Mano gyvenime netrūksta spalvų

Grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius žiūrovams visada dovanoja ryškius pasirodymus, įsimenančius ne tik originaliu skambesiu, šokti kviečiančiais judesiais, bet ir akį traukiančiomis spalvomis. Anot Vaidoto, pilkame pasaulyje būtų nuobodu gyventi. „Monotonija ir standartai – ne man“, – sako pašnekovas.

   

AR jūsų gyvenimas toks pats spalvingas, kaip „Eurovizijai“ kurtų dainų stilius?

 

Mano gyvenimas tikrai spalvingas. Kartais pagalvoju, kad norėčiau mažiau spalvų, bet žinau, jog pilkumoje išbūčiau tik trumpą laiką. Mano gyvenimas turi įvairių spalvų ir jausmų, bet pats renkuosi tokį banguotą gyvenimą, kuriame daug džiaugsmo, bet taip pat gali pasitaikyti ir skausmo, liūdesio. Manau, toks gyvenimas visavertiškesnis, galiu labiau jį išjausti, negu gyvendamas standartiškai, tarsi viena linija. Gyvenimą įsivaizduoju kaip kardiogramą: jei rodo vieną liniją – tu negyvas (šypteli).

 

KURI spalva jūsų mėgstamiausia?

 

Nėra vienos mėgstamiausios, bet dabar akys krypsta į žalią, nes žalia yra mūsų dainos „Simple Joy“ spalva. Taip pat ji yra gyvybės, pavasario, vilties spalva. Labai norisi tos vilties ir gyvybės turėti daugiau.

 

KAS įkvepia kūrybai?

 

Mano spalvotas gyvenimas (šypsosi). Viskas dainose yra tik iš asmeninės patirties. Turiu išdainuoti, ką išgyvenu, kuo tikiu. Jei bandyčiau tik įtikti klausytojui, nuspėti, kas jam patinka, kūryba manęs paties nedžiugintų. Manau, kūrėjas privalo parodyti savo pasaulį.

 

KAS pirmieji išgirsta jūsų dainas?

 

Grupės nariai, nes visi kartu kuriame. Paskui – mažas artimųjų ir draugų ratas. Vieni pirmųjų mano dainas išgirsta bičiuliai Saulius Baradinskas ir Beata Tiškevič.

 

AR būna numarintų dainų, prie kurių dirbate, bet jos taip ir neišleidžiamos?

 

Oi, daug! Tokių dainų – pilnas kompiuteris (šypteli), bet tai irgi kūrybinio proceso dalis. Visada yra pradėtų dainų, ilgai zulintų, beveik baigtų, bet dar nepasiekusių klausytojų ausų. Kartais gaila, bet paskui supranti, kad galbūt ta daina dar nėra tokia, kokią norėtum parodyti, arba jai dar ne laikas.

 

KOKIŲ ritualų ar tradicijų turite prieš ir po pasirodymų?

 

Su grupe neturime jokių specialių ritualų, drąsinančių šūkių ar kt. Prieš pat koncertą stengiamės mažiau kalbėtis, per daug nejuokaujame, kad rengdamiesi koncertui neišbarstytume savęs – norime visą sukauptą energiją atiduoti žiūrovams. Eiti į sceną mums šventė, mes nebijome, kad kažkas nepavyks, norime joje būti, todėl nereikia papildomo motyvavimo ar sėkmės ritualų.

 

KURĮ kūrinį pačiam smagiausia atlikti?

 

Nėra vieno tokio. Patinka visi kūriniai, nes kiekvienas išjaustas ir turi savo istoriją.

 

KOKIA muzika skamba jūsų automobilyje?

 

Dažnai vairuodamas klausausi klasikinės muzikos, nes ji tikrai padeda ramiau vairuoti. Tai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Klausantis klasikos mažiau nervina spūstys. Kartais vairuodamas išvis nejungiu muzikos, klausausi aplinkos garsų: kitų automobilių variklių gaudimą, praskrendančių paukščių čiulbesį.

