Jau nuo seno Sicilijoje šaknis įleidusią mafiją gaubia paslaptys. Viena jų – omerta, tylos kodeksas, kuris šimtmečius lydėjo mafijos galią ir dominavimą. Omerta kodekse numatyti kankinimai ir mirtis kiekvienam, kuris prabils apie mafijos įvykdytą nusikaltimą, todėl pasirengusių tylėti gerokai daugiau, nei išdrįsusių atskleisti tiesą.

 

Omertos kilmėThree,Retro,Style,Men,Silhouettes,,Wearing,Hat,And,Cap.,Gangsters

 

Omertos kilmė nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad šis žodis ir visa, kas su juo susiję, kilo iš pasipriešinimo Ispanijos karaliams, kurie daugiau nei du šimtmečius valdė Pietų Italiją. Tiesa, labiau tikėtina versija, kad tai ankstyvųjų nusikalstamų grupuočių, susikūrusių XIX a., sumanytas tylos kodeksas. 1860-aisiais Šiaurės ir Pietų Italija susijungė, atgimusi valstybė sukūrė naują teismų sistemą ir policijos pajėgas. Kai šios institucijos buvo išplėstos į pietus, organizuotus nusikaltimus vykdę klanai susidūrė su naujais galingais varžovais. Reaguodami į tai, nuožmūs ir savo garbę vertinę klanų lyderiai priėmė paprastą ir visiems aiškų principą: niekada ir jokiomis aplinkybėmis nekalbėti su valdžia apie bet kokią nusikalstamą veiklą, kurią padarė kas nors, net mirtini priešai, nesikreipti į valdžios institucijas ar ieškoti teisybės už nusikaltimą. Už šios taisyklės pažeidimą be išimties skirta mirties bausmė. Sicilijos klanai, siekdami labiau sustiprėti, pradėjo rengti įšventinimo ceremonijas, kurių metu nauji nariai prisiekdavo lojalumą.

 

Panoręs tapti mafijos nariu, asmuo turėjo dalyvauti iniciacijos rituale arba įšventinimo ceremonijoje. Ceremonija apėmė reikšmingą ritualą, priesaikas, kraują ir susitarimą laikytis mafijos taisyklių. Pirmoji žinoma ceremonija įvyko 1877 m. Sicilijoje. Tipinė naujo nario iniciacija vykdavo kitų mafijos narių akivaizdoje. Iš pradžių paaiškindavo, kaip veikia mafija ir kokios jos taisyklės, paskui aštriu peiliu perdurdavo pirštą arba apatinę lūpą, o išsiliejusiu krauju apšlakstydavo šventojo paveikslėlį. Kol šį greitai perduodavo iš rankų į rankas, naujokas prisiekdavo būti ištikimas. Vėliau paveikslėlį sudegindavo ir prigąsdindavo – neva jei nesilaikys taisyklių, lygiai taip pat sudegs. Ceremonija būdavo užbaigiama bučiniu į abu naujojo mafiozo skruostus – tai simbolizavo naują gyvenimo etapą.

 

Mafijos įtakos augimas

 

Mafijos įtaka Sicilijoje augo iki 1920-ųjų, kai į valdžią atėjo Benito Mussolini ir ėmė žiauriai dorotis su mafiozais, kurie, jo nuomone, kėlė grėsmę fašistiniam režimui. Tiesa, tai mafijos nesunaikino, priešingai, 6-ajame dešimtmetyje mafija vėl atgavo galią, kai po Antrojo pasaulinio karo Sicilijoje prasidėjo statybų bumas. Per ateinančius kelis dešimtmečius Sicilijos mafija suklestėjo, išplėtė nusikalstamą imperiją ir iki 8-ojo dešimtmečio tapo pagrindine tarptautinės prekybos narkotikais žaidėja. Amerikos mafijos, skirtingai nei Sicilijos gaujos, sėkmės istorija plėtojosi nelegaliai pardavinėjant alkoholinius gėrimus. Mafija, dar žinoma kaip „Cosa nostra“, tapo žymiausiu organizuoto nusikalstamumo tinklu JAV ir dalyvavo įvairioje nusikalstamo pasaulio veikloje – nuo paskolų gavimo iki prostitucijos, taip pat skverbėsi į profesines sąjungas ir teisėtas pramonės šakas, tokias kaip statyba ir Niujorko drabužių pramonė. Kaip ir Sicilijos mafija, amerikietiškoji sugebėjo išlaikyti paslaptingumą ir sėkmę dėl omertos kodekso, taip pat gebėjimo papirkti ir įbauginti valstybės pareigūnus, verslo lyderius, liudininkus bei prisiekusiuosius. Dėl šių priežasčių teisėsaugos institucijoms tapo sudėtinga sustabdyti mafiją pirmoje XX a. pusėje. Tiesa, 9-ajame dešimtmetyje prokurorai Amerikoje ir Italijoje pradėjo sėkmingai taikyti griežtus kovos su reketu įstatymus, kad nuteistų aukščiausio rango mafijos atstovus. Kai kurie jų, siekdami išvengti ilgų kalėjimo bausmių, sulaužydavo kadaise šventą omertos kodeksą ir liudydavo prieš kitus gaujos narius. Po šimtų didelio atgarsio suėmimų per kelis dešimtmečius mafija abiejose šalyse atrodė susilpnėjusi, tačiau nebuvo visiškai sunaikinta ir veiklą tęsia iki šiol.

