LRT projekte „Aš esu muzika“ dalyvaujanti Raminta Naujanytė-Bjelle į muziką gilinasi ne tik iš kūrybinės, bet ir techninės pusės. Žinoma atlikėja studijuoja muzikinių technologijų doktorantūroje. Nors studijoms būtina disciplina ir savarankiškumas, dainininkė svajoja, kad jos taip greitai nesibaigtų. Ką dar apie save papasakojo Bjelle?

 
Raminta Naujanyte-Bjelle mai kushido 4 (1)

Mai Kushido nuotrauka.

 

Kodėl sutikote dalyvauti projekte „Aš esu muzika“?

 

Gavusi pasiūlymą pagalvojau, kad turbūt tai vienintelis būdas skirti laiko įvairiems žanrams išbandyti. O keliauti per įvairius žanrus – sena paauglystės svajonė.

 

Nebuvau tikra, ar mano kūrybiniam keliui to reikia, bet projektas ugdo mane kaip muzikos atlikėją – lavinu balso technikas, scenos judesį.

 

Koks stilius lig šiol buvo didžiausias iššūkis, o kas labiausiai prie širdies?

   

Buvo dvi laidos, dėl kurių miegojau neramiai, teko skirti daug laiko repeticijoms. Pirmasis iššūkis buvo sudainuoti Nakties karalienės ariją iš operos „Užburtoji fleita“. Tai viena sunkiausių arijų net ir operos solistėms, todėl teko konsultuotis su profesionalais, prisiminti seniai užmirštas operinio dainavimo pamokas. Ariją dainavau vokiečių kalba, kurios nemoku. Kitas sunkus žanras – repas, nes supratau, kad savaitės neužtenka norint gerai atlikti Eminemo kūrinį.

 

Lengviausios temos – rokas ir dainuojamoji poezija. Užaugau su šia muzika, ji mano kraujyje (šypsosi).

 

Gal projektas pakeitė jūsų nuomonę apie kurį nors nemėgstamą stilių? Atradote savyje naujų talentų?

 

Įvyko vienas perversmas manyje su kantri žanru. Atrodė, kad kantri harmonija ir ritmika – toliausiai nuo man priimtinų skambesių, bet atlikusi Johny Casho dainą pajutau susižavėjimą šiuo muzikos žanru.

 

Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose, automobilyje?

 

Šiuo metu eidama gatve ar studijoje klausau eksperimentinio alternatyvaus skambesio dainų. Automobilyje dažniausiai skamba senos geros soulo ar rokabilio dainos.

 

Esate kokios nors grupės ar atlikėjo gerbėja? Ar dažnai vykstate į jų arba kolegų koncertus?

 

Vieno atlikėjo ar grupės neturiu. Net vienos dainos neturiu, nes esu sugadinta klausytoja – visada analizuoju muziką iš profesinės pusės.

 

Labai mėgstu lankytis kolegų koncertuose, tik kuo toliau, tuo mažiau skiriu tam laiko, nes dažnai koncertų datos dubliuojasi. Tačiau mylimų draugių „Baltų varnų“ dainas moku turbūt mintinai, daug metų palaikome vienos kitas.

 

Kaip gimsta jūsų dainos? Kur pirmiausia pasižymite naujas idėjas?

 

Kiekviena daina turi savo istoriją. Dažnai pradedu nuo teksto, kurio pirmos nuotrupos atsiranda mobiliojo telefono užrašinėje, o finale patenka į popierinę užrašinę.

 

Telefone dažnai priniūniuoju įvairių melodijų ir jas išsaugau, bet retai grįžtu prie tų idėjų. Dabar, kurdama albumą, daug laiko praleidžiu su kolega studijoje.

 

Ar tiesa, kad menininkai – jautresni? Kaip tas jautrumas veikia kasdienį gyvenimą?

 

Negaliu sugalvoti atsakymo, ar tikrai jautresni. Turbūt kalbame apie jautrumą – detalumą tam tikroms situacijoms. Dažnai kūrybiniame darbe reikia gilesnių įžvalgų ar įsigilinimo į situaciją. Manau, neskubėti, pajausti tai, kas vyksta aplink, yra vertybė, kuri būdinga ne tik menininkams.

 

Koks jūsų santykis su rutina?

 

Seniau be proto vengdavau rutinos, bet dabar su ja susidraugavau ir kartais net pasiilgstu. Mano darbų specifika tokia, kad kiekviena savaitė vis kitokia, kartojasi tik paskaitos, maistas ir miegas.

 

Į muziką gilinatės ne tik iš praktinės, bet ir teorinės pusės. Ką įdomaus atradote?

 

Vis dar studijuoju ir tiriu gestais valdomų interaktyvių instrumentų atvejus gyvojoje elektroninėje muzikoje. Turiu pasakyti, kad tai mėgstamiausios mano studijos ir norėčiau, jog taip greitai nesibaigtų. Studijų metu reikia daug disciplinos ir savarankiškumo. O kol darbai nebaigti, sunku pasakyti, kaip sekasi šioje meno tyrimų srityje.

 

Kaip laikui bėgant keičiasi jūsų muzikos suvokimas, pradedant nuo pirmųjų kartų scenoje, baigiant šia diena?

 

Turbūt keičiasi muzikinės asmeninės patirtys, todėl ir kūryba, kuria noriu dalintis, kinta. Šiuo metu ruošiu programą su instrumentu / pirštinėmis – mi.mu gloves. Pirmuose koncertuose norėjosi daug akustinių instrumentų tembrų arba elektrinių gitarų garsų, o dabar slystu į elektroninę eksperimentinę muziką.

 

Ar galėtumėte gyventi be muzikos?

 

Po bakalauro studijų bandžiau mesti muziką – kaip matote, nepavyko (šypsosi). Bet kas žino, tiesiog nesiūlau sau net galvoti apie gyvenimą be aktyvios muzikinės veiklos. Tačiau nesu iš tų, kuri bijotų keisti gyvenimo planą.

 

Kokiu gyvenimo moto vadovaujatės ir kodėl?

 

Visada paklausiu savęs „kodėl ne?“ ir, jeigu turiu atsakymą, kodėl nereiktų imtis kažko, nesutinku su pasiūlymu (šypteli). Labai padeda diferencijuoti pasiūlymus ir prisiminti savo prioritetus.

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

 

Šiuo metu smarkiai apribojau laisvalaikį, bet į rutiną įsirašiau naują pomėgį – sporto treniruotės ir kikboksas.

 

Kaip turtinate vidinį pasaulį?

 

Mano dvasinis, vidinis pasaulis itin artimas su gamta. O kad jausčiausi turtinga viduje, keliauju į kultūrinius renginius, parodas, spektaklius, koncertus Lietuvoje ir užsienyje.

 

Praėjusią vasarą dalyvavote ukrainiečiams vaikams skirtose stovyklose. Ar kartotumėte šią patirtį?

 

Tikrai kartočiau! Mane labai sujaudino mažųjų dėmesys. Jie vis bandė bendrauti. Mus skyrė kalbos barjeras, todėl teko suktis iš situacijos ir bandyti suprasti viską be žodžių.

 

Gerai, kad muzika yra universali kalba – net nesuprasdami dainos žodžių galime perskaityti jausmą…

 

Sutinku ir netgi manau, kad yra keliasdešimt muzikos kalbų. Turbūt todėl vieną muzikinę kryptį / žanrą mėgstame labiau nei kitą.

 

Autorius Laima Samulė