Daugiau nei prieš 20 m. nutukimas oficialiai pripažintas lėtine liga, o šiandien vadinamas pasaulinio masto epidemija: juo sergančiųjų skaičius per 4 dešimtmečius patrigubėjo ir nuolat auga. Prognozuojama, kad 2030-iais nutukimas gali būti diagnozuojamas kas penktam pasaulio gyventojui. Tad mokslininkai atlieka vis daugiau tyrimų, padedančių rasti tikrąsias antsvorį ir nutukimą skatinančias priežastis.

 

Daugiau nei dvi priežastysSad,Overweight,Woman,Sitting,On,An,Exercise,Ball,Isolated,On

 

2023-iųjų pradžioje grupė JAV mokslininkų paskelbė pranešimą, skirtą ne tik medikų bendruomenei, tačiau ir visai visuomenei. Jie nurodė, kad žalinga nutukimą vertinti vien remiantis klasikine perspektyva, teigiančia, jog šį sutrikimą lemia tik dvi pagrindinės priežastys – suvartojamas per didelis kalorijų kiekis renkantis daug riebalų ar cukraus turintį maistą ir per mažas fizinis aktyvumas. Šie du veiksniai, be abejonės, itin svarbūs, tačiau naujausi tyrimai ir išsamios metaanalizės parodė, kad šiuolaikiniai žmonės susiduria su daugybe gyvensenos iššūkių, kurie daro didžiulį poveikį tam, kaip organizmas kaupia riebalus. Ir kone trečdalis nutukimo atvejų nulemti ne sveikatai nepalankios mitybos bei pasyvaus gyvenimo būdo, o hormonų pokyčių, kurie negali būti identifikuojami tiesiog atlikus kraujo tyrimą. Juos sukelia iš pirmo žvilgsnio visai nepavojingi veiksniai. Nutukimą skatina netinkamas veiklos ir poilsio režimas, Jeigu žmogus miega mažiau nei 6–8 val. per parą, organizme atsiranda leptino (sotumo hormono) ir grelino (alkio hormono) disbalansas. Didelį vaidmenį atlieka ir neigiamos ar intensyvios emocijos: nerimas, stresas, įtampa. Išgyvendami šiuos jausmus žmonės siekia patirti malonumą, atsipalaiduoti, pasilepinti po sunkios dienos. O tuomet pasireiškia emocinis alkis, neturintis nieko bendro su fiziniu alkiu, ir maistas tampa emocijų slopinimo priemone. Visgi vienas svarbiausių veiksnių – bendras hormonų disbalansas, kuris dažnai kamuoja vaisingo amžiaus moteris. Tokios ligos, kaip policistinių kiaušinių sindromas, metabolinis sindromas, palaipsniui daro įtaką neproporcingam riebalų kaupimuisi. Ir šio hormonų svorio neįmanoma atsikratyti vien tik subalansuota mityba ir mankšta.

 

Naujausi duomenys apie fruktozę

 

