Pabaigoms knygą paskyrusi Jurga Dapkevičienė: „Kiekviena pradžia turi savo pabaigą“  

Jurga Dapkevičienė, nuotraukos autorius Mantas Golubevas.

„Pabaigos yra neišvengiamos ir jų yra labai daug“, – teigia psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė. Kas nutinka, kai stojame prieš neišvengiamą pabaigą? Jei jos neišgyvename? Ir nepadedame taško ten, kur turėtume jį padėti? Pabaigų menas – tai būdas grąžinti patirtis į pilnatvę, kad jos netaptų emocinėmis naštomis.

Knygoje „Pabaigų menas“ psichologė-psichoterapeutė J. Dapkevičienė paprastai, išsamiai ir jautriai aptaria situacijas ir aplinkybes, kai pabaigos yra neišvengiamos: tenka nutraukti santykius, išeiti iš sunkių ir kankinančių būsenų, išsiskirti, palaidoti, užkirsti kelią žalingiems įpročiams ir destruktyviam elgesiui.

„Kasdienybė pilna pabaigų – baigiasi diena, santykis, gyvenimo etapas. Kiekvieną dieną verta prisiminti, kas patraukė mūsų dėmesį, ką pajutome, kokias mintis ar vaizdinius patyrėme. Pabaigos procesas padeda suvokti, kad visa tai ne tik vyko, bet ir kokius jausmus sukėlė“, – knygoje rašo J. Dapkevičienė.

Ji teigia, kad atsiskyrimų kelias prasideda vos gimus, kai nukerpama virkštelė. Kuo toliau, tuo labiau artumas ribojamas: paliekame darželį, draugus, mokyklą, išsikraustome, išsiski­riame, išeiname iš darbo, atsisveikiname su įprastais vaidmenimis, mus palieka brangūs žmonės ir tenka pasitikti mirtį. Niekas nesitęsia amži­nai, kiekviena pradžia turi pabaigą. Gyvenimo kelias nužymėtas atsis­kyrimų, kai tenka dėti tašką, atnarplioti ar perkirsti mazgus, atrišti išorinius ir vidinius saitus – atsiskirti, užbaigti.

Pabaigos tik iš pirmo žvilgsnio kelia nerimą. Kai gerai pagalvoji, juk kiekvieną kartą, pradėję ką nors svarbaus, norime tai užbaigti. „Pabaiga yra metas rinkti derlių. Tai – pilnatvės laikas, už kurį turėtume būti dėkingi. Sąmoningai priimdami ir išgyvendami pabaigas, galime aiškiau at­sekti savo gyvenimo kryptį, pajusti jo pulsą ir ritmą, suprasti struktūrą. Kiekviena pabaiga – tai puiki proga geriau pažinti save ir atrasti kuo dau­giau veiksmingų būdų sau padėti“, – įsitikinusi psichologė.

Savo knygoje J. Dapkevičienė aprašo pabaigas, kurioms išgyventi reikia laiko ir kantrybės, susikaupimo ir atsipalaidavimo, dėmesingumo ir išsiblaš­kymo, įsitraukimo ir atsiribojimo, atvirumo ir pasitikėjimo.

Pirmąją knygos dalį psichologė-psichoterapeutė skiria jau įvykusioms pabaigoms – išsiskyri­mams, skyryboms, atsisveikinimui su mirusiais artimaisiais.

Aptardama smurto, alkoholizmo ir neištikimybės problemas, kurioms reikalingos pabaigos, knygos autorė skaitytojams nori parodyti kelius, kaip atrasti išeitis, galinčias atvestui į naują gyvenimo etapą. „Pabaigos turėtų tapti išgyventomis emocijomis, įrankiu, galinčiu ištraukti mus iš pačių giliausių duobių“, – teigia psichologė.

Knyga „Pabaigų menas“, pasakoja autorė, gimė iš duonos kasdieninės – psichoterapinės prakti­kos, kurioje natūraliai susijungia darbas ir gyvenimas. Knietėjo pažvelgti giliau, atrasti tikslesnius žodžius, veiksmingesnes idėjas, kaip priimti ir išbūti viską, ką atneša pokyčių patirtys. „Tikiuosi, knyga padės išbūti tarpinį laiką, kupiną neapibrėžtumo ir nežinomybės, kai sena jau nugyventa, praėjo, nu­trūko, baigėsi, o nauja dar neatėjo“, – knygoje rašo J. Dapkevičienė.

Psichologė teigia, kad kiekvienoje pradžioje slypi pabaigos sėkla. Kai kas nors baigiasi – nesvarbu, ar tai skyrybos, nutrūkę santykiai, ar kitos gyvenimo permainos – iš pradžių lieka daug skausmo, chaoso, nesusipratimų. Tačiau kai dulkės nusėda, pradedame matyti, kad jau pradžioje būta ženklų, kurie vedėį pabaigą.

Skubėti prie naujų pradžių neverta: neišmoktos pamokos priverčia mus grįžti ten, kur jau buvome. Istorija dažniausiai kartojasi tol, kol pilnai neišgyvename pabaigos ir neišmokstame iš jos to, ką turime išmokti.

„Knygą stengiausi rašyti, kad ji būtų universali, norėjau ja parodyti, kaip svarbu išbūti su savimi net ir sunkiausius laikus. Lygiai taip pat svarbu dalintis savo patirtimi ir leisti kitam žmogui tą patirtį perimti, gal netgi išbūti kito žmogaus skausmą. Dzūkijoje būta raudotojų tradicijos. Per laidotuves jie išraudodavo artimųjų gėlą, išliedavo skausmą. Juk dažnai, žvelgdami į kitą, pastebime tai, ko jis pats nepastebi. O tai – vertinga patirtis“, – sako knygos autorė, skaitytojams siūlanti ne tik istorijas, bet ir praktinius įrankius, kaip leisti pabaigoms tapti išgyventomis emocijomis.

Knygoje gausu psichologinių pratimų ir užduočių, meditacijoms, ap­mąstymams skirtų tekstų bei klausimų. Susitelkę į pateiktas užduotis, skaitytojai tarsi atsitrauks iš „karštojo taško“, galbūt atras savo situacijos perspektyvą, galės geriau pažinti ir su­prasti save, priimti,  išgyventi savo patirtis.