Mumifikacija – bilietas į kitą pasaulį?

Senovės egiptiečiai tikėjo kūno prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Šis įsitikinimas buvo grįstas tuo, ką jie stebėjo kiekvieną dieną. Saulė kas vakarą dingdavo vakaruose, o ryte pakildavo rytuose. Kol palaikoma tvarka, viskas patikima. Viltasi, kad atlikus mumifikaciją ir įrengus kapą su viskuo, ko prireiks anapusiniame pasaulyje, garantuojamas gyvenimas po mirties.

Mumijų istorija

Kūno kaip mumijos išsaugojimo praktika buvo plačiai paplitusi visame pasaulyje. Ne vienoje civilizacijoje praktikuota mumifikacija siekiant pagerbti ir išsaugoti mirusiųjų palaikus. Mumifikacijos ritualai įvairiose kultūrose buvo skirtingi. Manoma, kad vienos kultūros mumifikuodavo visus piliečius. Kitos atlikdavo šias apeigas tik turtingiesiems. Dėl ekstremalios temperatūrų kaitos lavono laikymas saulėkaitoje, veikiant ugnimi ar šalčiu, leisdavo mirusiajam nesudėtingu būdu tapti mumija.

Kai kurios mumijos atsirado atsitiktinai – dėl didelio karščio arba vietovėje esančių didelių geologinės sieros ir kitų mineralų atsargų kūnai mumifikuodavosi savaime. 100 tokių mumijų rasta Gvanachuate (Meksika). Jos palaidotos antžeminėse kriptose. Pavieniai budistų vienuoliai praktikuodavo savimumifikaciją – daug metų badydavo savo kūną ir valgydavo tik tokį maistą, kuris skatindavo irimą. Kai jų riebalai išnykdavo, dar keletą metų gerdavo nuodingų sulčių, kad sukeltų vėmimą ir pašalintų kūno skysčius. Nuodai taip pat paversdavo kūną nepalankia lavonus ėdančių vabzdžių buveine. Atėjus laikui vienuolius palaidodavo gyvus laukti mirties ir mumifikacijos. Mirtis ateidavo greitai, bet savimumifikacija retai pavykdavo.

Mumifikacijos menas

Tai ilgas, daug darbo atimantis procesas, kurį atlikdavo daugelis senovės pasaulio kultūrų. Nors įprasta manyti, kad toks mirusiojo kūno tvarkymas įprastas tik senovės Egipte, panašių mumijų aptikta Irane, Kinijoje, Afrikoje, Kanarų salose ir Libijoje. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad dvasiai reikia mirusiojo, kuris liktų kape, o siela galėtų laisvai išskristi ir grįžti. Klajojanti dvasia turėjo keliauti per požemį iki paskutiniojo teismo ir įėjimo į pomirtinį pasaulį. Spėta, kad mumifikuotas kūnas išlaikys vizualinę žmogaus išvaizdą visą gyvenimą. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad šiuo procesu siekta nukreipti kūną dieviškumo link, užtikrinant dievų palaiminimą.

70 dienų trukusią mumifikaciją senovės Egipte atlikdavo pomirtinio pasaulio ir balzamavimo dievo Anubio žyniai. Pirmasis žingsnis – smegenų pašalinimas per nosį naudojant specialų kabliuką. Tuomet per pjūvį kairėje pilvo pusėje pašalindavo ir išdžiovindavo vidaus organus. Plaučiai, skrandis, kepenys ir žarnos nuguldavo į keturis skirtingus specialius indus, pagamintus iš kalkakmenio. Organus saugojo keturi dangaus dievo Horo sūnūs, kurių galvos puošė indų viršų: Hapi (babuino galva), Imsety (žmogaus galva), Duamutef (šakalo galva) ir Qebehsenuef (sakalo galva). Jų globėjos – mirties deivė Neftidė, mirusiųjų užtarėja Izidė, karo ir medžioklės deivė Neitė, gydomųjų galių turinti skorpionų deivė Selket. Šių deivių tikslas – užtikrinti, kad mirusieji galėtų pelnyti jų globą pomirtiniame gyvenime. Širdis buvo grąžinama į kūno ertmę. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad širdis – svarbiausia žmogaus intelektui ir visai esybei. Kūną nuplaudavo, greitai priberdavo druskos ir palikdavo džiūti 70 dienų. Iki 40-osios dienos kūnas susitraukdavo ir deformuodavosi, todėl jį tekdavo pripildyti smėlio, kad atgautų žmogaus formą, o paskui palikdavo džiūti dar mėnesį. Išdžiūvusius palaikus padengdavo derva ir apvyniodavo šimtais metrų medžiagos skiaučių.

