„Aqua Tofana“ – mirtini nuodai, kuriuos XVII a. pradžioje išrado Giulija Tofana, viena žinomiausių nuodytojų istorijoje, vėliau vadinta nuodų karaliene. Vienas jos specialių receptų buvo toks stiprus, kad galėjo nužudyti bet ką, nepalikdamas jokių pėdsakų. Šie nuodai pražudė kelis šimtus nemylimų vyrų.

 

Paklausa paskatinodepiction-of-giulia-tofana-making-poison-featured pasiūlą

 

Daugeliu atžvilgių makabriškas G. Tofanos verslas atsirado dėl paprastos pasiūlos, kurios troško nenusisekusiose santuokose įkalintos moterys. XVII a. Italijoje moteris parduodavo aukcione kaip daiktus be meilės ir dažnai smurtaujantiems vyrams. 1633 m. italų vyrams suteikta neribota valdžia lėmė, kad tų laikų moterys dažnai patirdavo neapsakomą prievartą. Jos neturėjo jokio statuso visuomenėje ir galimybių pasigerinti padėtį. Galėjo tik susituokti ir tikėtis, kad jų vyras elgsis padoriai. Neturėdamos finansinės ar socialinės galios, turėjo tik tris pasirinkimus: ištekėti, likti vienišomis ir galiausiai tapti prostitutėmis, kad išgyventų, arba tapti gerbiamomis ir pasiturinčiomis našlėmis. Daugeliui moterų trečiasis variantas buvo patraukliausias. Jų laimei, XVII a. Romoje buvo visko, kad tai taptų įmanoma. Alchemikai, vaistininkai ir juodosios magijos žinovai sudarė slaptą pogrindžio bendruomenę ne viename dideliame Europos mieste. Šie ekspertai sprendė problemas, kurias to meto gydytojai ar kunigai galėjo arba nenorėjo spręsti, pavyzdžiui, atlikti abortus.

 

Kosmetikos buteliuke – mirtini nuodai

 

Niekas nebuvo labiau įgudęs gaminti ir gražiai įpakuoti mirtinus nuodus italų damoms XVII a. nei G. Tofana. Ji gimė 1620 m. Palerme. Jos motina buvo liūdnai pagarsėjusi Thofania d’Amado, kuriai 1633 m. įvykdyta mirties bausmė už sutuoktinio nužudymą. Sklido gandai, kad T. d’Amado perdavė dukrai geriausio savo nuodo receptą. Ši ir pati buvo įgudusi gaminti įvairias tinktūras. Ji taip pat tapo našle ir su dukra Girolama Spar persikėlė iš Sicilijos į Neapolį, o vėliau į Romą. Sekdama mamos pėdomis ir galbūt net pasinaudojusi jos receptu, Giulija pradėjo nuodų prekybą juodojoje rinkoje. Jausdama užuojautą moterims, be meilės įstrigusioms dusinančiuose santykiuose, pradėjo pardavinėti nuodus, kad padėtų joms iš viso to ištrūkti. Padedama dukros ir patikimų moterų, Giulija įgijo problemų turinčių moterų draugės reputaciją. Pasakojama, kad jos nuodytojų grupė užverbavo vietinį Romos kunigą tėvą Girolamo, kad jis slapta dalyvautų jų nusikalstamame tinkle. Kunigo brolis buvo vaistininkas, todėl jis buvo atsakingas už arseno tiekimą dideliais kiekiais. Netrukus prie jos gretų prisijungė daugelis kitų. Skaičiuojama, kad G. Tofanos organizacijoje galėjo dirbti per 200 žmonių, tarp kurių buvo išmintingų moterų, astrologų, alchemikų, raganų, vaistininkų ir gatvės abortų meistrų, kurie taip pat spėdavo žmonių likimą ir sudarydavo horoskopus, pardavinėjo meilės gėrimus ir laimės kerus, malšino dantų skausmą ir siūlė atsikratyti nepageidaujamų kūdikių bei vyrų. Nors Giulija labiausiai išgarsėjo tuo, kad tiekė nuodus, ji pardavinėjo ir daug kitų juodosios rinkos prekių. Šioje organizacijoje kunigai slapta dalyvaudavo kaip juodieji magai. Pagrindinės jų paslaugos apėmė ingredientų palaiminimą, meilės gėrimų kūrimą ir tarpininkavimą parduodant nuodus bei knygas bendruomenėms ar pavieniams žmonėms, besimėgaujantiems magija ar ateities spėjimu. Giulija tiekė populiarias stebuklingas prekes, pradedant burtų lazdelėmis ar smilkalais, iki seksualiai viliojančių daiktų, tokių kaip meilės mikstūros, motinos pienas ir džiovintas menstruacijų kraujas. G. Tofana ir jos kolegos idealiai užmaskavo nuodus kaip kosmetiką. Jei kas nors paklausdavo apie klestintį G. Tofanos verslą, jai reikėjo tik parodyti savo kosmetikos buteliukus, pavadinimu „Aqua Tofana“. Nežinantys, ką ji iš tiesų veikia, tikėjo, kad gamina kosmetiką. Tačiau tiesą žinojo tik moterys, sumaniusios atsikratyti vyrų.

