Akmenės rajone augusios menininkės Monishos Modestos Butautytės vaikystė primena tikrą siaubo filmą. Iš arti mačiusi baisų patėvio smurtą prieš mamą, kurio ranka kartais kliūdavo ir jai pačiai, Monishos šokiruojantys išgyvenimai toli gražu ties tuo nesibaigė. „Mano gyvenime buvo labai daug kančios“, – šiandien sako ji. Storą odą užsiauginusi menininkė tik dabar, būdama 33-ejų, jau gali pasakyti, kad pagaliau gyvena ramiai ir laimingai.

 

monisha_nuo_iki_800x450

 

„Mano pirmasis vaikystės prisiminimas buvo toks – aš su mama klojau baltą patalynę, o grįžęs patėvis šoko į lovą su purvinais batais ir pradėjo mus mušti. Bandžiau apsaugoti mamą, bet jis man taip stipriai trenkė, kad skridau į kampą ir susitrenkiau smilkinį. Aš jau mačiau tunelį… Neprisimenu kaip, bet aš paėmiau mažesnį brolį iš mamos rankų, pabėgau ir iškviečiau pagalbą“, – apie skaudžius įvykius vaikystėje šį pirmadienio vakarą, 20 val.,  „Nuo…iki…“ laidoje per LNK pasakos Monisha.

 

monisha1_nuo_iki_800x450

 

Menininkė pripažįsta, kad patėvis buvo sužlugdęs mamą psichologiškai, todėl ji pati laukė akimirkos, kada užaugs ir galės viską pakeisti. „Būdavo, kad jis sustatydavo mus kieme į liniją – mane, mažesnį brolį, mamą ir jos sesę – vaikščiodavo aplink su medžiokliniu šautuvu ir sakydavo – išsirinkite, kuris pirmas.“

 

Kai Monishai buvo 11 metų, močiutė bandė ją išgelbėti nuo žalingos aplinkos. Net nežinodama, kas yra baletas, mergina įstojo mokytis į Vilnių, į Čiurlionio meno mokyklą. Bet ten jos gyvenimo košmaras nesibaigė.

 

„Kai man lūžo koja, mokytoja privertė šokti su gipsu, prieš tai duodavo išgerti stiprių nuskausminamųjų. Kai persidažiau plaukus, nieko nesakiusi trenkė į petį. Nuo septintos klasės sakė, kad valgyti yra negerai. Mums įkalė į galvą auksinę taisyklę – pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Būdavo, kad mus sustatydavo ir matuodavo pilvą, šlaunis, žiūrėdami, ar nepriaugome“, – prisimena ji.

 

„Mano kūnas nebuvo sutvertas baletui, visą laiką besimokydama gyvenau kančioje“, – prisipažįsta Monisha. Tačiau net ir metus baletą, sunkumai nesibaigė – menininkė išgyveno dvejas skyrybas, depresiją, jai buvo rastas auglys – gyvenimas vieną po kito metė, atrodo, vis sudėtingesnius iššūkius. Visgi po dar vienos sunkios traumos, ji atrado savo laimę tapyboje. Su ja į menininkės gyvenimą atėjo ir ramybė.

 

„Juk žmogui siunčiama tiek, kiek jis gali pakelti. Vadinasi, aš turėjau labai daug galios“, – LNK laidoje „Nuo…iki…“ pasakos Monisha.

 

Kokius dar nesuvokiamus metodus Monishai teko kęsti baleto mokykloje, kokių traumų visa tai paliko jos gyvenime ir po kokio kraupaus įvykio jai pavyko mamą išvesti iš patėvio namų – šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo…iki…“.