Noriu dainuoti ne garsą, o jausmą

Grupės „Sisters on Wire“ vokalistė Ieva Ščerbinskaitė pasakoja, kad vasara – pats darbymetis ir smagiausias metų laikas. „Koncertuojame kiekvieną savaitgalį, džiaugiamės ne tik koncertais, bet ir ilgomis kelionėmis kartu. Labai gera, kad turime galimybę apkeliauti mūsų Lietuvėlę, sudalyvauti įvairiose miesto šventėse ir festivaliuose. O liepos 27 d. surengsime koncertą Kauno VDU Botanikos sode. Skaičiuojame dienas!“, – nekantrauja atlikėja.

Ieva Ščerbinskaitė, Tautvydo Juknevičiaus nuotrauka.

Kurie koncertai labiau patinka – akustiniai ar arenos?

Neišskirčiau, kad kažkuris vienas patinka labiau už kitą. Tiek akustiniai, tiek didesni koncertai savotiškai ypatingi. Viename jauti daugiau jaukumo, intymumo su klausytojais, kitame jautiesi lyg festivalyje, kur atrodo, jog pozityvumas kilnoja stogą. Asmeniškai pastebėjau, kad didesnėms minioms dainuoti lengviau nei mažesnėms, todėl akustiniuose koncertuose jaučiu tikrai didesnį jaudulį nei dideliuose. Bet akustinių koncertų nuogumas mane labai žavi, kai nėra papildomų įvairiausių garsų, viskas skamba tikrai ir jaukiai.

Kodėl gera scenoje būti su bendraminčiais? Negalvojate apie solo karjerą?

Manau, jaučiuosi stipresnė turėdama muzikinę šeimynėlę scenoje. Kiekviename koncerte jaučiuosi kaip namuose su broliais ir visada žinau, kad turiu tvirtą užnugarį. Scenoje nebijau pamesti minties, nes žinau, kad Olegas ją pratęs. Tiesiog gera scenoje šokti ir linksmintis su mylimais žmonėmis. Apie solo karjerą negalvoju. Jeigu galvočiau, tai tikriausiai reikštų, kad man kažko mūsų grupėje trūksta, bet taip nėra. Patinka, kad kartu tobulėjame ir kaip komanda, ir kiekvienas individualiai, tai mane žavi!

Esate viena tarp trijų vyrų. Kokia grupės dinamika?

Stebėtinai puiki! Jau nuo pažinties pradžios visi puikiai sutarėme, mūsų humoro jausmas identiškas. Iš šalies galbūt kažkam atrodome kaip suaugę vyrai ir jauna mergaitė, bet būdami kartu visi suvaikėjame, juokaujame, juokiamės ir tiesiog švenčiame gyvenimą! Be abejo, kaip ir kiekvienoje komandoje, pas mus irgi pasitaiko nesutarimų tam tikrais klausimais, bet greitai randame kompromisą. O jeigu nepavyktų rasti kompromiso, pasikliautume mūsų lyderio Olego sprendimu. Pasisekė, kad mūsų muzikos skonis sutampa, tad dėl dainų lengva sutarti.

Kaip gimsta jūsų dainos? Kas labiausiai įkvepia kūrybai?

Manau, pats gyvenimas. Be abejonės, į dainas sudedame savo išgyvenimus, jausmus, įsimintinus momentus, svajones, pamąstymus ir t. t. Manyčiau, kiekvienam atlikėjui jo dainos – savotiškas dienoraštis, tad ir mes ne išimtis. Mūsų grupės dainų kalvis yra Olegas Jerochinas, jis pristato savo sukurtas dainas ir jos mums visada labai patinka. Dažniausiai dainos kūrybinis procesas prasideda nuo muzikos, tuomet jau gimsta melodija ir žodžiai, o kartais viskas prasideda nuo žodžių (taip man buvo su daina „Bėgantis laikas“).

Ar visada svajojote apie dainininkės karjerą?

