Tikėjimas, kad mumijos gali išgydyti ligas, šimtmečius skatino žmones nuryti tai, kas buvo baisaus skonio. Nuo XII a. europiečiai egiptiečių mumijas vartojo kaip vaistą. Kodėl jie tikėjo mumijų gydomąja verte?

 

Egyptian,Mummy,Close,Up,Detail,With,Hieroglyphs,Background

Bitumas gramdytas nuo palaikų

 

Bitumas – tai gamtinė juoda lipni medžiaga. Senovės žmonės bitumą naudojo, kad apsaugotų medžių kamienus ir šaknis nuo vabzdžių, netgi gydydavo daugybę ligų. Kaitinamas yra klampus, bet džiovinamas sukietėja, todėl naudingas lūžusiems kaulams stabilizuoti ir išbėrimams gydyti. Romos gamtininkas Plinijus Vyresnysis rekomendavo gerti bitumą su vynu nuo lėtinio kosulio ir dizenterijos arba derinti su actu, kad pašalintų sukrešėjusį kraują. Bitumu taip pat gydyta katarakta, dantų skausmas ar odos ligos. Natūralaus bitumo buvo gausu senovės Artimuosiuose Rytuose, kur susidarė geologiniuose baseinuose iš mažyčių augalų ir gyvūnų liekanų. Jis buvo įvairios konsistencijos: nuo pusiau skysto iki puskiečio. Nors skirtingos kultūros bitumą vadino vis kitaip, iki XI a. persų gydytojas Avicena vartojo žodį mumia, turėdamas galvoje medicininį bitumą. Europiečiai, pirmą kartą pamatę senovės egiptiečių mirusiuosius ir jų kūnus dengiančią juodą masę manė, kad tai vertingas bitumas, arba mumia. Žodis „mumia“ įgijo dvigubą reikšmę, kuri nurodė ir gamtoje susidariusį bitumą, ir tamsią medžiagą ant senovės egiptiečių palaikų. Tiesa, tik kai kurie palaikai dengti bitumu. Kadangi gamtoje randamo bitumo atsargos vis mažėjo dėl stebuklingų šios medžiagos savybių, balzamuoti lavonai tapo potencialiu nauju bitumo šaltiniu. Faktas, kad šią medžiagą teks gramdyti nuo tūkstantmečius menančių palaikų, buvo mažiausiai nemaloni ir gąsdinanti. Žmonės visa tai dėjo į burną savo noru.

 

Ilgainiui patikėta, kad pačios mumijos, o ne lipni medžiaga, naudota joms balzamuoti, turi galią gydyti. Mokslininkai ilgai ginčijosi, ar bitumas buvo tikras Egipto balzamavimo proceso komponentas. Ilgą laiką jie tikėjo, kad tai, kas atrodė kaip ant mumijų užteptas bitumas, iš tikrųjų buvo derva, sudrėkusi ir pajuodusi bėgant amžiams. Naujausi tyrimai parodė, kad bitumas tam tikru periodu naudotas, bet ne karališkosioms mumijoms ruošti. Ironiška, nors daugelis europiečių tikėjo, kad gydomąją naudą jiems suteikia karališkųjų mumijų dalys, iš tiesų valgė paprastus egiptiečius. Anot istorikų, pirmąsias Egipto mumijas atsitiktinai išsaugojo sausas smėlis, kuriame jos palaidotos daugiau nei prieš 5000 metų. Tuomet egiptiečiai tūkstančius metų praleido bandydami atkartoti gamtos darbus. 2600 m. pr. Kr. pradėjo eksperimentuoti su balzamavimo technikomis, o šis procesas tęsėsi šimtmečius. Ankstyviausia išsami informacija apie balzamavimo medžiagas pasirodė tik tada, kai Herodotas V a. pr. Kr. aprašė mirą, kedrų aliejų, dervą, aromatinius prieskonius ir natroną, tik vėliau atsirado informacijos apie cinamoną ir Negyvosios jūros bitumą.

 

Valgytos visos kūno dalys

 

XVI ir XVII a. daugelis europiečių, įskaitant karališkuosius asmenis, kunigus ir mokslininkus, reguliariai vartojo vaistus, kurių sudėtyje buvo žmonių kaulų, kraujo ir riebalų, gydydami daugelį negalavimų – nuo galvos skausmo iki epilepsijos. Ši praktika nesulaukė didelio pasipriešinimo, nors kanibalizmas naujai ištirtoje Amerikoje smerktas kaip žiaurumo ženklas. Iš Egipto kapų negailestingai vogtos mumijos ir vežtos tiesiai į Europą. Smulkintos ir maišytos į tinktūras siekiant sustabdyti vidinį kraujavimą. Į miltelius susmulkinta kaukolė naudota galvos ligoms gydyti. Tomas Willisas, XVII a. smegenų mokslo pradininkas, nuo apopleksijos arba kraujavimo pagamino gėrimą, kuriame sumaišė į miltelius sugrūstą žmogaus kaukolę ir šokoladą. Štai Anglijos karalius Karolis II siurbčiojo „Karaliaus lašus“, asmeninę tinktūrą, kurioje žmogaus kaukolės milteliai ištirpinti alkoholyje. Žmogaus riebalai naudoti išoriškai. Vokiečių gydytojai išrašydavo jais suvilgytus tvarsčius žaizdoms gydyti, o riebalų įtrynimas į odą laikytas vaistu nuo podagros.

