Lektorė, nesmurtinės komunikacijos praktikė, fasilitatorė, mediatorė Enrika Benevičienė teigia, kad tik prisiėmę atsakomybę už asmeninius poreikius tampame savo gyvenimo kūrėjais. Mokydama ir skatindama žmones kasdienybėje pasitelkti empatiško bendravimo principus, E. Benevičienė pabrėžia, kad nesmurtinė komunikacija su aplinkiniais galima tik tuomet, kai išmokstame atpažinti savo poreikius ir pakeičiame mąstymo paradigmą.

 

IMG_9202

Enrika Benevičienė

Enrika, organizuojate įvairius savo ir lektorių iš užsienio nesmurtinės komunikacijos mokymus Lietuvoje. Kas paskatino susidomėti nesmurtine komunikacija?

 

Nesmurtine komunikacija susidomėjau beveik dešimtmetį dirbdama pedagoginį darbą. Tuo metu turėjau iššūkių dėl perdegimo, vidinių klausimų sau apie santykius, bendravimą. Išėjusi iš pedagoginio darbo papuoliau tiesiai į nesmurtinės komunikacijos glėbį (šypsosi). Man tai buvo tema, kurioje atradau daug atsakymų į rūpimus klausimus. Didžiausi jų – kodėl su kai kuriais žmonėmis pasikalbėję (nors ir labai trumpai) jaučiamės pakylėti, užsipildę, o po pokalbių su kitais pavargę, išsisėmę? Man rūpėjo, ką galiu padaryti, kad bendravimas su manimi kitus užpildytų, jie su manimi jaustųsi saugiai? Sykiu kaip iškomunikuoti, kai kažkas manęs netenkina, bet neprarasti santykio? Ką daryti, kai reaguoju emocionaliai ir kiti manęs nesupranta?

 

Per draugystės su nesmurtine komunikacija metus radau atsakymus ne tik į šiuos klausimus. Nepaliauju rasti naujų atsakymų. Įrankių ir įžvalgų gausa nuolatos motyvuoja tuo dalintis su kitais.

 

Žinome, kad teorija ir praktika ne visuomet žengia koja kojon. Ar lengvai pradėjote taikyti nesmurtinės komunikacijos (empatiško bendravimo) principus savo šeimoje?

 

Lengva tikrai nebuvo. Labiausiai dėl to, kad nesmurtinė komunikacija nėra tik komunikavimo modelis. Tai labiau mąstymo būdas, kuris pajudina daug nuostatų. Nuostatoms keisti reikia nemažai laiko ir pastangų. Bendravimas su kitais prasideda manyje, mano viduje, su savimi. Tad užtrunka laiko pakeisti ir vidinį dialogą. Pats realiausias būdas mokytis – nuolat praktikuoti gautus įrankius saugioje aplinkoje tol, kol nauji įgūdžiai tampa automatine reakcija, kai „išmuša saugiklius“, t. y. kai patiriame stiprius jausmus, sudirgstame, suirztame, pykstame. Su laiku šias komunikavimo ir mąstymo strategijas taikyti kasdienybėje tampa vis lengviau. Kuo dažniau naudoju, tuo lengviau darosi, o kuo lengviau pasitelkti įrankius, tuo dažniau norisi juos naudoti (šypsosi).

 

Kas, jūsų manymu, sudėtingiausia norint pradėti taikyti empatiško bendravimo principus kasdienybėje?

 

Man pasisekė, kad artimiausi žmonės mokėsi koja kojon su manimi, todėl buvo gerokai lengviau taikyti nesmurtinės komunikacijos įrankius / strategijas kasdienoje. Tačiau susiduriu su daugybe žmonių, kurie grįžta namo pasimokę, mėgina tai taikyti ir sulaukia nesmagaus atsako: „Tai vėl mokymuose buvai?“, „Kokius čia dabar metodus man taikai?“, „Ką čia dabar darai? Tu juk įprastai taip nebendrauji?!“… Tai numuša motyvaciją bandyti iš naujo, todėl įkrentame į senus elgesio ir bendravimo modelius.

 

Kitas dalykas – išmokti nesitikėti greitų rezultatų. Tai ilgas ir nuoseklus mokymasis, nuolatinis poreikis rasti erdvės refleksijai, praktikai. Perskaityti knygą, peržiūrėti vaizdo įrašą ar nueiti į seminarą neužtenka – reikia nuoseklių pastangų, laiko. Tai tikrai nemenkas iššūkis.

