Įtakingiausi mokslo apžvalgininkai neabejoja, kad tik istorijos vadovėliuose ir didžiausiuose pasaulio muziejuose matyti gauruotieji mamutai jau 2028 m. gali būti atgaivinti. Kas prieš dešimtmetį atrodė neįmanoma, dėl pažangaus genetikos mokslo visai netrukus virs realybe. Ir tai – ne tik įdomus eksperimentas, mat taip viliamasi sulėtinti klimato kaitą.

 

Surogatine motina taps dramblėWoolly,Mammoth,Isolated,On,White,Background.,Front,View,Of,Extinct

 

Genetikos mokslų pažanga ne tik fantastinėse knygose ir filmuose, bet ir realybėje kuria apčiuopiamą galimybę prikelti išnykusius gyvūnus. Mokslininkai jau yra klonavę gyvūnus, kuriems gresia išnykimas, tad gali išskirti DNR iš seniai nugaišusių, išnykusių gyvūnų kaulų bei minkštųjų audinių. Tai buvo padaryta ir siekiant atgaivinti mamutus. Šiam tikslui naudotos Sibire aptiktų lede įšalusių mamutų liekanos. Bendrovės „Colossal Sciences“ mokslininkai prie tokio projekto darbuojasi jau kone 10 metų. Jie nustatė, kad gauruotasis mamutas ir azijinis dramblys genetiniu atžvilgiu sutampa 99,6 %, todėl ši rūšis – ideali kandidatė surogatinei motinystei. 2026-aisiais planuojama laboratorijoje išaugintą gauruotojo mamuto embrioną perkelti į azijinio dramblio patelės gimdą. Jei viskas vyks pagal planą, pirmasis mamuto jauniklis po 22 mėn. nėštumo pasaulį išvystų 2028 m. Šio didingo gyvūno populiacijos atkūrimo projektas kainuos 75 mln. dolerių, o pirmąjį atkurtą individą į laisvę planuojama paleisti maždaug dar po 10 m. Projekto iniciatoriai – garsus Harvardo universiteto genetikas George‘as Churchas ir technologijų verslininkas Benas Lammas. Jie tikina, kad pasitelkus priešistorinio gyvūno kamienines ląsteles pavyks sukurti šalčiui atsparų hibridą, kuris pasižymės beveik visomis mamutams būdingomis savybėmis. Stengiamasi užtikrinti, jog šiuolaikinis gauruotasis mamutas nebūtų imlus virusams, kurie pražudė jo protėvius ir giminaičius. Istorikai sako, kad pirmieji mamutai Žemėje pasirodė prieš 5 mln. metų, o prieš 21 tūkst. metų, kai jų populiacija buvo didžiausia, Eurazijoje gyveno apie 200 mln. mamutų. Egzistavo ne viena mamutų rūšis, bet daugiausia galimybių atgaivinti mokslininkai turi būtent gauruotuosius. Mat tai paskutiniai evoliucionavę mamutai, prisitaikę gyventi šiltesniame klimate.

 

50 esminių pakeitimų: ar jų ne per daug?

 

