Trepanacija, arba kaukolės perforacija, – viena seniausių medicininių procedūrų. Kaukolės dalis buvo šalinama siekiant gydyti įvairias ligas, sužalojimus ar net dvasinius sutrikimus. Manoma, kad senovėje trepanacija taikyta ne tik medicininiais, bet ir ritualiniais tikslais, tikint, kad išlaisvins piktąsias dvasias arba nuslopins galvos skausmą. Deja, dažniausiai baigdavosi mirtimi.

 

Kaukolės gręžimo procedūraMuseum,Of,The,Megalithic,Area,Of,Saint,Martin,Of,Corléans,

 

Pagal žurnale „Surgical Neurology International“ publikuotą straipsnį, mokslininkai jau aptiko daugiau nei 1500 kaukolių, kurioms atlikta trepanacija. Kalifornijos universiteto duomenimis, pietinėje ir centrinėje Andų aukštumų dalyse trepanacija pirmą kartą atlikta maždaug 200–600 m. Toks gydymo būdas daugiausia taikytas iki XVI a. pr. Trepanacija plačiai praktikuota visoje Kinijoje prieš tūkstančius metų. Priešistorinėse Europos vietose rastose trepanuotose kaukolėse buvo apvalių skylių, kurių dydis svyravo nuo kelių centimetrų skersmens iki beveik pusės kaukolės dydžio. Dažniausiai skylių aptinkama ties pakaušiu, retai – ties smilkiniais. Ankstyviausiose europietiškose trepanuotose kaukolėse skylės padarytos kaulą nugramdant aštriais akmenimis, tokiais kaip titnagas ar obsidianas, vėliau primityviais gręžimo įrankiais išgręžtos skylutės, pro kurias pašalinti kaulo gabalėliai. Vėlyvaisiais viduramžiais naudoti mechaniniai gręžimo ir pjovimo instrumentai bėgant šimtmečiams gerokai patobulėjo. XVI a. trepanacija ir toliau buvo dažnai naudojama. Netaikant jokios anestezijos, procedūra buvo ypač skausminga, net pavojinga gyvybei.

 

Nuo beprotybės ir dvasių apsėdimų

 

Senovėje manyta, kad trepanacija gali išgydyti įvairius negalavimus, pavyzdžiui, galvos traumas. Šis būdas taip pat naudotas skausmui malšinti. Mokslininkų manymu, ši praktika taikyta dvasioms iš kūno išvilioti senovinių ritualų metu, ypač mėgta majų, actekų ir inkų. Daugelyje senovės kultūrų galvai suteikta itin svarbi reikšmė. Tad trepanacija buvo paplitusi, o išimtas kaulo gabalėlis vertintas kaip amuletas. Šamanai šią procedūrą naudojo blogosioms dvasioms išvaryti, taikydavo sergantiems psichikos ligomis, epilepsija ir aklumu. Pasitaikydavo, kad po operacijos žmogus išgyvendavo ir pasveikdavo. Kasinėdami įvairiose pasaulio vietose tyrėjai aptiko trepanacijos randų kaukolėse, netgi užgijusių skylių. Kita vertus, ne visi atvejai buvo sėkmingi. Vienas nesėkmingos procedūros pavyzdžių – viduramžių laikų moteris, mirusi nėščia. Moters kaukolėje rasta 4,6 mm skersmens skylučių. Anot mokslininkų, nėščioji patyrė preeklampsiją, todėl jai atlikta priekinė trepanacija siekiant sumažinti spaudimą. Nepaisant įsikišimo, ji neišgyveno.

 

Trepanuotų kaukolių dažnai randa archeologai. Užgijusios kelių centimetrų pločio skylės rodo, kad trepanacija buvo sėkminga ir pacientas išgyveno. Prietarai nebuvo vienintelė trepanacijų priežastis, jas taip pat atlikdavo siekiant sumažinti sužalojimų sukeltą spaudimą smegenims. Net žymiausias antikos gydytojas Hipokratas pritarė trepanacijoms dėl galvos žaizdų. Manoma, kad šia procedūra tikėtasi nuslopinti galvos skausmą, išgydyti epilepsiją ar beprotybę. Medicininės trepanacijos atliekamos ir šiandien, siekiant sumažinti spaudimą smegenims.