Tyrinėjant nutukimo reiškinį, vis daugiau dėmesio skiriama maisto kokybei ir tam, kaip iš tiesų žmogaus organizmas įsisavina maistines medžiagas. 2023 m. spalį pasirodžiusiame moksliniame straipsnyje reikšmingu nutukimą skatinančiu veiksniu įvardinta fruktozė. Tai vaisių cukrus, kurį medikai ir mitybos specialistai iki šiol laikė viena sveikiausių cukrų formų. Nors fruktozė nėra didžiausias suvartojamų kalorijų šaltinis, ji skatina norą valgyti riebesnį maistą ir didesniais kiekiais, tad atsiranda persivalgymo rizika. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nerekomenduojama valgyti vaisių ir daržovių. Mokslininkai sako, kad obuolys, bananas ar kiti vaisiai yra sveikatai palankūs. Problema ta, kad fruktozės dideliais kiekiais dedama į įvairius saldiklius – į cukranendrių cukrų ar JAV itin populiarų kukurūzų sirupą. Tad fruktozės koncentracija padidėja žmonėms to net nesuvokiant. Išsamus žinomų nutukimą lemiančių veiksnių tyrimas parodė, kad dėl fruktozės apykaitos organizme sumažėja adenozintrifosfatu (ATP) vadinamo junginio, teikiančio energiją organizmo ląstelių procesams. Iki žemo lygio nukritęs ATP kiekis – signalas organizmui, kad reikia papildyti atsargas. Dėl to jaučiamas alkis. Mokslininkai tai vadina fruktozės išlikimo hipoteze, susiejančia įvairias, kartais iš pažiūros net nesuderinamas teorijas apie nutukimo priežastis, pavyzdžiui, susijusias su riebalų ir angliavandenių vartojimu. Net jei yra daug energijos, sukauptos riebalų pavidalu, fruktozė neleidžia organizmui šiomis atsargomis pasinaudoti. Kai kuriais atvejais tai gerai. Žiemos miegui besiruošiantys lokiai gali išlaikyti riebalų atsargas ėsdami vaisius. Tačiau, tyrėjų teigimu, saldžių maisto produktų ir gėrimų vartojimas žmonėms – tiesus kelias į nutukimą.

 

Pokyčiai smegenyse neleidžia lieknėti

 

Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai aptiko dar vieną reikšmingą nutukimo dėlionės detalę. Mat pavyko išsiaiškinti, kad nutukusių asmenų smegenų gebėjimas atpažinti sotumo jausmą išlieka sutrikęs net trejus metus po to, kai jie atsikrato dalies papildomo svorio. Pasirodo, smegenyse neįvyksta natūralus cheminis atsakas, pranešantis, kad žmogus jau pasisotino. Taip pat išsiaiškinta, kad nutukimas gali reikšmingai pakeisti skonio suvokimą, o tai turi didelės reikšmės suvartojamo maisto kiekiui. Kontroliuojamas klinikinis tyrimas įtraukė 60 dalyvių. Pusė jų, remiantis KMI, buvo nutukę, o likę 30 – normalaus kūno svorio. Tiriamieji maitinti angliavandeniais (gliukoze), riebalais (lipidais) arba gėrė vien vandenį. Kiekvienoje grupėje esantiems žmonėms maistinės medžiagos atskiromis dienomis buvo tiekiamos tiesiai į skrandį per maitinimo vamzdelį. Mat norėta nustatyti žarnyno ir smegenų sąsajas, kaip maistinės medžiagos veikia smegenis nepriklausomai nuo to, ar maistas yra skanus, kvapnus ir atrodo patraukliai. Naudodami funkcinio magnetinio rezonanso tomografiją (fMRT) ir vieno fotono emisijos kompiuterinę tomografiją (SPECT), mokslininkai 30 min. fiksavo maistinių medžiagų mišinį gavusių dalyvių smegenų reakciją. Tyrėjus domino, kaip riebalai ir gliukozė atskirai suaktyvina įvairias smegenų sritis, susijusias su atlygio už maistą aspektais. Juos ypač domino striatum vadinama smegenų dalis, susijusi su motyvacija ieškoti maisto ir jį valgyti. Tyrimo metu nustatyta, kad normalų svorį turinčių žmonių smegenų signalai striatum dalyje sulėtėjo, kai į virškinimo sistemą pateko cukraus arba riebalų – tai įrodo, kad smegenys atpažino, jog organizmas pamaitintas. Tačiau kai tos pačios maistinės medžiagos pasiekė mediciniškai nutukusių tyrimo dalyvių skrandžius, smegenų veikla nesulėtėjo, o dopamino lygis nepakilo. Paprasčiau tariant, nutukusių žmonių smegenys nesuvokė, kad jau pavalgė. Tad dabar mokslininkai ieško būdų, kaip tai pakeisti.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė