Šviesų miestu vadinamas Paryžius slepia ne vieną paslaptį. Viena jų – tiesiai po niekada nemiegančio miesto gatvėmis esančios katakombos, kurios kasmet pritraukia tūkstančius lankytojų iš viso pasaulio. Kokią istoriją pasakoja XVIII a. milijonų žmonių kūnus priglaudęs kapinynas?

 

Tuneliai virto katakombomisParis,Catacombs

 

Daugelis Paryžiaus miesto pastatų pastatyti iš liutecio kalkakmenio, arba Paryžiaus akmens, kuris nuo romėnų laikų kasamas iš karjerų Paryžiaus pakraštyje. Iki XVIII a. pabaigos miestas taip išsiplėtė, kad didžioji jo dalis pastatyta ant senųjų kasyklų, todėl sąlygos gyventi nebuvo pačios geriausios. 1774 m. atsivėrė didžiulė smegduobė ir į ją daugiau nei 25 m krito žmonės, griuvo pastatai. Kelios smegduobės per ateinančius kelerius metus sukėlė paniką ir pasipiktinimą. Į tai reaguodamas karalius Liudvikas XVI 1777 m. sukūrė specialią komisiją, kuri turėjo surašyti ir prižiūrėti karjerus. Vyriausiasis inspektorius Charlesas Axelis Guillaumotas pradėjo lenktynes su laiku, kad rastų medžiagų, reikalingų laisvoms kasykloms kasti, tačiau didėjanti visuomenės sveikatos problema vertė priimti niūrų sprendimą.

 

Kai Paryžius tapo pagrindiniu Europos centru, visiems greitai teko patirti tikrąjį gyvenimo skonį. Paryžius geriau nei bet kuris kitas Europos miestas žinojo, kas yra mirtis, todėl turėjo išspręsti dilemą, kur laidoti ne dešimtimis, o tūkstančiais kasdien mirštančių žmonių. Skaičiuojama, kad iki XVII a. Paryžiuje gyveno ir mirė tiek žmonių, kad lavonai tiesiog gulėjo atviruose kapuose vienas šalia kito. Nuspręsta juos dėti į XIII a. tunelius, esančius po miestu, mat buvo likę nuo laikų, kai kasti kalkakmenio karjerai padėjo tapti Paryžiui klestinčiu miestu. Iki šio laidojimo pabaigos 6 mln. paryžiečių kaulų vienas šalia buvo kruopščiai surikiuoti galutinėje jų poilsio vietoje – miesto katakombose.

 

Kapinės, priglaudusios milijonus žmonių kūnų

 

XVIII a. dauguma paryžiečių laidoti bendruose kapuose savo parapijos teritorijoje. Kapus palikdavo atvirus, kol užpildydavo, tad procesas galėjo trukti mėnesius. Kūnai visiškai suirdavo per penkerius metus, tada kapą iš naujo atkasdavo, kaulus išimdavo ir perkeldavo į minėtas katakombas. Didžiausias kapinynas Paryžiuje – Nekaltųjų kapinės, kurios veikė daugiau nei 500 metų. Gyvenantys šalia Paryžiaus centrinio šviežio maisto turgaus, netoli Nekaltųjų kapinių, buvo vieni pirmųjų, kurie skundėsi, kad kapinės skleidžia dvoką – net kvepalų parduotuvės tvirtino, kad negali užsiimti verslu dėl nepakeliamo kvapo, pirkėjai tiesiog praeidavo pro šalį. Gyvieji ir mirusieji grūmėsi dėl erdvės, ypač ten, kur kapinės ribojosi su šurmuliuojančiu turgumi. Irstantys palaikai maišėsi su šiukšlėmis, krauju, ore nuolat tvyrojo nenusakoma smarvė, veisėsi bakterijos, dėl kurių turgus ir jo prieigos greitai tapo ligų bei infekcijų židiniu. Buvo žinoma, kad žmonės, gyvenę ir dirbę šalia kapinių, skerdyklų ar pūvančių organinių medžiagų centrų, dažniau sirgo. Didėjantis susirūpinimas sanitarinėmis sąlygomis sutapo su Katalikų bažnyčios galios smukimu Prancūzijoje. 1765 m. Paryžiaus parlamentas pasmerkė beveik visų piliečių laidojimą bažnyčios teritorijoje ir paskelbė, kad mirusieji turi būti laidojami naujose kapinėse už miesto.