Siekiant apsaugoti mirusįjį pomirtiniame gyvenime, tarp įvyniojimų dėdavo amuletų. Įprastas amuletas, gausiai randamas senovės Egipto mumijose, Horo akis, naudotas kaip apsauga nuo piktųjų jėgų. Papuošalus ir kitus smulkius lobius įvyniodavo į mumijas, atsižvelgiant į mirusiojo turtus. Prieš dedant į sarkofagą ir nuleidžiant į kapą, suvyniotas mumijas dažnai nudažydavo įmantriomis scenomis ar simboliais.

Tikėta, kad pomirtiniame gyvenime reikės visų tipų tarnų, įskaitant kepėjus, baldininkus, alaus gamintojus, pirtininkus, valytojus ir daugybę kitų, todėl į kapą buvo dedami ušebtai. Tai mažos vyro ar moters figūrėlės, kurios turėtų atgyti pomirtiniame gyvenime ir atlikti sunkias užduotis. Didelis turtas įprastai reiškė ir gausų šių ušebtų skaičių.

Keisčiausi mumijų pavyzdžiai

Dabartinės Čilės šiaurėje ir Peru pietuose, kur Činčoro kultūros atstovai pirmą kartą pradėjo mumifikuoti kūnus, aptikta 7000 metų senumo mumija. Kaip ir senovės Egipto žyniai, šie balzamuotojai naudojo panašius įrankius. Mumifikuodavo visus žmones, ne tik turtinguosius. Inibaloi gentis Filipinuose pradėdavo mumifikacijos procesą prieš žmogui mirštant. Tiems, kurie artėdavo prie mirties, duodavo gerti labai sūraus gėrimo, kad greičiau pasišalintų kūno skysčiai. Mirusįjį suvyniodavo į antklodes ir pastatydavo prie ugnies, kad per kelias dienas ištekėtų visi likę kūno skysčiai. Pasibaigus nusausinimui, kūną palikdavo lauke, kad išdžiūtų karštoje saulėje, pašalindavo odą ir palaidodavo medinėje dėžėje. Kai kada mumijoms pašalindavo ir vidaus organus.

Viena žinomiausių mumijų, susidariusi dėl oro sąlygų, – ledo žmogus Ecis, kurį 1991 m. Italijos Alpėse aptiko alpinistai. Ecis mirė maždaug 3200 m. pr. Kr., greičiausiai nužudytas arba rituališkai paaukotas, nes jo petyje rastas strėlės antgalis ir keletas kitų sužalojimų. Palaikai padengti sniegu, todėl dauguma minkštųjų audinių išliko net po 5000 metų.

Seniausia mumija Šiaurės Amerikoje rasta netoli Falono miesto Nevadoje. Aptikta suvyniota į kilimėlį negiliame kape natūraliai sauso Dvasios urvo viduje. Radioaktyviosios anglies tyrimas nustatė, kad mumijai – daugiau nei 10 000 metų.

Vaistai iš lavonų

Remiantis 1927 m. žurnale „Proceedings of the Royal Society of Medicine“ paskelbta santrauka, vaistinių preparatų milteliai, pagaminti iš sutrintų mumijų, buvo populiarūs XII–XVII a. Per tą laiką daugybė mumijų iškastos ir sudegintos, kad patenkintų minėtų vaistų poreikį. Susidomėjimas mumijomis, kaip vaistais, buvo pagrįstas tariamomis bitumo iš Negyvosios jūros savybėmis. Pasaulyje, kuriame dar neegzistavo antibiotikai, manyta, kad mumijos balzamuotos su bitumu. Tačiau iš tiesų taip nutikdavo retai, dažniausiai naudota derva. Tikėta, kad sumalti žmogaus palaikai gali išgydyti bet ką – nuo galvos skausmo iki buboninio maro. Karališkasis Ispanijos gydytojas Guy de la Fontaine abejojo, ar mumijos – naudingas vaistas. 1564 m. apsilankęs Aleksandrijoje pamatė netikras mumijas, pagamintas iš mirusių valstiečių, ir suprato, kaip žmones galima lengvai apgauti. Europos vaistininkams parduotos mumijos atsargos pirmiausia buvo gautos iš tikrų Egipto mumijų. Kai XVI a. uždraustas mumijų gabenimas ir pardavimas, tapo sunku jų įsigyti, vaistininkai pradėjo pardavinėti netikrus mumijų miltelius, paruoštus išdžiovinus balzamuotus tų laikų mirusiuosius. Išdžiūvę kūnai iš Šiaurės Afrikos ir Guanche genties mumijos iš Kanarų salų eksportuoti į Europą ir pardavinėti vaistinėms.

Autorius Monika Budnikienė