Menas atveria duris į pasaulį

Galerininkė Diana Stomienė jau keturioliktus metus organizuoja meno mugę „ArtVilnius“. Į ypatingą erdvę susirenka menininkai, menotyrininkai, galerininkai, kolekcionieriai ir meno mylėtojai iš viso pasaulio. Pasak Dianos, menas ne tik praturtina dvasiškai, sušildo širdį, bet gali padėti puoselėti diplomatinius santykius. „Menas ir kultūra – puikus būdas garsinti Lietuvos vardą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Diana Stomienė, Mikos Savičiūtės nuotrauka.

Diana, kaip menas rado kelią į jūsų širdį ir gyvenimą?

Didžiąją savo gyvenimo dalį domiuosi menu. Gana anksti pradėjau piešti, kurti, tapyti, todėl mokykloje lankiau dailės būrelį, o būdama 14-os įstojau į tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, įsikūrusį Žaliakalnyje. Paraleliai baigiau ir vidurinę mokyklą, ir dailės studijas. Pamenu, pamokos kasdien tęsdavosi iki 16–17 val., mokėmės ir šeštadieniais. Baigiau pirmą laidą, kurioje buvo meninės fotografijos specializacija. Paskui stojau į Vilniaus dailės institutą, kur baigiau dizainą, tiesa, anuomet jis buvo vadinamas „pramonine daile“ (šypteli).

Šiandien mane žavi įvairus menas, o bene dažniausiai esu apsupta šiuolaikinio meno kūrinių. Tačiau norint suvokti šiuolaikinį meną, reikia turėti meno istorijos pagrindus. Jų mokiausi dešimt metų – skirtingose mokyklose, iš skirtingų dėstytojų. Žingsnis po žingsnio, nuo senųjų civilizacijų meno pažinimo keliavau iki šiuolaikinio meno.

Kada kilo mintis surengti tarptautinę meno mugę?

Prieš 30 metų įkūriau vieną pirmųjų galerijų – „Lietuvos aido“ galeriją. Vėliau dirbau Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Arka“ direktore, o 2002 m. įkūriau savo galeriją „Meno niša“, kuri pernai atšventė gražų 20 metų jubiliejų. Dirbdama visus šiuos metus mačiau, kad nepakanka vien vykdyti galerijų veiklos, nes tai gana siaura niša. Norint pasiekti didesnę auditoriją, išeiti į tarptautinę meno rinką, reikia imti pavyzdį iš kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, kur tarptautinė Kelno meno mugė skaičiuoja jau 60-uosius metus. Supratau, kad reikia susiburti su menininkais, galerininkais ir sukurti renginį, kurį galėtų aplankyti daug žmonių, kuris pritrauktų užsienio galerijas, kolekcininkus ir turėtų teigiamą poveikį Lietuvos meno rinkai.

Kaip sekėsi įgyvendinti tokią ambicingą idėją?

Apie meno mugę pradėjau kalbėti dar 1996 m., bet įgyvendinti šią idėją nebuvo lengva. Iš pradžių iniciavau ir su kolegomis įkūriau Lietuvos meno galerininkų asociaciją, kad galėtume veikti ir tobulėti kartu. Reikėjo daug žinių, nes dar buvome atsiskyrę nuo Vakarų meno pasaulio, lietuvių kalbos žodyne dar nebuvo tokių terminų kaip „meno vadyba“, „rinkodara“. Pamažu kėlėme savo kvalifikaciją, domėjomės, sėmėmės patirties. Kai sužinojome, kad 2009 m. Vilnius tampa „Europos kultūros sostine“, supratome, kad tai vienintelis šansas pateikti meno mugės projektą, kad gautume finansavimą, nes startuoti su tokiu renginiu savarankiškai tiesiog neturėjome galimybių. Pasitarusi su kolegomis parašiau projektą ir pateikiau paraišką paskutinę dieną, paskutinę valandą (šypsosi). Paraiška buvo priimta ir ilgai svarstoma, vieniems ekspertams ją tvirtinant, kitiems atmetant. Laimė, galiausiai pavyko gauti finansavimą.

Kokia buvo pirmoji „ArtVilnius“ mugė?

Pirmoji mugė įvyko 2009 m. Joje dalyvauti pakvietėme 100 galerijų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Portugalijos ir kitų šalių. Džiaugiuosi, kad renginį kuruoti apsiėmė garsi menotyrininkė prof. Raminta Jurėnaitė, kuri turėjo daug patirties rengiant lietuvių menininkų parodas Lietuvoje ir užsienyje. Raminta tapo mūsų mugės meno vadove – sudarė ir kuravo mugės programą. Pirmoji „ArtVilnius“ mugė parodų ir kongresų centre „Litexpo“ sulaukė didelio susidomėjimo ir sėkmės.

Sudėtinga organizuoti tokio masto renginį? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

Pasibaigus „Europos kultūros sostinės“ projektui, baigėsi ir finansavimas, todėl 2010 m., neturėdami lėšų, mugės nesurengėme. Tuos metus visiškai paskyriau finansų ir rėmėjų paieškoms, kad mugė nenukeliautų užmarštin. Buvo be galo gaila įdėtų pastangų ir išleistų pinigų, nes „ArtVilnius“ rizikavo likti šventiniu renginiu, kuris vos vieną kartą papuošė Vilnių – be reikalo, užmezgėme ryšius su užsienio galerijomis, kolekcionieriais, muziejų atstovais, kuratoriais ir kt… Mus išgelbėjo Vilniaus miesto savivaldybė, skyrusi dalinį finansavimą, o 2011 m. prisidėjo ir Kultūros rėmimo fondas, be abejo, radome ir kitų rėmėjų. „ArtVilnius“ tapo kasmetiniu kultūriniu renginiu. Kasmet vis augome, kol 2019 m. pasiekėme aukščiausią lygį: mugėje atsirado naujų segmentų, projektų zona, kur pristatomi menininkai iš užsienio šalių, edukacijų erdvė, performansai ir kt. Palaipsniui kitą meną nusvėrė šiuolaikinis menas ir prieš gerą dešimtmetį mugėje atsiradęs performanso žanras. Programa vis keitėsi, lankomumas augo, kol 2020 m. birželį mugė vos neįvyko dėl COVID-19 pandemijos. Laimė, pavyko perkelti į tų pačių metų rudenį ir nenutraukti veiklos. To nepavyko padaryti nei „Art Basel“ meno mugei, nei „Arco Madrid“, nei „Frieze London“.

Kuo ypatinga šį spalį vykstanti meno mugė?

„Žiūrovams ir žinovams“ – tokiu šūkiu jau keturioliktą kartą pasitinkame savo mylimus lankytojus. Spalio 13–15 dienomis „Litexpo“ įsikurs 300 menininkų, 70 meno galerijų ir institucijų iš 18 pasaulio šalių. Nuo „Dusetų iki Niujorko“, tokia mūsų šių metų dalyvaujančių „ArtVilnius’23“ meno galerijų geografija. Mugėje galerijos kasmet pristato daugybę naujų ir nematytų kūrinių, tad kviečiu pasinaudoti unikalia galimybe pirmiems pamatyti ir įsigyti patikusius kūrinius.

Šiais metais atnaujinome „Jaunojo kolekcininko“ stendą, kur lankytojai galės įsigyti žinomų menininkų kūrinius, kainuosiančius ne daugiau kaip 300 Eur. Puikus startas kolekcijai.

Atgaivinome edukacinę programą, kurios veikla dėl pandemijos buvo apribota, „LRT“ studijoje kasmet vyksta susitikimai ir aktualios diskusijos. Esame vieta, kurioje vyksta gyva kultūrinė tinklaveika, plečiamas suvokimas apie šiuolaikinį meną. „ArtVilnius’23“ galima puikiai praleisti laiką su šeima ir draugais. Rekomenduoju paskirti visą dieną, nes tikrai yra ką pamatyti.

Ar daug meno kūrinių turite savo namuose?

Turiu, bet nelabai daug, nes meno kūrinius reikia gerbti, rasti jiems tinkamą vietą pakabinti, o sienų namuose nėra tiek daug (šypteli). Be paveikslų namuose, kūriniais galiu pasigrožėti savo meno galerijos fonde, taip pat reguliariai važiuoju į meno muges, muziejus, galerijas Londone, Paryžiuje, Vienoje, Madride. Kad ir kur keliaučiau, visuomet pasidomiu, kokios parodos vyksta ir nueinu pasižiūrėti. Taigi, esu nuolat apsupta meno kūrinių. Manau, norint grožėtis menu, patirti jo suteikiamą emocinę įkrovą bei įkvėpimą, nebūtina pačiam turėti didelę kolekciją.

Meną reikia išmanyti ar pakanka jį pajusti?