 

Žinoma, nelengva imti taikyti empatišką bendravimą sudėtingose situacijose, t. y. kai du pašnekovai stipriai sudirgę. Mokymų metu juokauju, kad čia paskutinis žaidimo lygis, kurį įveikus galima drąsiai sakyti, kad žaidimą įvaldžiau… iki kitos situacijos (šypsosi).

 

Empathy,And,Emotional,Connection,Or,Support,For,Couple,Tiny,PersonKaip šiuos iššūkius įveikti?

 

Kalbant apie aplinkinių reakcijas į mūsų pastangas pradėti taikyti naujus bendravimo įrankius ir modelius, visada kviečiu neiškristi iš empatiško atsako. Galime atsikirsti (arba galvoti mintyse), kad „nieko tu nesupranti!“, „aš čia stengiuosi, o tu…“. Jau vien skaitydami atsakymus jaučiate, kaip greitai galima įkristi į ginčą, distanciją ir santykio atšalimą.

 

Siūlau empatizuoti su tokiu atsaku ir spėti, kas slypi po žmogaus susierzinimu, nepasitenkinimu. Galėtume atsakyti: „Įsivaizduoju, kad tave erzina, kai nesupranti, kokiu būdu mėginu su tavimi bendrauti“, „Turbūt nesaugu, kai nebeatpažįsti mano bendravimo būdo?“. O tuomet klausytis.

 

Apskritai daugelį iššūkių galima įveikti išmokus klausytis. Išgirsti save ir kitą. Išgirsti visa, kas slepiasi po nuomonėmis, kaltinimais, skundais, kritiškomis mintimis. Tada atsiveria naujas grožio sluoksnis. Sykiu svarbu nepamiršti savęs – gauti erdvės, dėmesio savo mintims, išgyvenimams, poreikiams. Užsipildę dėmesiu, daugiau jo galime pasiūlyti ir kitiems.

 

Savo mokymuose kalbate apie atitolinančią komunikaciją. Kaip komunikuodami tolstame vienas nuo kito?

 

Išskyriau per 10 kasdienių bendravimo būdų, kurie kuria distanciją, nors juos naudojame tikėdamiesi užmegzti ryšį. Paminėsiu keletą dažniausiai sutinkamų:

 

Patarinėjimas. Pripažinkime, kad kone visada nemalonu, kai kas nors siūlo patarimus, kurių neprašėme. Sykiu pastebėkime, kai patys daliname patarimus į kairę ir dešinę pirma pasitaikiusia proga (šypsosi). Duodami patarimus norime gero, tačiau gaudami jaučiamės nekaip, girdime juos lyg kritiką. Todėl patarimų dalinimas – vienas greičiausių būdų sukurti distanciją santykiuose.

 

Reikalavimas.  Kone visada erzina, kai kas nors ko nors iš mūsų reikalauja. Kai girdime įsakmų toną, kyla arba natūralus noras priešintis, arba nuolankus susitaikymas. Deja, nei priešindamiesi, nei nuolankiai sutikdami nepatiriame to praturtėjimo, stipraus ryšio ir džiugesio. Ar žinote, kuo iš esmės skiriasi reikalavimas nuo prašymo? Reikalavimas nepriima atsakymo „ne“. Net jeigu sakau: „Ar galėtum, prašau…“, o mintyse turiu omenyje „geriau jau padaryk kaip sakau, nes jeigu ne…“, tai neturi nieko bendro su prašymu. Prašymas palieka teisę tam, kurio prašau, pasirinkti laisva valia.

 

Jungtukas „bet“. Mėgstu šį trumpą žodelį vadinti „santykių žudiku“. „Bet“ turi ypatingą galią sakinio dinamikai. Jis sukuria įspūdį, kad viskas, kas pasakyta iki „bet“ yra nesvarbu, o po „bet“ – svarbu. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad darbe kažkas jums sako: „Man patinka, kaip atlikai šią užduotį, bet noriu priminti, kad terminas jai atlikti buvo vakar“. Vien įsivaizduojant tokią situaciją kyla įtampa, noras gintis, teisintis, priešintis arba nuolankiai nulenkti galvą ir leistis į savikritiką. O dabar įsivaizduokime, kad girdime tokį sakinį: „Atlikti šią užduotį iki vakar dienos buvo labai svarbu, bet man patinka, kaip pažiūrėjai į šią užduotį ir atlikai ją“. Užtenka tik tiek: sukeisti dėmenis vietomis, ir jausmas tai girdėti jau visiškai kitoks.