 

Tuo metu dar veikusios miesto kapinės buvo skirtos visiems parapijiečiams, tačiau kai kurie laidoti kapinių viduryje arba masiniuose kapuose. Vėliau kapinės padidintos ir apsuptos 3 m aukščio siena. Jose tilpo maro aukos ir morgui nežinomi (nuskendusių Senos upėje) bei viešuose keliuose rasti negyvi žmonės – iš viso apie 2 mln. palaikų. Turtingus buržujus laidojo mediniuose karstuose. Vargšai laidoti masiniuose kapuose, talpinančiuose po 1500 kūnų. Kai viena duobė prisipildydavo, iškasdavo kitą. Sakoma, kad kapinių žemėje lavonas suirdavo per 9 dienas. 1763 m. karalius Liudvikas XV išleido įsaką, draudžiantį visus laidojimus sostinėje, tačiau dėl bažnyčios atstūmimo, kuri nenorėjo, kad kapinės būtų trikdomos ar perkeliamos, nieko daugiau nebuvo daroma. Liudvikas XVI tęsė kryžiaus žygį taip pat skelbdamas, kad visos kapinės turi būti perkeltos už Paryžiaus ribų. 1780 m. gegužės 7 d. sugriuvo šalia kapinių įsikūrusios užeigos rūsio siena. Į patalpą krito kaulai ir irstantys lavonai, kurie anksčiau savo tūriu ir svoriu buvo puiki atrama. Vėliau gyventojai, gyvenę kapinių pakraštyje, pradėjo skųstis kvėpavimo sutrikimais, vėmimu ir kliedesiais. Atvykę tirti inspektoriai nustatė, kad dujos iš irstančių kūnų prasiskverbė pro namų rūsių sienas ir pakilo į mažiausiai trijų namų pirmąjį aukštą. Po šio incidento parlamentas priėmė dekretą, kuriuo rugsėjo 4 d. buvo uždarytos kapinės. Miestui reikėjo geresnės vietos mirusiesiems laikyti. Buvo prisiminti Paryžiaus karjerai ir tuneliai, į kuriuos pradėti gabenti kaulai ir jų dalys. Kapinės pradėtos tuštinti 1786 m. Miestui prireikė 12 metų, kad visi 6–7 mln. kūnų kaulai būtų perkelti į katakombas. Manoma, kad seniausiems jų gali būti 1200 metų.

 

Kelionė į katakombas

 

1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija sustabdė mirusiųjų perkėlimą. Tad vėliau jie pradėti tiesiogiai laidoti katakombų osruaruose, griaučių liekanų saugojimo vietose, o šios pramintos Mirusiųjų imperija. 1860 m. miestas nustojo perkelti kaulus į osruarus. Šiandien lankytojai gali apžiūrėti daugiau nei 1,5 km katakombų. Kelionė įprastai trunka apie 45 min. Gidai yra, bet neprivalomi – lankytojai taip pat gali įsigyti garso vadovus už vos kelis eurus.

 

Prieš įėjimą į osruarą yra požeminė erdvė, naudojama teminėms parodoms. Įeinančius į osruarą lankytojus virš durų pasitinka užrašas: „Arrête! C’est ici l’empire de la mort!“ (Stop! Tai mirties imperija!). Katakombose nėra antkapių ar žymenų asmenims: įvairių luomų paryžiečiai guli vienas šalia kito. Kaulai sugrupuoti pagal kapines, iš kurių paimti. Daugiau nei 6 mln. kūnų kaulai suformuoti į arkas, tunelius ir sienas. Paryžiaus katakombos – turistų traukos objektas nuo tada, kai 1809 m. garsusis karvedys Napoleonas Bonapartas įsakė jas atverti visuomenei. Tik 1,5 iš 300 km tunelių, sudarančių Paryžiaus katakombas, užpildyti kaulais. Likę tuneliai naudoti viskam – nuo grybų auginimo iki alaus ar bombų antskrydžiui sandėliavimo. Nuo 1955 m. draudžiama įeiti į katakombas be leidimo, nors tyrinėtojai, žinomi kaip katafilai, leidžiasi į tamsą tyrinėti slėpiningą pasaulį po Paryžiumi. Po miesto gatvėmis patruliuoja specialus policijos padalinys, 2004 m. pareigūnai atskleidė nelegalų pogrindinį kino teatrą ir barą.

 

Autorius Monika Budnikienė