Manau, kad tie, kurie lankosi muziejuose, parodose, seka meno gyvenimą, ilgainiui apie meną supranta vis daugiau ir gali išsirinkti meno kūrinį vadovaudamiesi ne vien emocija. Jei kūrinys perkamas tiesiog papuošti namų ar kitą erdvę, galbūt ypatingų žinių nereikia. Tačiau jei norima pradėti kaupti kolekciją, tokiu atveju reikalinga arba pačiam gerai išmanyti meną, arba kreiptis į specialistus – galerininkus. Jų darbas yra konsultuoti, suteikti informacijos apie menininką. Visgi net perkant vieną meno kūrinį į namus patarčiau pasitarti su galerininku arba architektu, kurie padės pasirinkti tinkamą meno kūrinį ir parinkti jam geriausią vietą namuose ar kitoje erdvėje.

Ar menininkui reikalingas meninis išsilavinimas, o gal galima kurti vien iš pajautimo?

Vadinamojo „naiviojo“ meno atstovų, kurių kūriniai būtų itin vertinami ir papultų į garsiausių muziejų kolekcijas, nėra daug. Anksčiau menininkai nebūtinai baigdavo dailės akademijas, nes turėjo galimybę mokytis pas garsiausius meistrus. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie renesansą, – pas Mikelandželą, Rafaelį ar kt. Menininkai savo studijoje turėdavo pagalbininkų, mokinių, kurie čia išmokdavo technikos, kompozicijos ir kt. Visgi kiekvienam amatui reikia žinoti taisykles, kad galėtum jas sulaužyti. Štai P. Pikaso ir S. Dali jaunystėje tapė puikus realistiškus paveikslus, nes išmanė taisykles, o paskui itin sėkmingai jas laužė. Taigi, žinios tikrai reikalingos.

Jei norime sužinoti, ar mums patinkantį kūrinį sukūrė talentingas, profesionalų vertinamas menininkas, visada galima pasižiūrėti kitus jo kūrinius, menininko kūrybinę biografiją, pasidomėti, kur jo darbai buvo eksponuoti, ar dalyvauja svarbiose parodose, garsiose meno mugėse, į kurias patenka tik griežtą atranką praėję menininkai. Visagalis internetas čia tikrai gali padėti.

Kaip vertinate lietuvių menininkus?

Pagal gyventojų skaičių, Lietuvoje turime net labai daug talentų. Visame pasaulyje vertinami menininkai Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas, Žilvinas Kempinas, Deimantas Narkevičius, „Venecijos bienalės“ pagrindinį apdovanojimą „Auksinį liūtą“ laimėjusios kompozitorė Lina Lapelytė, libreto autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, kurių opera „Saulė ir jūra“ vis dar keliauja po pasaulį ir sulaukia tik geriausių atsiliepimų.

Talentingų menininkų tikrai turime, tik mums dar trūksta geros meno vadybos ir išėjimo į tarptautinę meno rinką. Mugė „ArtVilnius“ yra vienas tų instrumentų, kuriuo prisidedame prie lietuvių meno garsinimo – atvyksta kitų šalių mugių vadovai, galerijų kuratoriai, menotyrininkai, kolekcionieriai. Mano nuomone, labai svarbu kuo daugiau finansuoti kultūrą, kaip daroma kitose šalyse. Menas – puikus būdas ne tik garsinti Lietuvos vardą, bet ir puoselėti diplomatinius santykius su kitomis šalimis. Pamenu, koki graži akimirka buvo, kai Paryžiaus Orsė muziejuje 2018 m., minint Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetį, surengtą parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ atidarė Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Prancūzijos prezidentai.

Kaip keičiasi meno rūšių aktualumas? Pati dar užsiimate kūryba?

Jauni žmonės domisi NFT (skaitmeniniu menu), videomenu, performanso žanru ir kitomis medijomis. Atliepiant į šių metų „ArtVilnius’23“ temą, mugė tampa labiau performatyvi. Šių metų mugės kontekstas suteiks galimybę lankytojams į performatyvumo sampratą pažvelgti kūrybiškai – kviečiame kalbėtis apie performatyvumą bei pačias plačiausias šio termino interpretacijas. Šiuolaikiniam žmogui vis įdomesnis performanso žanras. Nuolat skubančiam žmogui viskas turi būti gerai apgalvota, apskaičiuota kiekviena akimirka, tinkamai perteikta mintis, sukurtas didelis efektas.

Kalbant apie mane, anksčiau užsiėmiau menine fotografija, kuravau parodas, bet gyvenimas nubloškė įkurti dvi meno galerijas, meno mugę „ArtVilnius“, šiais metais Vilniaus 700 programoje startavusią „Vilniaus performanso meno bienalę“.

Iki šiol domiuosi fotografija, tačiau tam lieka mažai laiko. Tikiuosi, kad ateityje dar pavyks sugrįžti prie šio pomėgio.

Autorius Laima Samulė