 

Čia tik keletas pavyzdžių iš minėtų distanciją tarp mūsų su pašnekovu kuriančių bendravimo būdų.

 

Be ko neįsivaizduojamas empatiškas bendravimas?

 

Daug dėmesio skirčiau empatiškam klausymuisi. Kai išmokstame klausytis be vertinimų, kritikos, žvelgdami už žodžių, atsiveria visiškai naujas bendravimo sluoksnis ir gylis. Taip pat neįsivaizduoju empatijos be intencijos suprasti kitą, atrasti ryšį, atvirai atskleisti save. Jei empatiško bendravimo įrankiai naudojami siekiant paveikti kitus ir siekti savų tikslų – tai paprasčiausia manipuliacija.

 

Nuo ko vertėtų pradėti, jei norime tapti empatiškesni ir keisti savo komunikaciją? Pirmiausia reflektuoti. Užduokite sau klausimus: kaip bendrauju su kitais? Kokį grįžtamąjį ryšį apie savo bendravimą gaunu iš kitų? Kaip jaučiuosi po pokalbių su žmonėmis? Kokie santykiai mane užpildo, pakylėja, o kokie – siurbia energiją? Kodėl taip yra? Ir t. t. Tik skirdami erdvės mąstymui apie savo bendravimą galime pastebėti, ką norime keisti. Žinoma, galima ateiti ir į seminarus, mokymus – ten pateikiu jau stipriai sukramtytą informaciją, sudėliotus taškus ir akcentus – tada lengvai ir greitai galima pastebėti savo bendravimo dinamiką, gauti įrankių, padedančių keisti senus įpročius, sulaukti palaikymo, pagalbos.

 

Pati ilgai mėginau išmokti nesmurtinės komunikacijos iš įrašų, trumpučių mokymų, knygų, tačiau efektyviausiai prie nuoseklaus taikymo prisidėjo tęstiniai procesai, per kuriuos buvau nuolatos lydima, turėjau bendruomenę, į kurią galėjau atsiremti, kai nepavykdavo, ir dalintis džiaugsmu bei sulaukti palaikymo, kai pasisekdavo.

 

Naudinga domėtis, šviestis, reflektuoti, stebėti – taip sukaupiame kritinę masę žinių, kurios itin reikalingos. Kviečiu nepabijoti ir susirasti palaikymą: bendruomenę, bendraminčių, mentorių ar kažką, kas padėtų keliauti šiuo keliu. Bent jau pirmuosius žingsnius.

 

Savi ir kitų poreikiai bendraujant – kaip išmokti juos atpažinti?

 

Čia visa nesmurtinės komunikacijos esmė. Metodika grindžiama idėja, kad viskas, ką (ne)darome ar (ne)sakome yra bandymas atliepti savus poreikius. Poreikiai – tai gyvybinė energija, tekanti per mus, tai motyvacija viskam, ką darome. O jausmai – tai signalai, informuojantys apie poreikių „statusą“. Jei poreikiai atliepti – jaučiame jausmus, kuriuos laikome maloniais, jei poreikiai neatliepti – jaučiame nemalonius jausmus. Kuo stipresnis jausmas, tuo intensyviau poreikis reikalauja mano dėmesio.

 

Savo vaikus mokau: kuo bjauriau žmonės elgiasi, tuo garsiau jie mėgina prašyti meilės, palaikymo, supratingumo, priėmimo. Pagalvokite apie patį bjauriausią dalyką, kurį esate padarę / pasakę kitam žmogui. Beveik galiu garantuoti, kad kai taip elgėtės, jums kaip niekad stipriai reikėjo palaikymo, meilės, rūpesčio, priėmimo…

 

Mūsų poreikiai universalūs – visiems reikia saviraiškos, laisvės, ryšio, saugumo, palaikymo… Kai po kritiškais žodžiais, nuomonėmis, skundais, pykčiu imu atrasti poreikius, pradedu matyti prasmę, grožį, kurio negalėjau matyti, kai vertindavau elgseną. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad jūsų partneris (-ė) sako: „Kiek galima prašyti, kad po savęs išsiplautum puodelį?! Negi taip sunku…“. Galima greitai nukeliauti į kritikos zoną, atsikirsti arba nuleidus galvą, burbant nudūlinti plauti to puodelio. Arba galima stabtelėti ir pagalvoti, kas tam žmogui svarbu? Kodėl aš sakyčiau tokius žodžius? Galbūt norisi tvarkos? O gal po tuo slypi daugiau? Gal norisi įvertinimo, palaikymo, rūpesčio, bendrystės, noro būti išgirstam? Kodėl mane tokia frazė dirgina? Kas man svarbu? Galbūt norisi erdvės sau, poilsio, paprastumo, lengvumo, lankstumo ir supratingumo? Ką galime padaryti visiškai naujai, kad abiejų poreikiai būtų atliepti?

 

Tad išmokti atpažinti poreikius padeda tiesiog sena gera praktika. Viena priemonių – poreikių kortelės, kurias sukūriau pirmiausia sau drauge su dailininke Lina Žemyna. Tai žaismingas būdas prisijaukinti poreikių žodyną, išmokti juos atpažinti savyje ir kituose. Taip pat mano interneto svetainėje www.enrikabeneviciene.lt yra nemokamas poreikių sąrašas, kuriuo galima laisvai naudotis mokantis atpažinti poreikius. Puslapyje rasite ir galimybę prisijungti prie nemokamos empatijos praktikų grupės – kviečiu visus, jau susipažinusius su metodika ir ieškančius saugios terpės praktikuotis.

 

Ar būčiau teisi teigdama, kad tinkamai pasirinkta komunikacija įgalina tapti savo gyvenimo kūrėjais?

 

Ir taip, ir ne. Sakyčiau, kad mąstymo paradigma netgi svarbiau nei išorinė komunikacija. Tik prisiėmę atsakomybę už savo poreikius iš tiesų tampame savo gyvenimo kūrėjais: tampame mažiau priklausomi nuo konkrečių žmonių, imame rūpintis savimi, todėl turime vis daugiau erdvės priimti kitus, pamilti save, atsiverti gyvenimo grožiui.

 

Sunku mylėti, būti atviriems, jei užstringame mąstyme, kad, pavyzdžiui, „turiu poreikį patirti artumą, bendrystę, draugystę ir galiu tai gauti tik iš partnerio, o jis šiuo metu man to duoti negali“. Jei lieku čia, šansų jaustis laimingam nedaug. Maža to, netyčiomis padarysiu viską, kad ir partneris nesijaustų laimingas (t. y. reikalausiu, moralizuosiu, aiškinsiu, patarinėsiu, pyksiu ir pan.). Nesmurtinė komunikacija siūlo kitokį kelią, pavyzdžiui, pagalvoti: „Man labai svarbu artumas, bendrystė, draugystė. Kur dar galima to gauti, jei mano mėgstamiausia strategija – patirti tai su partneriu – šiuo metu neprieinama?“. Taip jaučiasi daugiau laisvės, atsakomybės prisiėmimo, rūpesčio savimi. Būtent tai man ir yra apie buvimą savo gyvenimo kūrėju.

 

O kaip išmokti galvoti apie kito žmogaus poreikius, kai jaučiame, kad su mumis elgiamasi neteisingai, negražiai, galbūt netgi žalingai?

 

Pridurčiau vieną svarbią nuostatą, kuri leidžia išlikti jautriam sau: suprasti – tai ne tas pats, kas pritarti ar pateisinti. Jei suprasite kito žmogaus poreikius, tai dar nereiškia, kad privalote sutikti ir pritarti. Puikiai galite likti prie savo nuomonės, savo poreikių ir vis tiek suprasti kitą, priimti jo požiūrio tašką, leisti jam bent egzistuoti. Pastebėsite, kaip jūsų gyvenime ima daugėti supratingumo, ryšio, erdvės. Pastebėjau dar vieną įdomią dinamiką. Kai imu sau riboti tam tikrus poreikius (tarkime, galvoju, kad šiuo gyvenimo metu pasirinkimo laisvė, taika man neprieinami) – pasąmoningai imu riboti šiuos poreikius kitiems. Jei gaunate grįžtamąjį ryšį iš artimųjų, kad ribojate jų poreikius, jūsų laukia gilus ir prasmingas pokalbis su savimi, nes derėtų paklausti, o ko sau neleidžiu net norėti? Kai prisiimu atsakomybę už savo poreikius, iš tiesų tampu visiškai atsakingu už jų atliepimą – tampu savo gyvenimo kūrėju.

 

Autorius Laura Auksutytė