 

KOKIŲ atlikėjų klausėtės paauglystėje?

 

Užaugau su Michaelo Jacksono muzika. Greta klausiausi ir kitų atlikėjų bei grupių, bet labiausiai įstrigo M. Jacksonas. Jis buvo toks išskirtinis, toks keistas ir taip toli nužengęs nuo savo laikmečio, kad net nežinojau, kaip jį įvardinti. Sykiu jis buvo vienas iš pavyzdžių, kaip nebijoti būti kitokiam, nebijoti kurti kitaip, pamatyti visus dalykus iš kitokių kampų.

 

KOKS vaikas, mokinys buvote?

 

Buvau aktyvus vaikas, visada ieškantis tiesos. Kai pamatydavau neteisybę, negalėdavau nutylėti. Kartais atsikirsdavau ir mokytojams, jei per pamokas duodavo neteisingą pastabą. Žinoma, jiems tai neaptiko (šypteli). Buvau tiesos ieškotojas ir sykiu dvejodavau visomis taisyklėmis. Mėgdavau klausti, kodėl yra tokia taisyklė, ar ji nepasenusi? Jei pasenusi ir nenaudinga, norėdavau pakeisti. Žodžiu, buvau vaikas su charakteriu.

 

KĄ norite išmokti, bet nesiryžtate arba pritrūksta laiko?

 

Nuolat daug ko mokausi, tad sunku įvardinti vieną dalyką. Galbūt norėčiau išmokti groti gitara? Esu baigęs muzikos mokyklą, fortepijono klasę, bet neišmokau skambinti gitara, nes nepatiko, kaip mokantis ja groti įskausta pirštus. Galbūt norėčiau įvaldyti kai kurias sporto šakas: išmokti vikriai laipioti sienomis, galbūt slidėmis leistis nuo kalnų, nes dabar šito prisibijau.

 

KOKĮ slaptą talentą ar įgūdį turite?

 

Jei turiu laiko, mėgstu gaminti. Gerai suprantu ingredientus, jų derinius, todėl ragavusieji mano maisto nenusivylė (šypsosi). Vieno firminio patiekalo išskirti negalėčiau, jie vis keičiasi, bet kažkada vienas populiariausių buvo šokoladiniai burokėlių keksai.

 

KOKIAM skanėstui pats negalite atsispirti?

 

Visoms bandelėms, tešlos gaminiams, baltų miltų produktams (šypsosi). Nuo vaikystės mėgstu įvairias bandeles. Net per daug.

 

KOKIE kvapai grąžina į vaikystę?

 

Šviežiai nupjautos žolės. Kepto obuolio. Vieni pirmųjų kulinarinių mano eksperimentų vyko dar tada, kai buvau per mažas kažką kepti virtuvėje. Namams šildyti turėjome tepalinį elektrinį radiatorių, kuris gerai įkaisdavo, tad paslapčia nuo tėvų ant jo kepdavau obuolio skilteles (šypsosi). Tas pasvilusio obuolio kvapas man visada primena vaikystę.

 

KOKIOMIS dvasinėmis praktikomis užsiimate?

 

Sunku įvardinti, kad tai dvasinė praktika, labiau praktika į savo vidinės ramybės atradimą. Sportas, įvairios mankštos ypač veiksmingos norint susitvarkyti galvą, ne vien kūną. Dar eidamas miegoti arba anksti ryte, prieš lipdamas iš lovos, stengiuosi įvardyti kelis dalykus, už kuriuos esu dėkingas gyvenimui. Dėkingumo praktika padeda susigrąžinti gyvenimišką džiaugsmą. Gali padėkoti už skanią kavą, už tai, kad šiandien atsikėlei ir esi sveikas, už artimą žmogų šalia. Toks gražių dalykų pastebėjimas, padėka už juos daro stebuklus.

