Katės nuo seniausių laikų laikomos puikiomis palydovėmis ilgiausiose kelionėse ar kasdieniame gyvenime. Tačiau murklės vertintos ir kaip laivo įgulos narės, vilkėjusios mažytes, tik joms pasiūtas uniformas. Daugelis per visą savo gyvenimą niekada nebuvo padėjusios letenos ant sausos žemės. Kai 1914 m. JAV karinis jūrų laivynas uždraudė laivuose vartoti alkoholį, leido pasilikti kates, kurios daugybę metų padėjo jūreiviams išlikti sveikiems, laimingiems ir saugiems.

 

Cat,Lying,Down,On,Sailboat,Among,Ropes,And,Mast,WithKodėl pasirinktos katės?

 

Remiantis archeologiniais radiniais, Afrikos laukinė katė pirmą kartą prijaukinta Derlingajame pusmėnulio regione per pirmąją žemės ūkio revoliuciją, prasidėjusią maždaug prieš 10 000 metų. Viduržemio jūros salose iškasti kačių kaulai rodo, kad jos čia gyveno maždaug pirmojo tūkstantmečio pradžioje. Nustatyta, kad senovės Egipto katės po įvairiausius planetos kampelius ėmė plisti VIII a. pr. Kr. Viduržemio jūros prekybos keliais. Tyrimai rodo, kad net nuožmieji vikingai į keliones jūra pasiimdavo šių gyvūnėlių. Nuo XV iki XVIII a. tyrinėtojai ir prekybininkai murkles laivais paplatino po didįjį pasaulį. Jos laivais keliavo beveik tiek pat laiko, kiek vykdyta laivininkystė. Būtent jūreiviai daugiausia buvo atsakingi už kačių plitimą visame pasaulyje. Senovės Egipto kapų piešiniuose vaizduojamos katės, medžiojančios iš valčių, plaukiančių Nilu. Murkles vertino finikiečiai, kurie žinojo, kaip svarbu kontroliuoti graužikų populiaciją laivuose, kai buvo prekiaujama visoje Viduržemio jūroje. Žiurkės ir pelės buvo didelė problema laivuose, nes grauždavo įgulos maistą, kramtė įrangą ir platino ligas. Katės, pasižyminčios grobuonišku meistriškumu, buvo pigus ir veiksmingas sprendimas bet kokiam kenkėjui. Pirmojo pasaulinio karo metais Jungtinėje Karalystėje vyko viena pirmųjų ir didžiausių kačių gelbėjimo operacijų, kai tūkstančiai benamių gražuolių buvo surenkamos miestuose ir atiduodamos kariuomenei. Karališkajam kariniam jūrų laivynui tiekiamos katės netgi gaudavo savaitinę šėrimo pašalpą – 1 šilingą ir 6 pensus už skanėstus iš laivo valgyklos. Pasirodo, ne visos katės buvo vienodai vertintos. Kai kurie jūreiviai manė, kad polidaktilinės katės geriau gaudo kenkėjus. Taip pat manyta, jog papildomi nagai polidaktilinei katei suteikia geresnę pusiausvyrą, o tai svarbu šėlstančioje jūroje. Polidaktilija – įgimta fizinė anomalija, dėl kurios murklė turi daugiau nei įprastai letenų pirštų.

 

Saugojo vyrus jūroje

 

Tikėta, kad katės turėjo stebuklingų galių, saugančių laivus nuo pavojingų oro sąlygų. Iš pradžių manyta, kad katės gali valdyti orą uodegomis. Kai uodegos pradėdavo trūkčioti, reiškė, kad dėl ko nors supyko ir jų įniršis tuoj virs stipria audra. Vėliau suprasta, kad uodegos imdavo trūkčioti, kai jas veikdavo staigus oro slėgio kritimas, o tai rodė, kad laivas plaukia į nepalankų orą. Įgulos nariai pradėjo stebėti kačių manieras ir bet kokį neįprastą elgesį vertino kaip įspėjimą apie audrą. Katės tam tikra prasme buvo maži pūkuoti barometrai. Iš tiesų žemas atmosferos slėgis, sudarantis sąlygas audringiems orams, dažnai verčia kates nervintis. Katės natūraliai reaguoja į barometrinio slėgio pokyčius, todėl akylas stebėtojas gali greitai suprasti neįprastą gyvūnų elgesį ir numatyti artėjančią audrą.

 

Kates greitai apipynė keisčiausiais mitais ir legendomis. Jūreiviai, besiruošiantys plaukti, manė, kad pasisekė, jei katė pasirinko įlipti į jų laivą. Jūreiviai manė, kad jų likimas nulemtas, jei pamatys dvi kates, kovojančias prieplaukoje: tai reiškė, kad angelas ir velnias jau pradėjo kovoti už įgulos sielas. Kartais žvejų žmonos namuose laikydavo juodų kačių tikėdamos, kad jos apsaugos vyrus jūroje. Jei katė iškrisdavo už borto, manyta, kad ji sukels siaubingą audrą, kuri nuskandins laivą, o jei laivas nenuskęs, jis bus prakeiktas devyneriems nesėkmės metams. Dėl to jūreiviai nieko nelaukę ją ištraukdavo iš vandens.

