Moteris, kurios paslaptis neįminta iki šiol

Tai viena žymiausių pasaulio aiškiaregių. Juk tai ji sukūrė ypatingą Taro kortų dėstymo ir suvokimo sistemą, vėliau į ezoterikos istoriją įėjusią kaip „ateities spėjimas pagal Lenorman metodą“, tai ji labai tiksliai nusakydavo ateitį įžymiausiems žmonėms, tai ji išpranašavo imperatoriaus titulą Napoleonui…

Marija Adelaida Lenorman

Gimė 1772 m. gegužės 27 d.

Mirė 1843 metų birželio 23 d.

Ypatinga pasaulio vieta

Žemėje yra tokių vietų, kurios pasižymi nepaprastomis energinėmis galiomis. Tose vietose įvyksta neįtikėtinų dalykų, gimsta neeilinių gebėjimų turinčių vaikų… Viena tokių vietų – netoli Paryžiaus esanti Alansono gyvenvietė. Nuo seno čia mėgdavo lankytis įvairūs žyniai ir magai, kurie teigė, jog būtent ši žemė jiems suteikia jėgų neeilinėms įžvalgoms. Vėliau Alansoną tyrė įvairių sričių mokslininkai ir nustatė, kad šioje vietoje esama žemės plutos lūžio, pro kurį veržiasi energijos srautai. Matyt, kai kuriems šios vietovės gyventojams ši energija virto sakraline, leidusia neįprastai mąstyti ir jausti.

Būtent šioje gyvenvietėje gimė būsimoji pranašė M. A. Lenorman.

Gimimas, apgaubtas nežinomybės

Būsimi aiškiaregės gebėjimai pasireiškė jau nuo vaikystės. Gal tai buvo likimo dovana už tai, kad mergaitė gimė neišnešiota, su nesveika koja, kreivais pečiais? Tiesa, motina teigė, kad kūdikiui pakenkė tai, jog būdama nėščia ji nugriuvo ir smarkiai susižeidė… Be to, kūdikis gimė su dantimis ir ilgais juodais plaukais. Beje, tuo tada pernelyg niekas nesistebėjo – Alansone dažnai gimdavo mergaitės, ne tokios, kaip visur… Tačiau Marijai augant tėvai pastebėjo ir kitų stulbinamų dalykų. Mergaitė girdėdavo daiktų „alsavimą“ ir jų „kalbą“, regėdavo žmonių auras ir dažnai įspėdavo, ką jie galvoja. Artimieji į ją kreipdavosi pametę kokį nors daiktą, ir ji tiksliai nurodydavo, kur šis yra. Vaikystėje mergaitei neteko kęsti skurdo ar sunkiai dirbti. Gimdytojai buvo gana pasiturintys prekybininkai, norėję, kad dukra gautų gerą išsilavinimą. Todėl išsiuntė mergaitė mokytis į Benediktinų vienuolyną. Beje, šių savo biografijos faktų mergina vėliau niekam nepasakos, o pati sukurs kur kas romantiškesnę istoriją. Jau tapusi garsi Marija išleis biografiją, kurioje visiškai kitaip traktuos savo gimimo faktus. Pasak autorės, jos tėvas buvęs prancūzų vienuolis, dėl savo meilės istorijų priverstas slėptis Afrikoje, prancūzų kolonijose, kur jį pasigavo ir suvalgė vietiniai kanibalai. Vargšelė mergaitė likusi be tėvo, nes motina jos atsisakė tuoj po gimimo. „Našlaitėlė“ buvo išsiųsta iš Afrikos į Prancūziją, kur ją užaugino tolimi tėvo giminės… Ši istorija, apgaubta romantikos šydu, kur kas labiau derėjo prie kasdien didėjusios Marijos šlovės.

Vienuolės jos nemėgo

Vienu laikotarpiu mergaitė atsidūrė vienuolyne. Guvios ir ne itin paklusnios auklėtinės griežtų pažiūrų vienuolės nemėgo. Ji visiškai jų neklausydavo: užuot nešiojusi kryželį, kabindavosi ant kaklo keistus pakabukus, kuriuos vadindavo amuletais. Marija nuolat džiovindavo įvairias žoleles, kurių prisikimšdavo pilnas pagalves, o per pamaldas jos galvelėje tikrai ne Dievas būdavo….Seserys mielai būtų ją baudusios, tačiau mergaitę pradėjo uoliai ginti vienuolyno vyriausioji. Pastarąją stebino nepaprastas Marijos įžvalgumas: ji išpranašaudavo vienuolyno viršininkei, kas laukia artimiausioje ateityje, ir nė sykio nesuklydo. Motinėlė kartais pasitardavo su auklėtine, ką daryti vienu ar kitu atveju. O labiausiai ją džiugino mergaitės išpranašauta jos pačios ateitis: pasak Marijos, motinėlė gausianti vietą gerokai turtingesniame vienuolyne negu šis (beje, taip ir įvyko). Taigi mergaitė, globojama vyriausiosios, netrukdomai galėdavo leisti laiką turtingoje vienuolyno bibliotekoje. Čia ji aptiko labai įdomių knygų. Pavyzdžiui, senovėje garsios aiškiaregės abatės Hildegardos gyvenimo aprašymą ir pranašystes, senovinių veikalų apie numerologiją ir kt. Būtent tada ji ir nusprendė savo likimą susieti su pranašystėmis.

Pradžių pradžia…

Kai Marijai sukako šešiolika, ji grįžo į namus pasiryžusi gilinti savo žinias. Todėl nusprendė palikti gimdytojų namus ir išvykti į Paryžių. Tėvai neprieštaravo, tačiau juos glumino dukters pasiryžimas mokytis būrimo paslapčių. Tarsi koks nelabasis buvo apsėdęs Mariją: ją domino tik kortų metimas! Atvykusi į Paryžių mergina tuoj pat nuskubėjo pas visiems žinomą okulistą Eteilą, kuris rinkdavo mokinių grupes ir mokydavo juos būrimo Taro kortomis paslapčių. Marija buvo stropi mokinė, tad nieko nuostabaus, kad netrukus atidarė būrimo saloną.