 

Giulija supilstydavo ir supakuodavo nuodus taip, kad jie galėtų lengvai su kitais daiktais susimaišyti kosmetinėje. Ją atidarius, net žvitri akis tarp makiažo, losjono ir kvepalų buteliukų negalėjo pastebėti mažo indelio, kuris pavadintas „Šv. Nikolajaus Bariečio mana“, tuo metu tai iš tikrųjų buvo populiarus gydantis aliejus nuo dėmių. Be to, gražiai apipavidalintą buteliuką moterys galėjo atvirai demonstruoti miegamuosiuose. Nuodai gaminti iš švino, arseno ir šunvyšnių mišinio. Iš tiesų jų sudėtis nė kiek nesiskyrė nuo bet kurios tuo metu moterims gaminamos kosmetikos. Nepaisant savo subtilumo, stikliniame buteliuke buvo mirtini nuodai. Vos 4–6 lašai bespalvio ir beskonio mišinio, įlašinto į maistą, galėjo nužudyti žmogų. Šie nuodai ypatingi tuo, kad net po mirties jų neaptikdavo. Auka mirdavo per kelias dienas, atrodydavo, jog tai tiesiog staiga užpuolusi klastinga liga. Pirmoji nuodų dozė aukai sukeldavo silpnumą ir fizinį išsekimą. Antroji – skrandžio skausmus, didelį troškulį, vėmimą ir dizenteriją. Likę lašai tapdavo paskutiniuoju akordu, po kurio moteris pagaliau galėjo išsilaisvinti iš santuokos pančių. Lėtas apsinuodijimas reiškė, kad aukos toliau gyvendavo įprastą gyvenimą ir niekam nesukeldavo įtarimų dėl pakitusios sveikatos. Norėdamos išsaugoti savo įvaizdį, žmonos reikalavo pomirtinės mirusio vyro ekspertizės. Dėl epochos, kai staigi mirtis buvo įprasta, chirurgai negalėjo aptikti nuodų atlikdami įprastus skrodimus. Tiesa, dažniausiai ši ekspertizė nebuvo atliekama, todėl moterys galėdavo toliau skleisti melą ir vaidinti gedinčias našles.

 

Nuodytoją išdavė dubenėlis sriubos

 

Remiantis daugeliu istorinių pasakojimų, Giulija dešimtmečius sėkmingai apgaudinėjo valdžią visoje XVII a. Italijoje. Ji stengėsi parduoti produktus tik toms moterims, kurias pažįsta, arba toms, kuriomis pasitiki buvę klientai. Ji galėjo likti beveik niekam nežinoma, jei ne dubenėlis sriubos. Pagal istoriją, 1650 m. moteris padavė savo vyrui dubenį užnuodytos sriubos. Tačiau vyrui nespėjus suvalgyti nė šaukšto, moteris persigalvojo ir maldavo sriubos neragauti, kol galiausiai po patirto vyro smurto dėl įtarimų atskleidė nusikalstamą Giulijos ir jos bendrininkų veiklą.

 

Giuliją mylėjo žmonės, ypač moterys; tiek turtingi, tiek vargšai, kuriems ji padėjo. Kai gavo žinią, kad jos ieško, pasislėpė bažnyčioje, kurioje jai suteikė apsaugą iki tol, kol pasklido gandas, kad ji panaudojo „Aqua Tofana“, jog apnuodytų miesto vandentiekį. Bažnyčia buvo greitai šturmuota, o garsioji nuodytoja suimta ir siaubingai kankinta. Prisipažino 1633–1651 m. nužudžiusi daugiau nei 600 vyrų vien Romoje. Manoma, kad jai mirties bausmė įvykdyta 1659 m., Campo de’ Fiori aikštėje Romoje, kartu su ja anapilin iškeliavo dukra ir keli patikimiausi bendražygiai. Kai kuriuose pasakojimuose teigiama, kad Giulijos nuodijimo istorija truko daug ilgiau: tik 1709 m. ji sugauta, nukankinta ir įvykdyta mirties bausmė. Dešimtims žemesnės klasės moterų įvykdyta mirties bausmė, kai paaiškėjo, kad jos buvo G. Tofanos klientės, o daugelis aukštesnės klasės moterų įkalintos arba ištremtos už dalyvavimą schemoje, nors užtikrintai tvirtino, kad niekada nežinojo, kad jų naudojama kosmetika iš tikrųjų yra nuodai. Panašu, kad vienintelis tėvas Girolamo buvo atleistas nuo baudžiamojo persekiojimo.

 

Yra manančių, kad jos nuodai netgi buvo susiję su muzikos legendos mirtimi, kai po daugiau nei šimtmečio garsus kompozitorius W. A. Mocartas susirgo būdamas 35 metų. Sveikatai pablogėjus jis neva pasakė: „Tikrai jaučiu, kad ilgai neištversiu. Esu tikras, kad apsinuodijau. Negaliu atsikratyti šios minties… Kažkas man įlašino Tofanos vandens ir apskaičiavo tikslų mano mirties laiką.“ Nors vis dar nežinoma, kas tiksliai lėmė ankstyvą virtuozo mirtį, spėliojama, kad tai galėjo nutikti būtent dėl šių nuodų.

 

Autorius Monika Budnikienė