Menininkės Aušros Kleizaitės pasaulis: pažinimu nesibaigianti žvaigždėta erdvė

Tarp Vilniaus ir Orisos džiunglių Indijoje jau penkiolika metų gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė sako, kad svetima šalis išmokė neskubėti, o grįžusią namo labiausiai trikdo agresija. Menininkų rezidenciją Orisoje įkūrusi lietuvė šį kartą savo darbus atvežė į gimtąjį Kauną. Rytoj, galerijoje „Ars Et Mundus“ atidaroma Aušros kūrybos darbų paroda „Anthology of Apologies“. „Tai paroda apie žmones, tik truputį kitaip – apie kautynes, bet iš tikrųjų – apie taiką, apie netektis, bet iš tikrųjų – apie gyvenimą, apie nuopuolius, bet iš tikrųjų – apie tikėjimą, apie neapykantą, bet iš tiesų – apie meilę “, – sako menininkė.  

Kad ir su pertraukomis, bet jau penkiolika metų gyveni Indijoje. Kiekvieną pavasarį, tarsi paukštis parskrendi čia vasaroti, rudenį ir vėl keli sparnus… 

Toks jau mano būdas – turiu judėti, man be galo patinka keliauti. Kad ir kaip keistai skambėtų – gerai jaučiuosi oro uostuose, kur pagauna jausmas, kad tuoj, tuoj atsivers naujos patirtys, sužinosiu, ko dar nežinojusi. Kelionėse atrandu save, jos padeda save pažinti.

Kaip pavyksta išlaviruoti tarp dviejų šalių?

Kartais sunkiau, kartais – lengviau. Tiesą sakant, abi šalys yra panašios, tačiau ilgai negalėjau suprasti – kuo. Kartais galvodavau: mes, sovietmečiu užaugę, juk žinome, kas yra kaimas, vaikščiojome į lauko tualetą, gėrėm vandenį iš šulinio ir valgėm močiutės lauko virtuvėlėje pagamintą maistą. Bet gal ne tai? Nes kai pabendraudavau su turtingais ir kilmingais indais, jausmas, kad galiu juos suprasti, likdavo. Viskas paaiškėjo per vieną vakarėlį, kai jaunas, talentingas, žiniomis apie Lietuvą mane nustebinęs indas pasakė: „Tu juokauji, taigi, atsakymas paprastas – ir jūs ir mes esame arijai, kalbame ta pačia indo-europiečių kalba“. Argi ne paprasta?

Orisos valstija labai primena Lietuvą, nors ten mes valgome rankomis – taip, kaip niekada nevalgytume čia. Kai grįžtu namo, labiausiai mane stebina agresija. Ji tarsi persismelkusi visur – į žmones, bendravimą, darbo stilių. Indijoje jos tiesiog nėra, užtat gali jaustis komfortabiliai ir skleisti savo sugebėjimus. Indijos atmosfera dvasinga, ten lengviau koncentruoti mintis, ne toks gajus materialusis pradas, esama stiprių jėgos vietų – medis, šaltinis, akmuo ar kalnas, kuriame gyvena vienuoliai. Lietuvoje – kitaip, bet buvimas čia irgi turi žavesio.

Menininkai yra linkę į savo gyvenimą įsileisti daugiau pasaulio patirties, argi ne taip?

Visi esame viena siela – juk negali atskirti bangos nuo vandenyno. Menininkai daugelyje dalykų sugeba įžvelgti idėjas, kai kam paprastas akmuo gali įkvėpti darbų ciklus. Tereikia pažvelgti įdėmiau, patyrinėti ilgiau. Toks yra ir mano pasaulis: pažinimu ir supratimu nesibaigianti žvaigždėta erdvė.

Mane įkvepia Dievai, žmonės, gyvūnai, gamta. Ateina jie pas mane patys, specialiai neieškau. Indijoje gamtos – daug, grožį gali įžvelgti kiekvienoje formoje – ir gyvatė, ir karvė man graži. Užsibuvusi Lietuvoje Indijos gamtos garsų pasiilgstu , rodos, bet ką atiduočiau, kad ryte išgirsčiau rėkiantį povą ar papūgą.

Lietuvoje dirbai televizijoje, rengei televizijos šou žvaigždes. Ar populiarusis pasaulis kaip nors veikia kūrybą?

Viskas turi įtakos ir palieka atspaudus. Populiarusis pasaulis iš kūrybos atima laiką, esu tuo tikra, bet man pavykdavo atsiriboti, atsitraukti. Tačiau darbas televizijoje ir reklamų filmavimuose mane išmokė kariuomenės tikslumo ir atsakomybės. Jei komandos darbe neveiks viena grandis – gali viskas sugriūti. Televizijoje dar kaip nors prasisuksi, bet reklamos versle bet kuris nepadarytas darbas kainuoja milžiniškus pinigus.

Iš televizijos man liko didžiulė dovana – draugais virtę kolegos. Praėjo daug metų, o mes vis bendraujame.

Tapai, kuri meni objektus, tekstilę, drabužius. Kaip įvairios kūrybos rūšys siejasi tarpusavyje?

Kiekvienas kūrinys menininkui diktuoja atlikimo techniką.  Būna, paimi akmenį, spaudi, spaudi, dirbi, dirbi, o nieko neišeina. Nes akmuo nenori.

Tavo paveiksluose daug tamsių spalvų. Ką jos pasakoja?

Man patinka visos spalvos. Ir tamsoje reikia mokytis įžvelgti šviesą. Indija – menininkui yra technikos ir technologijų Meka. Taip pat ir medžiagų šventovė. Čia galima rasti natūralių pigmentų, kuriais piešiame, tapome, dažome audinius. Orisoje auga toks medis Neem. Jo lapai – ne tik gražios odos saugotojai, bet ir imuniteto stiprintojai, valgome juos pakepintus keptuvėje. Švieži sutrinti jie – geriausias antiseptikas ir nerealaus grožio geltonos spalvos dažas. Apie tai, koks puikus dažas yra haldi arba kukurma – daug kas žino. Geltona spalva tokia tvirta, kad ją išplauti sunkiai įmanoma. Kajal – nuo seno moterų žinoma juoda spalva, dar ir šiandien gaminama daugelio Indijos moterų namuose. Ananaso medžio anglys sumaišytos su ghee sviestu yra tobuli dažai akims.

Su savo kūryba grįžti į Kauną. Kuo ypatinga ši tavo paroda?

Kiekviena paroda menininkui yra ypatinga ir unikali. Šią dedikuoju žmonėms ir kiekvieną iš jų raginu atsiprašyti. Ne už tai, ką padarė, už tai, ką gali padaryti, ką padarys ar ką galvoja, kad galėtų padaryti. Man atrodo, kad tai – labai svarbu. Atsiprašyti Žemės už tai, kad ryte ant jos atsistosi savo pėdomis.

Nuotraukos iš Aušros asmeninio archyvo ir Vaivos Abromaitytės kurti jos portretai