Nors paryžiečiai ne itin rimtai vertino tokias įstaigas, M. Adelaida buvo išimtis. Garsas apie jos neeilinius gebėjimus pasklido labai greitai. Klientų netrūko, juolab laikas buvo labai neramus – vyko garsioji prancūzų revoliucija, ir daugelį žmonių domino jų pačių bei tėvynės likimas.. Marijos salone apsilankė garsūs revoliucionieriai: Maratas, Robespjeras ir Sen Žiustas. Jiems ji, deja, išpranašavo liūdną likimą. Pranašystės išsipildė kuo tiksliausiai: Robespjero ir Sen Žiusto laukė giljotina, o Maratas buvo nudurtas besimaudantis vonioje.

Tais laikais buvo labai paplitę žmonių įskundimai. Taigi kažkieno už „blogas“ pranašystes įduota būrėja netgi buvo atsidūrusi kalėjime. Tačiau jos netrukus itin pasigedo tie, kuriems ji išpranašavo didelę sėkmę. Užtarėjų dėka Marija vėl atsidūrė laisvėje.

Asmeninė imperatoriaus žmonos būrėja

M. Lenorman buvo Napoleono Bonaparto pirmos žmonos Žozefinosasmeninė būrėja. Imperatorienę labai domino kiekviena gyvenimo smulkmena, todėl mesti Taro kortas jai tekdavo kasdien. Napoleonas dėl to ant žmonos labai pykdavo, mat buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Tačiau Žozefina labai pasitikėjo savo būrėja, mat pažinojo ją dar gerokai anksčiau iki pažinties su Napoleonu. Tai Marija jai, dar generolo našlei su dviem vaikais, patarė atkreipti dėmesį į žemaūgį neišvaizdų artilerijos karininką. „Jo laukia didelė ateitis, – tuomet sakė būrėja, – o jūsų šalia jo – pinigai ir garbė“.

Vėliau, jau užmezgusi artimesnius ryšius su Napoleonu, Žozefina atsivedė jį pas M. Lenorman. Čia jis pirmą kartą sužinojo, kad dar nesulaukęs keturiasdešimties užims šešis svarbius postus, po to bus karūnuotas, pažins karžygio šlovę, meilę ir prabangą, bet vėliau paliks labai mylinčią žmoną dėl kitos, su kuria susilauks sūnaus. Deja, pabaiga būsianti tragiška: jis mirsiąs vienišas ir visų apleistas. Napoleonas Bonapartas, žinoma, tik pasijuokė iš tokių pranašysčių. Jas jis prisimins kur kas vėliau, kai visos išsipildys…

Žozefina labai globojo M. Lenorman, niekam neleisdavo jos skriausti, tik nieko negalėjo padaryti tąsyk, kai išmetusi kortas būrėja pamatė Napoleono pralaimėjimą Rusijoje ir jo ištrėmimą į Elbos salą.

„Pati būsi ištremta! – įsiutęs imperatorius įsakė išvežti aiškiaregę iš Paryžiaus. Išvaryta M. Lenorman laiko veltui negaišo, parašė knygą apie susitikimus su garsiausiais žmonėmis ir savo pranašystes jiems.

Beje, įdomus vienas dalykas: Marija buvo patarusi Napoleonui saugotis akmenų. Gal ji turėjo omenyje tą akmenuotą Šv. Elenos salą, į kurią buvo ištremtas Napoleonas? O gal tai, kad jis sirgo inkstų akmenlige, nuo kurios, pasak vienos versijos, ir mirė?

Įvairių tautybių žmonių numylėtinė

Į Mariją dažniausiai kreipdavosi didikai, turėdavę kuo užsimokėti už suteiktas paslaugas. Išlikę žinių, kad itin dosniai jai atsilygindavę rusų aukštuomenės žmonės. Mistiška rusų siela juk taip trokšta pažinimo! M. Lenorman metė kortas rusų armijos karininkams, po Napoleono armijos pralaimėjimo įžengusiems į Paryžių. Jos salone buvo apsilankęs Rusijos caras Aleksandras, už paslaugas padovanojęs briliantinį žiedą, taip pat būsimojo dekabristų sukilimo dalyviai.

Apie 1830 -uosius Marija vėl buvo ištremta iš Paryžiaus – mat galingiesiems išpranašavo nesėkmes. Aišku, būrimu ji užsiėmė ir gyvendama provincijoje. Čia ji nenuobodžiavo: ją įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnis vaikinas ( tuo metu aiškiaregei buvo apie šešiasdešimt). Juodu sujungė domėjimasis anapusiniu pasauliu. Ryšys buvo toks stiprus, kad niekas jų nepajėgė išskirti.Deja, netrukus vaikinas mirė. Kaip to nenumatė Marija? Pasak jos, kai žmogus įsimylėjęs, jis nieko aplinkui nemato. Aiškiaregė turėjo ir dar keletą romanų, tačiau vaikų taip ir nesusilaukė. Ji puikiai žinojo, kada išmuš jos paskutinioji… Tačiau visiems kitiems mirties aplinkybės iki šiol lieka neaiškios: mat garsioji aiškiaregė buvo pasmaugta. Vieni teigia, kad tą padarė įsibrovęs ją apiplėšti plėšikas, kiti – kad ji tapo tuo metu gatvėse vykusių neramumų auka. Kas dabar atseks, bet šlovė apie ją tebesklinda iki šiol…