 

Sunkiai suvokiami šiuolaikiniai pavyzdžiai

 

Skylių gręžimas žmogaus kaukolėje praktikuojamas ir šiandien, tai vadinama kraniotomija. Atlikdamas šią procedūrą, chirurgas pašalina kaukolės gabalėlį, kad galėtų pasiekti smegenis ir gydyti jų pažeidimus bei auglius. Kaukolės gabalėlis kuo greičiau pakeičiamas. Žmonės dėl įvairių priežasčių praktikuoja trepanaciją. Kai kurie jų atlieka šią procedūrą, kad pagerintų psichinę sveikatą. Vienas garsiausių pavyzdžių – Peterio Halvorsono atvejis. Juvelyras ir ūkininkas beveik 20 metų sirgo depresija, kol galiausiai 8-ajame dešimtmetyje pats išsigręžė skylę galvoje tikėdamas, kad tai padės pasveikti. Gydytojai vyrą perspėjo apie šios procedūros pavojų, tačiau tai jo nesustabdė. Nedideliame kambarėlyje jis susileido vaistų nuo skausmo, panaudojo skalpelį, keturis grąžtus ir elektrinį grąžtą, valdomą koja. Anot vyro, vos grąžtas palietė kaulą, depresija kaipmat dingo. Be to, 9 mm pločio skylė pagreitino jo medžiagų apykaitą. Netrukus išreikštas susirūpinimas dėl didėjančio susidomėjimo trepanavimu. Žmonės aklai tikėjo, kad ši procedūra pakeis jų gyvenimą. 29-erių Glosterio (Anglija) absolventė Heather Perry išvyko į JAV atlikti būtent tokios operacijos, kai pamatė sau tokią procedūrą atlikusio P. Halvorsono reklamą. Laimei, operacija buvo sėkminga, o H. Perry vėliau pasakojo, kad iškart po to pasijuto geriau, protas pasidarė aiškus ir šviesus.

 

Šiek tiek anksčiau, paskatintas eksperimentų su LSD ir kitais narkotikais, olandų bibliotekininkas ir trepanacijos šalininkas Hugo Bartas Hugesas 1962 m. padarė išvadą, kad sąmonė susijusi su kraujo tūriu smegenyse. Jis tikėjo, kad žmonijai pradėjus vaikščioti stačiomis, mūsų smegenys plūsdavo krauju, o trepanacija gerina smegenų kraujotaką. 1965 m., naudodamas koja valdomą elektrinį odontologo grąžtą, H. B. Hugesas išgręžė skylę savo kaukolėje, taip tikėdamasis padidinti savo smegenų pulsaciją ir kraujo tūrį. Netrukus paskelbė apie šios procedūros naudą visoje Europoje. Net parašė knygą „Trepanacija: psichozės gydymas“. Anot jo, suaugus žmogaus kaukolė sukietėja, o smegenys netenka elastingo paviršiaus, kuriame galėtų plėstis. Jo teorija teigia, kad trepanacija panaikina kraujo tūrio praradimą ir suteikia jausmą, tarsi žmogus nuolat būtų aktyvus. Tokios idėjos patraukė depresija sergantį P. Halvorsoną, kuris tapo H. B. Hugeso mokiniu. Žinodamas apie naujojo mokinio situaciją, rekomendavo susirasti gydytoją, kuris atliktų operaciją. Tiesa, P. Halvorsonas jo nerado, todėl trepanacijos pagrindų išmoko iš plastinės chirurgijos gydytojo. Jis pasirūpino, kad vyras naudotų grąžtą, kuris nustos suktis vos tik atsitrenkęs į membraną, kad nepažeistų smegenų. Neurochirurgai vieningai sutaria, kad tokios procedūros rizika, įskaitant kraujo krešulius, smegenų sužalojimus ir infekcijas, sukeliančias meningitą ar mirtį, gerokai viršija bet kokią neįrodytą naudą. Anot mokslininkų, su smegenų funkcija susijusi kraujotaka, o ne kraujo tūris. Kaulų gabalėlių pašalinimas iš kaukolės gali padidinti kraujotaką pažeistose smegenyse, tačiau sveikoms smegenims trepanacija visai nepaveiki. Be to, smegenų funkcija mažėja su amžiumi, todėl papildomos procedūros jų veiklos nepagerina. Priešingai, mokslininkai mano, kad tai tikriausiai placebo efekto rezultatas.

 

Autorius Monika Budnikienė