Kai buvau maža, norėjau būti dainininke, šokėja, paskui archeologe ir kasinėti Egipte. Taip pat norėjau atidaryti restoraną, būti mokslininke, gydytoja ir dar tikriausiai išbandyti daug kitų profesijų, kurių net neatsimenu. Tačiau visada viduje turėjau „logikos“ mygtuką, nors dabar tikriausiai pavadinčiau jį „baimės rizikuoti“ mygtuku. Iš prigimties visada buvau ir esu bailokas žmogus, bet vis bandydavau padaryti tai, ko bijodavau. Aišku, visiškai perlipti per save ir atsikratyti visų baimių man nepavyko, bet šiam procesui reikia laiko.

Kai atėjo metas rinktis, kur studijuoti, pabijojau muzikos srities nestabilumo, o muzikos mokytoja būti nenorėjau, todėl pasirinkau studijuoti visai kitą traukiančią sritį – biotechnologijas. Iki dabar derinu dvi veiklas: darbą laboratorijoje ir muziką. Darbas laboratorijoje mano vidinei būsenai atneša tvirtumo, stabilumo ir pamaitina „tiksliukės“ pusę, o muzika išlaisvina kūrybišką pusę, atneša daug nežinomųjų, kuriuos išspręsti galbūt baisu, bet išsprendus – labai malonu. Ir, aišku, koncertai man didžiausias atlygis už sunkų darbą, jais kvėpuoju ir gyvenu.

Lietuvoje nemažai dainuojančių žmonių. Ar jaučiate konkurenciją?

Kaip tik manau, kad tarp Lietuvos atlikėjų konkurencijos nėra. Su visais kalbame atvirai, dalinamės patirtimi ir patarimais. Tiesa, vieniems šioje industrijoje sekasi geriau, kitiems prasčiau, bet vienos sėkmės formulės nėra. Kiekvienas turi rasti savo išskirtinumą, savo formulę, kuri veikia. Tai muzika, balsas arba tiesiog išskirtinė, traukianti asmenybė.

Scenos žmonės stereotipiškai laikomi jautrios sielos arba trokštantys būti dėmesio centre. Kaip yra jūsų atveju?

Save laikau jautrios sielos žmogumi. Kažkada juokiausi, kad vaikystėje beveik neverkdavau, o dabar nebūna nei savaitės, o kartais ir dienos be ašarų. Jautrumas tikriausiai suteikia jausmingumo, todėl dažnai sakau, kad mano noras – dainuoti ne garsą, o jausmą. Stengiuosi savo balsu prisibelsti prie klausytojo vidaus, jo širdies, o jeigu dar pamatau jo akyse ašaras, tuomet suprantu, kad man pavyko. Kiekvienas klausytojas dainoje gali rasti dalelę savo istorijos, kuri surezonuoja, o kartais net priverčia jausmus prasiveržti į paviršių.

Ar žinomumas keičia žmones? Kaip nuo to saugotės?

Manau, kad žinomumas keičia žmones tiek, kiek jie leidžiasi būti keičiami. Tikriausiai nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, ar jį žinomumas pakeis, ar ne. Man atrodo, kad manęs žinomumas nepakeitė, nes turiu savo įsitikinimus, vertybes ir jų tvirtai laikausi bei žinau, jog niekas negali jų pakeisti ar padaryti man įtakos. Be abejo, kartais tikriausiai net nepajauti, kaip pradedi keistis arba, kaip sakoma, „sužvaigždėji“. Tokiu atveju labai gerai klausyti šeimos narių bei draugų, nes jie tikrai tai pastebės ir pasakys.

Kokios muzikos pati klausotės?

Tos, kuri priverčia verkti (juokiasi). Man visada labiau patiko liūdnos ir lyrinės dainos, bet apskritai klausau visko: popmuzikos, indie, folko, kantri, soulo, džiazo ir kitų stilių muzikos. Šiuo metu mano grojaraštyje daugiausia skamba Harry Stylesas, Edas Sheeranas, „Coldplay“, „LANY“, Miley Cyrus, Jamesas Bay, Taylor Swift, Frankas Oceanas ir nuostabioji Gabrielė Vilkickytė. Tam tikros dainos mane taip emociškai paliečia, jog susigraudinu kiekvieną kartą jų klausydama. O jei į mano širdį įkrenta daina, mėgstu klausyti net kokį 100 sykių iš eilės.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Labai mėgstu gamtą, tad pasitaikius progai stengiuosi pabūti joje. Aišku, laisvalaikio nelabai turiu. Kai spėju, užsuku į salę pasportuoti, skaitau mėgstamą knygą, žiūriu romantinį filmą arba detektyvą. Mėgstu išbandyti kažką naujo, neseniai išbandžiau jogą su šuniukais. Kai tik turiu laiko, nuvažiuoju į gyvūnų prieglaudą pavedžioti šuniukų. Pati dėl gyvenimo tempo neturiu galimybės laikyti augintinio, tad vedžioti benamius šuniukus man atneša daug laimės.

Kokia sesė, draugė, dukra esate? Kas jus geriausiai pažįsta?

Geriausiai mane pažįsta mama Jūratė. Esame labai artimos, jai visada viską galiu pasakyti ir žinau, kad sulauksiu patarimo ar palaikymo. Kai būna sunku, žinau, kad ji sugebės nuraminti. Mamai galiu viską išsakyti, nes ji nelinkusi iškart palaikyti tik mano pusės, bet žiūri į situaciją iš įvairių pusių, priverčia susimąstyti. Kokia aš sesė, tikriausiai atsakytų mano sesės, bet nenustebčiau, jeigu iš jų išgirstumėte: „Tokia, kur dėl visko stresuoja.“ Tikriausiai tai vienas iš jautrių žmonių bruožų.

Kokia būnate namuose? Kaip atrodo eilinė jūsų diena?

Eilinė mano diena nebūna namuose. Dažniausiai atsikeliu 6.00 val. ir grįžtu namo tik vėlai vakare. Diena prasideda laboratorijoje, po darbo stengiuosi pasportuoti, o likusi dienos dalis lieka darbui prie muzikos. Jeigu leidžiu vakarą namuose, visada stengiuosi pasigaminti maisto ir, aišku, į priekį, kad galėčiau neštis pietus į darbą. Taip pat, kai galiu, stengiuosi pamiegoti, kad atsigriebčiau už visus rytinius žadintuvus. Jeigu savaitgalį nereikia anksti keltis, miegu kuo ilgiau, o jeigu tenka važiuoti ilgesnį atstumą koncertuoti, saldžiai išsimiegu mūsų grupės kelionių autobusiuke.

Ar turite reikšmingų kasdienių ritualų?

Vienintelis mano dienos ritualas – gerti daug vandens. Daugiau jokių papildomų grožio ritualų, be dušo ryte ir vakare, neturiu. Tiesa, labai mėgstu masažus, todėl nevengiu kartais jais pasilepinti. Iš dvasinių ritualų turiu vieną pagrindinį: prieš miegą pasimelsti ir padėkoti visatai už tai, ką turiu, ir už tai, kad leidžia man sutikti naują dieną. Tikiu, kad mūsų mintys, paleistos į visatą, materializuojasi, todėl nevengiu prieš miegą pasvajoti, įsivaizduoti.

Kokios jūsų svajonės, planai?

Planas – kiek įmanoma tobulėti visose srityse. Atsiduoti kūrybai, darbui, bet sykiu nepamiršti ir vidinės būsenos priežiūros. Tad planuose turiu numačiusi ir rūpinimąsi šiuo aspektu, kuo galbūt anksčiau nelabai rūpinausi. Noriu daugiau laiko skirti šeimai, draugams ir sau, šiek tiek panarplioti savo vidų, susivokti tam tikruose aspektuose, išmokti būti su savimi laimėje be kito žmogaus pagalbos. Nemoku tiesiog būti su savimi, man tada būtinai reikia imtis darbo, nes kitaip galva greitai apsunksta nuo įvairiausių minčių. Todėl vienas iš tikslų – išmokti atrasti laimę būnant su savimi.

Autorius Laima Samulė