Nors šnipinėjimas asocijuojasi su slaptomis operacijomis, koduotais pranešimais ir dvikojais agentais, gyvūnai ar jų imitacijos irgi atliko svarbų vaidmenį paslaptingose misijose. Nuo senovės karų iki šiuolaikinių žvalgybos operacijų gyvūnai naudoti kaip paslaptingi ir puikiai savo pareigas atliekantys agentai, vykdantys įvairias misijas, kurioms žmonės tiesiog neturėjo galimybių ar resursų.

 

Modern,Collage,With,Halftone,Hands,Hold,Binoculars.,Searching,,Observing,AndNetikrų paukščių flotilė

 

Viena ambicingiausių šaltojo karo technologijų – paukščio formos dronų kūrimas. Jie turėjo veikti kaip šnipų lėktuvėliai. Projekto komanda planavo sukurti 12 paukščių flotilę su įdiegtu elektroniniu intelektu ir oro jutikliais, kad paukščius būtų galima nukreipti į raketų bandymų centrą ir branduolinių bandymų aikštelę. JAV civilinė užsienio žvalgybos tarnyba, atsakinga už nacionalinio saugumo informacijos iš viso pasaulio rinkimą, apdirbimą ir analizę, pavadinta centrine žvalgybos agentūra (CŽV), net planavo įrengti radioizotopų varomąją sistemą, kuri galėtų paversti irstančių izotopų (pvz., plutonio) šilumą elektra, padidindama paukščio ištvermę ir skrydžio laiką iki 30 dienų, arba beveik 60 tūkst. km. Tačiau paslaptingojoje „Area 51“ bazėje Nevadoje paukščio formos dronų parkas niekada nebuvo baigtas.

 

Kačių misija

 

Nuo 1964 m. CŽV vystė idėją panaudoti katę, prie kurios prijungtas mikrofonas ir siųstuvas, kad galėtų stebėti pokalbius, vykstančius lauke, pavyzdžiui, ant suoliukų tarp užsienio agentų ir jų sovietų prižiūrėtojų, kurių kitu atveju nebūtų galima pasiklausyti. Manyta, kad katė gali priartėti prie žmonių nepastebėta. Iš gausybės atrinkta katė, kurios vienoje ausyje implantuotas mikrofonas, po oda įkištas mažytis siųstuvas, o į ilgą kailį įausta antena. Idėja įdomi, bet sunkiai įgyvendinama, nes katę sunku priversti vykdyti įsakymus. Ji darbą baigdavo vos užsimaniusi skanesnio ėdesio ir visiškai nekreipė dėmesio į CŽV agentą, jai į ausį šnabždantį nurodymus.

 

Nepilotuojamas laumžirgis

 

CŽV 8-ajame dešimtmetyje išbandė neįprastą ir beveik niekam nematytą droną – nepilotuojamą orlaivį, atrodantį kaip laumžirgis. Jo galvoje įmontuotas karoliuko dydžio mikrofonas. Šį prietaisą, kuriame buvo lazeris, miniatiūrinis skysčio generatorius sparnams ir nedidelis kiekis propelento gaminamų dujų, padėjo sukurti laikrodininkas. Nors galėjo nuskristi 200 m/min., tačiau laumžirgis nebuvo stabilus pučiant vėjui, todėl CŽV atsisakė šios drono idėjos.

 

Paukštis su fotoaparatuSpy,Pigeon,Vector,Illustration,And,Clip,Art,,Pigeon,Wearing,Spy

 

Balandžiai šnipinėjimui naudojami dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, todėl nebuvo keista, kad CŽV biuras bei tyrimų ir plėtros biuras Kalifornijoje pradėjo šešių mėnesių projektą, skirtą išmokyti raudonuodegį vanagą ant kaklo skraidinti fotoaparatą. Planuota, kad vanagas nufotografuos strateginę gynybos sistemą – sovietinį „Flat Twin“ įsitraukimo radarą. Tai buvo sovietų karinis fazinis masyvo radaras, iš pradžių sukurtas priešbalistinei raketai S-225. Tiesa, tai buvo sistema, kuri niekada nepradėta eksploatuoti. Fotoaparatas, kurį turėjo skraidinti paukštis, galėjo padaryti tik vieną nuotrauką, todėl plėšrūną reikėjo išmokyti pastebėti taikinį. Deja, CŽV vėlai išsiaiškino, kad raudonuodegis vanagas – saugoma rūšis, todėl ribojamas jo pervežimas. Vietoj to CŽV ryžosi apmokyti įstatymų nesaugomą varną, tačiau tai reiškė, kad paukštis bus gabenamas laivu į Baltijos jūrą Danijos bei Švedijos kanalais, kur sovietai atidžiai stebėjo judėjimą vandeniu. Galiausiai CŽV nusprendė atsisakyti šio projekto.

 

Negyvos žiurkės

 

Žiurkės turėjo tapti naudingu įrankiu vykdant misijas. Kartą CŽV agentai išskrodė žiurkę, kad ją panaudotų kaip slaptą vietą, skirtą žinutėms perduoti lauke dirbančiam šnipui. CŽV techninių paslaugų biuras manė, kad žiurkės šaltojo karo metu bus puiki priemonė daiktams paslėpti. Jie apdorojo žiurkės skerdeną konservavimo priemone ir į tuščius vidurius pareigūnai galėjo dėti pinigus, raštelius ar kitus daiktus. Tada žiurkę susiųdavo ir padėdavo į iš anksto sutartą vietą, lyg ten ji būtų nugaišusi.

 

Autorius Monika Budnikienė