 

Kerštas už atsisakymą tylėti

 

Garsusis mafijos tylos kodeksas numatė žiaurų kerštą išdavikams. Tiesa, visais laikais buvo tų, kurie pasiryžę išduoti sėbrus. Už Atlanto Italijos nusikaltėlių šeimos mokėjo tylėti. Sicilijos mafija turėjo daug didesnę galią savo teritorijose nei amerikiečiai, atrodė, kad jie galėjo nebaudžiami žudyti ir prievartauti, nes žinojo, kad niekas niekada jų neįduos. Tačiau ne visi valstybės pareigūnai buvo patenkinti tokia padėtimi, todėl darė viską, kad Italijos gangsteriai būtų nuteisti už padarytus nusikaltimus. Teisėjai Giovanni Falcone ir Paolo Borsellino per daug metų sužinojo apie tikrąją Sicilijos mafijos galią, turtus, ekstremalų smurtą, žiaurumą ir už grotų pasodino šimtus mafiozų. Štai buvęs „Cosa nostra“ narys Tommaso Buscetta nepaisė omertos ir tapo svarbiu informatoriumi 9-ajame dešimtmetyje. Didžiausias lūžis teismo procese įvyko, kai T. Buscetta sutiko duoti parodymus. Mat 1982 m. mafijos smogikai nužudė du jo sūnus, brolį, svainį, žentą, keturis sūnėnus, daugybę draugų ir sąjungininkų. Kitais metais jis sulaužė omertą. Precedento neturėjusiame liudijime T. Buscetta atskleidė daugybę mafijos paslapčių teisėjams ir prokurorams. Jie žinojo riziką – T. Buscetta įspėjo: „Pirmiausia jie bandys nužudyti mane, tada ateis jūsų eilė. Jie stengsis, kol pasiseks.“ Ir tikrai, abu teisėjai žuvo per atskirus sprogdinimus 1992-aisiais.

 

„Camorra“, įsikūrusi Kampanijos regione, laikosi unikalios omerta versijos, žinomos kaip „omertà camorrista“. Šiurpus pavyzdys – žurnalisto Giancarlo Siani nužudymas 1985 m., kai atskleista „Camorros“ veikla. Žurnalistas sumokėjo didžiausią kainą už drąsą – žiauriai nužudytas už atsisakymą tylėti. „Ndrangheta“, įsikūrusi Kalabrijoje, garsėja griežtu omerta kodekso laikymusi. „Ndrangheta“ įgijo tarptautinį žinomumą kaip viena galingiausių nusikalstamų organizacijų pasaulyje. Garsėjo negailestingumu – Leos Garofalo, bandžiusios pabėgti iš „Ndranghetos“ ir tapti informatore, palaikai galiausiai rasti statinėje, pripildytoje rūgšties.

 

Italijos liudytojų apsaugos programa ribota dėl omertos. Remiantis Italijos teisingumo ministerijos ataskaita, nuo 1987-ųjų iki 2019 m. tik apie 30 % liudininkų, įtrauktų į programą, buvo iš mafijos bylų. Keršto baimė liudininkus skatina kuo mažiau bendradarbiauti su valdžios institucijomis, todėl apsunkinama liudininkų apsaugos programos veikla. Šalyje nuolat mažėja su mafija susijusių nuteistųjų. Italijos nacionalinio statistikos instituto atliktas tyrimas parodė, kad vidutiniškai tik 10 % su mafija susijusių nusikaltimų baigiasi teistumu. Daugumos bylų pabaiga – išteisinimas arba atleidimas nuo bausmės dėl liudytojų bendradarbiavimo stokos.

 

Autorius Monika Budnikienė