Gausi mokslininkų komanda, pasitelkusi CRISPR (revoliucinę genų koregavimo technologiją, kuri apibūdinama kaip gyvybės kodo perrašymo įrankis), siekia pakeisti gyvybės formų savybes. Norint atkurti mamutų populiaciją tai itin svarbu. Specialistams teko atlikti 50 pakeitimų azijinio dramblio ir iš mamuto liekanų išgautoje DNR, kad naujos kartos mamutui būtų suteiktos savybės, būtinos išgyventi ir klestėti šiuolaikiniame pasaulyje. Ši atnaujinta rūšis turės prisitaikyti šaltoje aplinkoje, bet vis tiek gerokai aukštesnėje temperatūroje nei prieš tūkstančius metų. Tarp jau pakeistų genetinių savybių, anot G. Churcho – 10 cm storio riebalų sluoksnis, penkių skirtingų rūšių plaukai (įskaitant ir siekiančius iki metro ilgio), mažesnės ausys, kurios padės toleruoti šaltį. Komanda taip pat planuoja sukurti tokį gyvūną, kuris neturėtų ilčių, kad netaptų dramblių kaulo brakonierių taikiniu. Tai labai ambicingas projektas. Didžioji mokslininkų bendruomenės dalis mano, kad šis precedento neturintis eksperimentas atvers galimybių ateityje atgaivinti ne tik priešistorines, tačiau ir šiuolaikines, tik su milžiniška rizika išnykti susiduriančias rūšis. Visgi netrūksta ir skeptikų. Stokholmo paleogenetikos centro evoliucinės genetikos profesorius Love‘as Dalénas, besigilinantis į mamutų evoliuciją, mano, kad G. Churcho ir jo komandos darbas tikrai turi mokslinės vertės, ypač kalbant apie nykstančias rūšis, pasižyminčias genetinėmis ligomis dėl per mažos populiacijos. Visgi šis mokslinis eksperimentas nepadės iš tiesų atkurti mamutų. Tai, kas pasaulį išvys jau po ketverių metų, tebus dramblys su kailiu. Taip pat yra sakančių, kad neetiška naudoti su išnykimo rizika susiduriančios rūšies drambles kaip surogatines motinas, jog būtų atvestas genetiškai modifikuotas gyvūnas.

 

Kokia tikroji nauda?

 

Visgi stabdyti šio projekto niekas nesiruošia, o ir nepavyktų. Mat šis mokslinis eksperimentas jau per daug įsibėgėjo. Bendrovė „Colossal Sciences“, vykdydama šį projektą, bendradarbiauja su keliomis dramblių apsaugos organizacijomis. Taip pat tiria gyvūnų auginimą ir užtikrina, kad nebūtų pakenkta jų gerovei. Pasaulį išvydę gauruotieji mamutai bus perkelti į buveines už poliarinio rato, pradedant Aliaska ir Kanada. Pirmoji mamutų karta gyvens didžiulėse buveinėse, kurias valdys ir stebės gyvūnų priežiūros grupės. Kai šios kartos mamutai subręs ir taps savarankiški, jie bus perkelti į Arkties teritoriją. Mokslininkai viliasi atgaivinti šios zonos pievas. Šiuo metu natūraliose arktinėse pievose nėra stambių žoliaėdžių. Tad kyla didelis pavojus, kad liauni medžiai, samanos ir krūmai pradės dominuoti trapioje ekosistemoje ir į dirvą neprasiskverbs pakankamai šalčio. Tai rimta problema, nes amžinasis įšalas laiko sukaustęs milžinišką kiekį natūralaus metano ir anglies dioksido dujų. Šiam palaipsniui tirpstant į atmosferą patenka vis daugiau šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Būtent klajojantys mamutai prieš tūkstantmečius nuganė arktines pievas ir sudarė sąlygas amžinajam įšalui išsiplėsti. Atkūrus šių gyvūnų populiaciją, viliamasi pakartoti šį procesą. Šiuo metu Sibire įkurtame Pleistoceno parke vykdomas eksperimentas, kurio metu arktinių pievų stabilumą mėginama išsaugoti pasitelkus elnius, jakus ir briedžius. Visgi mokslininkai įsitikinę, kad tikrai pastebimam pokyčiui pasiekti reikia 2–3 laisvai klajojančių gauruotųjų mamutų bandos. O genetiškai modifikuoti jie turės būti ne tik dėl pakitusios temperatūros, bet ir drastiškai pasikeitusių augalų. Žinoma, kad gauruotieji mamutai daugiausia mito tam tikromis laukinėmis gėlėmis ir žolėmis. Šios nebeegzistuoja, tad patobulinti mamutai turės gebėti dorotis su tuo, kas dabar veši amžinojo įšalo žemėje.

 

 

Eglė Stratkauskaitė