose varikliuose buvo naudojami dujų mišiniai. 1807 m. Paryžiuje išradėjas F. I. de Rivazas pagamino dujomis varomą transporto priemonę, kurią į priekį varė novatoriškas stūmoklinis variklis. Tai pirmasis pasaulyje vidaus degimo variklis, turėjęs keletą šiuolaikinio variklio savybių, įskaitant kibirkštinį uždegimą ir vandenilio dujų kaip degalų naudojimą. 1813 m. F. I. de Rivazas pristatė net 6 m ilgio transporto priemonę, svėrusią beveik toną.

 

Ambicingi planai

 

1770 m. prancūzų išradėjas Nicolas-Joseph Cugnot sukonstravo savaeigę mechaninę transporto priemonę, dabar vadinamą pirmuoju pasaulyje automobiliu. Šis automobilis buvo varomas garais, važiavo 4 km/val. greičiu vos 20 min., kol baigėsi garai. Nepaisant nesklandumų, sėkmingiausia garo automobilių era Didžiojoje Britanijoje prasidėjo tik 1830-aisiais. Vykdyti išties ambicingi maršrutai, kurių ilgis siekė beveik 100 km. Tiesa, visa tai stebėjusi visuomenė buvo skeptiška ir nemanė, kad šis išradimas turės ateitį, nes vis dar buvo įprasta keliauti arkliu traukiamais vežimais. Pasipriešinimas pasiekė neregėtą lygį, kai 1865 m. atsirado įstatymas, sumažinęs leistiną greitį viešuosiuose keliuose iki 3 km/val. miestuose ir 6 km/val. kaimo vietovėse. Šis teisės aktas, vadinamas Raudonosios vėliavos įstatymu, reikalavo, kad kiekviename garu varomame automobilyje važiuotų trys įgulos nariai, iš kurių vienas laikytų raudoną įspėjamąją vėliavą. Įstatymas buvo iš dalies pakeistas tik 1878 m., o visiškai panaikintas po beveik dviejų dešimtmečių. Šis įstatymas išties veiksmingai pakeitė vairuotojų įpročius. Užuot lėtai judėję gatve ar užmiesčio keliu, jie vengė naujojo išradimo. Tik nuo 1890-ųjų automobiliais galėjo keliauti du žmonės, o jų greitis siekė 32 km/val.

 

1879 m. gegužės 8 d. amerikietis George‘as B. Seldenas pateikė patento paraišką – siekė užpatentuoti variklio naudojimą keturračiame automobilyje. Galiausiai po įvairių taisymų ir užsitęsusio teisinio proceso G. B. Seldenas gavo galimybę savo patentą naudoti 16 metų. Jo patento licencija naudojosi dauguma pagrindinių Amerikos automobilių gamintojų, žinoma, ne už dyką. Stebėdama absurdišką situaciją „Ford Motor Company“ stojo į teisinę kovą su G. B. Seldenu dėl patento ir galiausiai laimėjo apeliacine tvarka. Garsusis automobilių gamintojas Henry Fordas teisme paliudijo, kad šis patentas labiau trukdė, nei skatino automobilių plėtrą JAV.

 

Viską keitusi automobilių pramonė

 

1920-aisiais automobilių pramonė Amerikoje tapo naujos, į vartojimo prekes orientuotos visuomenės pagrindu. Automobiliai padėjo plėstis naftos, plieno ir daugeliui kitų pramonės šakų. Iki XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio automobilių pramonė užėmė pirmą vietą pagal produkto vertę, o 1982 m. ji suteikė vieną iš šešių darbo vietų JAV. Nepaisant pirminio gyventojų priešiškumo, automobilių pramonės plėtra niekada nebuvo stabdoma. Priešingai, ji tapo tokia svarbi, kad Pirmajame pasauliniame kare atliko reikšmingą vaidmenį gaminant karines transporto priemones. Antrojo pasaulinio karo metais automobilių gamintojai Amerikoje pristatė kelis milijonus karinių transporto priemonių, kurių bendra vertė siekė net 29 mlrd. dolerių. Visa tai sudarė penktadalį šalies karo produkcijos. Trečiaisiais karo metais nutraukta transporto priemonių gamyba, padangų ir benzino asmeniniams poreikiams buvo beveik neįmanoma gauti. Žmonės, kurie savo poreikiams buvo įsigiję automobilius, jų negalėjo eksploatuoti, kelionių skaičius drastiškai menko.

 

Pokario metais automobilių paklausa ypač išaugo. Rinkoje daugėjo įvairių modelių, kasmet gaminti ilgesni, sunkesni, galingesni, salonuose gausėjo įrenginių. Tiesa, automobilių inžinerija pokariu nesieta su ekonomiškumu, sauga ar juo labiau gamtosauga. Priešingai, 7-ojo dešimtmečio viduryje pirkėjams siūlyta įsigyti nesaugių automobilių, su keliomis dešimtimis defektų. Be to, didžiulės transporto priemonės eikvojo nemažai degalų, tad ne tik mažino pasaulio naftos atsargas, bet ir didino taršą.

 

Tačiau tobulinami automobiliai skatino aktyvų poilsį už namų ribų, plėtė ir populiarino turizmą, daugėjo degalinių, pakelės restoranų, motelių. Be abejonės, vairuotojų patogumui buvo tiesiamos gatvės ir greitkeliai. Maža to, automobiliai leido kaimo gyventojams greičiau pasiekti ir naudotis miesto patogumais, gauti geresnę medicininę priežiūrą ir ugdymą. Dėl transporto pakito tipiško amerikietiško būsto architektūra, kaimynystės samprata, suvokimas apie užmiesčio teritorijas. Daugelis mokslininkų sutinka, kad joks kitas istorinis išradimas taip nepakeitė amerikiečių darbo įpročių ir gyvenimo būdo. 1980 m. net 87,2 % JAV namų ūkių turėjo vieną ar daugiau motorinių transporto priemonių.

 

Autorius Monika Budnikienė