Paprastai į japonų ar kinų restoraną įeinančius lankytojus pasitinka mojuojanti linksma katytė. Ši paprastai gaminama iš porceliano, nudažoma baltai ir papuošiama oranžinėmis bei juodomis dėmėmis. Ant kaklo – senovinės monetos atvaizdas, kuris simbolizuoja pinigus. Iki šiol tikima, kad šis suvenyras atneša turtus ir lemia sėkmę versle. Kaip šis gyvūnas tapo daugelio verslininkų mėgstamu talismanu?

 

Paslaptingas Japonijos kačių pasaulis Maneki,Neko,Lucky,Cat,Show,Text,On,Hand,Meaning,Rich

 

Nors Japonijoje katės mėgstamos ir gerbiamos, anksčiau jų bijota, nes neva galėjo virsti antgamtiniais padarais. Vienas jų – bake neko, antgamtinė katė, atitinkanti tą, kuris pakeičia žmogaus būseną ar prigimtį. Šie demonai keičia išvaizdą ir apgaudinėja vyrus, turinčius iliuzijų, kad siurbtų jų gyvybinę energiją tol, kol jie miršta. Dar kiti – lavonais mintantys demonai (kasha) ir žmogėdros (nekomata) su dviguba uodega. Kad ir kaip būtų keista, tačiau per baimę katės įgijo ypatingą žmonių pagarbą. Legendos apie demoniškąsias nekomatas ėmė blėsti XII a. pabaigoje, o po kelių šimtmečių tylos prasidėjo Edo era ir pasaulį apskriejo mitas apie laimę nešančią katę.

 

Katės visais laikais buvo puikios žmonių kompanionės ir augintiniai. Manoma, kad murklės ant Japonijos žemės savo letenėlę padėjo prieš kelis tūkstančius metų, o VIII a. pasirodė literatūroje ir mitologijoje. Kaip ir visame pasaulyje, buvo naudingos pagalbininkės gaudant graužikus. Tačiau naminių kačių populiacija buvo palyginti nedidelė. Jos buvo brangios, todėl kai kurios laikytos su pavadėliais, kad nepradingtų. Edo periodu (1603–1868 m.) paveikslai su katėmis pardavinėti šilkaverpių augintojams. Manyta, kad šie vaizdai tokie galingi, kad atbaido šilkaverpių naikintojus, t. y. žiurkes ir peles.

 

Apie šias kates sklando ne viena legenda. Viena jų pasakoja apie murklę, Edo laikotarpiu gimusią Gotokuji šventykloje Setagaya Ward mieste, Tokijuje. Pasak šventyklos istorikų, medžiodamas su sakalais daimyo (regiono valdovas) Ii Naotaka buvo išgelbėtas nuo žaibo, kai vienuolio augintinė katė Tama jį pakvietė į šventyklą, kurioje pati glaudėsi. Susidomėjęs priėjo arčiau, kad į ją pažiūrėtų, kai staiga žaibas trenkė į medį, kur prieš tai jis slėpėsi. Atsidėkodamas katei už išgelbėtą gyvybę valdovas paskyrė ją šventyklos globėja, kur nuo tada ji ypač gerbiama. Išgelbėtasis taip pat pasiūlė vienuoliui žemių aplink šventyklą. Taip šventykla įgavo dabartinį dydį. Po kelerių metų katė nugaišo, o ant jos kapo pastatytas altorius. Šiandien ramioje Gotokuji šventyklos teritorijoje galima pamatyti tūkstančius letenėle mojuojančių įvairaus dydžio kačių statulų. Jų galima įsigyti šventykloje ir paprastai paliekamos kaip auka, nors daugelis parsineša namo kaip suvenyrą.

 

Kita legenda byloja apie kurtizanę, vardu Usugumo, gyvenusią Jošivaroje, rytinėje Tokijo dalyje, laikiusią mylimą katę. Vieną naktį katė pradėjo tampyti jos kimono. Nesvarbu, ką šeimininkė sakė ar darė, katė nenustojo keistai elgtis. Tai pamatęs viešnamio šeimininkas pamanė, kad katė užkerėta, todėl nukirto jai galvą. Ši nuskriejo iki lubų, kur užmušė gyvatę, pasiruošusią kąsti. Usugumą sugniuždė augintinės žūtis. Norėdamas ją nudžiuginti, vienas klientų padovanojo medinį katės atvaizdą. Šis ir išpopuliarėjo kaip Maneki neko.

 

1852 m. Imado mieste gyvenusi senutė buvo tokia neturtinga, kad negalėjo išmaitinti savo augintinės katės, todėl buvo priversta ją paleisti. Tą naktį katė pasirodė šeimininkei sapne ir pasakė: „Jei pagaminti lėlių pagal mano atvaizdą, aš tau atnešiu sėkmę.“ Vykdydama nurodymus pagamino figūrėlių ir nuėjo į šventovę parduoti jų prie vartų. Katė savo pažadą ištesėjo, o keraminės figūrėlės greitai išpopuliarėjo, išgelbėdamos senolę nuo skurdo. Tais pačiais metais žymus grafikos kūrėjas Hiroshige Utagawa iliustravo turguje parduodamas kates. Tai iki šiol seniausias žinomas laimės katės atvaizdas. Tiesa, šios katės atrodo šiek tiek kitaip, t. y. jos neturi kobano – auksinės monetos.

 

Ekonominės gerovės sergėtojos

 

Maneki neko suvenyrinės katės paprastai vaizduojamos sėdinčios ir laikančios kobaną – ovalią auksinę monetą iš Japonijos Edo laikotarpio. Ant jos yra frazė: „Sen man ryou“, reiškianti 10 milijonų aukso vienetų. Kada ir kur keraminės katės pradėtos pardavinėti, vis dar paslaptis, tačiau Edo laikotarpio pabaigoje jomis ypač žavėjosi japonai. Šios katės iš pradžių ant kaklo turėjo varpelį ir, kaip teigiama, atnešdavo sėkmę šeimininkui. Meiji periodu (1868–1912 m.), dėl masinės gamybos naudojant gipso formas, katė itin išpopuliarėjo visoje šalyje. Murklė rūpinosi materialine, o ne emocine laime. Vėliau varpeliai pakeisti monetomis – manoma, kad tai susiję su didėjančia Japonijos ekonomine gerove. 1602 m. imperatoriškasis dekretas Japonijoje įsakė į laisvę paleisti visas kates, mat ketinta pasinaudoti natūraliu kačių gebėjimu kovoti su kenkėjais, ypač gyvulininkystės sektoriuje. Šis sprendimas pasiteisino, o po šilko prekybos nuosmukio katės išliko kaip verslo klestėjimo talismanai.

 

Kurios Maneki neko reikia jums?

 

Japonų patarlė sako: „Jei nužudysite katę, ji persekios jūsų šeimą septynias kartas.“ Ši patarlė grįsta liaudies įsitikinimu, neva katės yra kerštingos ir jų ilgaamžiškumas viršija žmogaus gyvenimą. Giliai įsišaknijęs tikėjimas kačių galia: prižiūrėk jas ir jos pasirūpins tavimi. Šių kačių statulėlių paplitimas Japonijoje apibūdinamas kaip populiari magijos rūšis. Jei nerimaujama dėl saugumo kelyje, rekomenduojama rinktis mėlyną suvenyrą, rožinė skirta ieškantiems sėkmės meilės srityje, o garsioji auksinė pritraukia gerovę. Visos Maneki neko savybės svarbios, nes turi įtakos teikiamai naudai. Sėkmė skirsis atsižvelgiant į pakeltą koją, spalvą ir net letenos dydį. Jei keliama dešinė katės koja, bus pasirūpinta, kad netrūktų pinigų, o jei kairė – simbolizuos kvietimą ir sutikimą. Kuo aukščiau keliama koja, tuo labiau ji lems sėkmę. Taip pat sakoma, kad kairioji letena skirta verslui, o dešinė – namams. Nors daugeliui įprasta matyti baltą Maneki neko suvenyrą su oranžinėmis ir juodomis detalėmis, tačiau bėgant metams dėl populiarios fengšui praktikos atsirado įvairių spalvų variantų. Balta neša sėkmę. Juoda – sėkmės simbolis ir toks talismanas saugo nuo piktųjų dvasių. Priešingai nei Vakarų kultūroje, Japonijoje juoda laikoma turinčia magiškų galių ir saugančia nuo pavojų. Raudona padeda išvengti ligų. Taip pat teigiama, kad ši spalva atbaido piktąsias dvasias ir simbolizuoja apsaugą, jėgą, taiką, galią. Saulė ant Japonijos vėliavos yra raudona, šintoistų kunigai dėvi bent šiek tiek raudonos spalvos, o Japonijos festivaliai dažnai pažymėti raudonu dekoru ir raudonomis bei baltomis užuolaidomis. Yra ir kitų spalvų, tokių kaip geltona, auksinė, rožinė, mėlyna ir žalia. Geltona ir auksas užtikrina gerovę, rožinė padidina šansus įsimylėti, mėlyna pasirūpina akademine sėkme, o žalia užtikrina saugumą namuose ir kelionėse.

 

Autorius Monika Budnikienė