 

Neretai vien katės turėjimas laive buvo puikus draudimas kapitonui, kuris turėdavo atsakyti už visus prekių, kurios buvo gabenamos, nuostolius. 1494 m. Barselonoje paskelbtose laivybos taisyklėse rašoma: „Jei į laivą pakrautas prekes sugadina žiurkės ir dėl to jų savininkai patiria didelę žalą, kapitonas privalo atitaisyti savininkui padarytą žalą, jis laikomas kaltu. Bet jei kapitonas laive laikė kačių, jis atleidžiamas nuo tokios atsakomybės.“

 

Jūra – ne katėms?

 

Nors plačiai žinoma, kad katės nemėgsta vandens, jos gerai prisitaiko prie gyvenimo jūroje. Skirtingai nei Karališkojo laivyno jūreiviai, kurie turėjo gerti citrusinių vaisių sultis, kad apsisaugotų nuo skorbuto, kačių organizmas pats gamina vitaminą C ir gali išgyventi misdamos žuvimi bei žinduoliais, neėsdamos vaisių ir daržovių. Net ir esant sudėtingoms sąlygoms, kai laivuose trūkdavo laisvai pagaunamo grobio, katės gaudavo žuvies. Į jų skrandžius žuvis patekdavo įvairiausiais būdais. Lengviausias grobis buvo tie jūrų gyviai, kuriuos bangos išmesdavo ant denio. Kai kurios katės įsigudrindavo šokti į jūrą ir pačios išsitraukdavo grobį. Murklės, kurios niekada nejautė poreikio maudytis, vis tiek sugebėdavo letena pagauti virš vandens šokinėjančias žuvis. Katės didžiąją dalį reikalingos drėgmės gaudavo ėsdamos žuvį, todėl joms nereikėjo daug geriamojo vandens, kaip jūreiviams. Be to, katės dėl savo ypatingo organizmo prireikus galėdavo lakti ir jūros vandenį. Ilgus mėnesius gyvendamos laivuose kartu su sunkiai dirbančiais jūreiviais tapdavo puikiomis kompanionėmis, kurios vyrams suteikdavo taip reikalingą meilę ir švelnumą. Katės vertintos kaip talismanai, kuriais dalijasi visi jūreiviai, todėl jos padėdavo užmegzti ryšį tarp įgulos narių. Nors šiuos gyvūnus sunku išmokyti daryti triukus, tačiau kai kurie jūreiviai teigė, kad išmokė kalbėti katę arba sugebėjo priversti murkles atsistoti, pasisveikinti, vaikščioti tvirtomis virvėmis ir skambinti varpais.

 

Kiekvienai katei – skirtinga laivo vieta

 

Skaičiuojama, kad didesniuose karinio jūrų laivyno laivuose galėjo tilpti net 20 kačių, kurių kiekviena turėjo savo teritoriją. Riebiausia greitai tapdavo ta, kuri savo teritorija pasirinkdavo laivo virtuvę. Kitos peliautojos rinkdavosi laivo užkampius, kur jų netrukdytų zujantys jūreiviai ir ginklų garsai. Draugiškiausi katinai apsistodavo švartavimosi zonoje, kur sulaukdavo daug jūreivių dėmesio ir galėdavo miegoti hamakuose, kurie sumažindavo laivo siūbavimą. Pasirodo, laivais keliaujančios katės, kaip ir žmonės, galėjo susirgti jūros liga.

 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir patobulinus kenkėjų kontrolę, kariniam jūrų laivynui nebereikėjo kačių. Laivų kapitonai, kurie nebuvo kačių mylėtojai, jas vydavo šalin teigdami, kad šios blaško dėmesį ir trukdo dirbti. Be to, JAV Kongresui sumažinus gynybos biudžetą, darbo neteko nemažai jūreivių ir admirolų. Kiekvienas doleris tapo svarbus, todėl Kongreso nariai apstulbo sužinoję, kad vienas laivas panaudojo išteklius trijų žmonių komitetui, kad būtų suplanuotos jų katės laidotuvės. Tiesa, faktas, kad katės vis dar palaikė jūreivių moralę ir ištvermę ilgose kelionėse, nebuvo įvertintas. Po šio fakto paskelbimo visuomenėje susidarė įspūdis, kad karinis jūrų laivynas pinigus leidžia lengvabūdiškai. Dabartinė JAV karinio jūrų laivyno politika nedraudžia kačių laivuose, tačiau specialus leidimas, kurio jūreiviams dabar reikia norint įsinešti katę į laivą, beveik niekada nesuteikiamas.

 

Autorius Monika Budnikienė