 

KĄ norėtumėte savyje pakeisti?

 

Jei ką nors noriu pakeisti, tai po truputėlį ir keičiu. Bet šiuo metu mano tikslas kaip tik labiau priimti save, apie tai dainuoju ir kūrinyje „Simple Joy“ – „I’m enough“ (aš pakankamas). Labai dažnai norime keisti save, savo aplinką. Daugelis žiūrėdami į veidrodį nėra patenkinti atvaizdu ir tai labai liūdna. Turime priimti save ir sakyti, kad mes esame pakankami. Tą ir bandau daryti. Neblogai pavyksta, bet dar liko sričių, kur turiu pasistengti.

 

KOKIAS kitų žmonių savybes labiausiai vertinate?

 

Jautrumą ir atvirumą. Kai žmogus atviras ir jautrus, jis nebijo būti pažeidžiamas, yra tikras. Tai gražu. Tada matai tikrą žmogų, o ne įvaizdį, susigalvotą personažą ar sienas, kuriomis jis apsistatęs. Pažįsti tikrą asmenybę: apie ką šis žmogus, koks jis, kur eina, ko bijo, ko trokšta. Vis daugiau tokių žmonų randu aplink save ir tada taip lengva gyventi. Gali tiesiog paklausti žmogaus, kaip jis gyvena, ir gauti nuoširdų atsakymą, jei reikia – padėti jam ar paprašyti pagalbos. Labai geras jausmas, kai neapsimetinėjama.

 

KAS greičiausiai išveda iš kantrybės?

 

Bandau neišeiti iš kantrybės, nors kartais kažkas ir bando išvesti (šypsosi). Galbūt viena labiausiai erzinančių savybių yra kategoriškumas. Kai žmogus kažką kategoriškai pasako ir negeba pakeisti nuomonės. Asmeniškai esu pastebėjęs, kad kuo daugiau žinai, kuo daugiau perskaitai, domiesi, tuo mažiau kategoriškumo lieka. Ir kai žmonės kategoriškai kažką pasako kaip vienintelę tiesą, mane tai veda iš proto, nes suprantu, kad bus sunku tam žmogui padėti pažvelgti bent šiek tiek plačiau. Tikrai sunkiai priimu kategoriškumą.

 

KOKIOJE šalyje norėtumėte ilgiau pagyventi?

 

Neturiu mėgstamiausios šalies, išskyrus Lietuvą, kur gimiau ir kur man viskas sava. Visgi galėčiau kažkur ilgėliau pagyventi, jei jausčiau, kad ten esu reikalingas kaip kūrėjas ir matyčiau gerų galimybių vystyti muzikinę veiklą. Ar kokia šalis pakvies, pamatysime ateityje.

 

KĄ pasiimtumėte į negyvenamą salą?

 

Jei atsidurčiau negyvenamoje saloje, ji iškart taptų gyvenama (šypsosi). Viskas priklauso nuo aplinkybių: jei iš anksto žinočiau, kad toje saloje nebus vandens, pasiimčiau vandens ir maisto; jei galėčiau vietoje apsirūpinti maistu, galbūt pasiimčiau knygą.

 

KOKIOS supergalios norėtumėte?

 

Vaikystėje tikrai būčiau turėjęs ką atsakyti į šį klausimą, bet dabar jau išaugau iš tokių svajonių. Jei svarstyčiau apie ypatingas galias, eičiau į iliuziją, netikrą gyvenimą, o mano tikslas kaip tik būti tikrovėje ir pamatyti, ką galiu joje padaryti, ko pasiekti. Mes dažnai fantazuojame, plaukiojame padebesiais ir dėl to nepavyksta pasiekti realių svajonių. Noriu gyventi realybėje ir suprasti, kokius teisingus žingsnius žengti, kad pasiekčiau visko, ko noriu, be jokių supergalių.

 

Autorius Laima Samulė