 

Lavonų valgymo praktika taip įsivyravo, kad gyvieji pradėjo trokšti negyvėlių kraujo. Neva kuo šviežesnis mirusiojo kraujas, tuo jame daugiau gyvybingumo. Dėl šio reikalavimo įsigyti tokio kraujo buvo sudėtinga. XVI a. vokiečių kilmės šveicarų gydytojas Paracelsas manė, kad kraujas labai naudingas sveikatai. Vargšai, kurie ne visada galėdavo įsigyti vaistinėse parduodamų mumijų tinktūrų, sveikatinosi stovėdami šalia egzekucijų ir sumokėdami nedidelę sumą už puodelį vis dar šilto pasmerktųjų kraujo. Priežastis, dėl kurios žmogaus palaikai laikyti naudingais ir galingais, buvo sunkiai įtikinama. Manyta, kad mirusiojo dalyse slypi jo dvasia, o kraujas – galingiausias produktas. Kartais pirmenybė teikta jaunų vyrų kraujui, retsykiais – mergaičių. Tikėta, kad prarijus lavono dalelę įgyjama jėgų. Dailininkas Leonardo da Vinči teigė: „Mes išsaugome savo gyvybę kitų mirtimi. Mirusiojo kūne lieka bejausmė gyvybė, kuri, susijungusi su gyvųjų skrandžiais, atgauna jautrų ir intelektualų gyvenimą.“ Renesanso epochoje ši idėja irgi buvo populiari. Romėnai gėrė nužudytų gladiatorių kraują, kad sugertų stiprių jaunuolių gyvybingumą. XV a. filosofas Marsillio Ficino dėl panašių priežasčių siūlė gerti kraują iš jauno žmogaus rankos. Daugelis gydytojų kitose kultūrose, įskaitant senovės Mesopotamiją ir Indiją, tikėjo žmogaus kūno dalių naudingumu.

 

Mumijų išvyniojimo vakarėliai

 

Viktorijos epochos Anglijoje egiptomanija buvo tokia ryški, kad mumijos išvyniojimas tapo populiariu užsiėmimu paskaitų salėse, ligoninėse ir net privačiuose namuose, kai britų vyrai grįždavo namo iš archeologinių ekspedicijų ar pažintinių kelionių su kūnais, pagrobtais iš Egipto kapų. 1834 m. Karališkajame chirurgų koledže chirurgas Thomas Pettigrew išvyniojo mumiją. Tais laikais skrodimai ir operacijos vykdavo viešai, o toks išvyniojimas tebuvo dar vienas viešas medicinos renginys. Pamažu šie išvyniojimai nebeturėjo nieko bendro su medicina, tapo turtuoliu pramoga prie taurės vyno. Jaudulys matant plėšiamus tvarsčius, išdžiūvusią mėsą ir kaulus, buvo toks stiprus, kad žmonės plūdo į šiuos išvyniojimus lyg į teatrą. Mumijų išvyniojimo vakarėliai baigėsi prasidėjus XX a. Makabriški įspūdžiai tapo prasto skonio ženklu, o toks neišvengiamas archeologinių liekanų sunaikinimas atrodė apgailėtinas. Dar viena priežastis baigti šią protu sunkiai suvokiamą pramogą buvo staigi egiptologo lordo Džordžo Karnarvono, Tutanchamono ekspedicijos rėmėjo, mirtis 1923 m. Nors ji įvyko dėl natūralių priežasčių, netrukus apipinta nauju prietaru – mumijos prakeiksmu.

 

Iš tiesų, mokslui žengiant į priekį, kanibalų vaistai išnyko. Šios praktikos populiarumas sumažėjo XVIII a., maždaug tuo metu, kai europiečiai valgydami pradėjo reguliariai naudoti šakutes, o maudydamiesi – muilą. Tačiau vis dar pasitaikydavo vėlyvų gydymosi lavonų dalimis pavyzdžių. 1847 m. vienam anglui patarta sumaišyti jaunos moters kaukolę su melasa ir pamaitinti juo dukrą, kad išgytų nuo epilepsijos. Tikėjimas, kad stebuklinga žvakė, pagaminta iš žmogaus riebalų, vadinama „vagių žvake“, gali apsvaiginti ir paralyžiuoti, tęsėsi iki 1880-ųjų. XX a. pr. mumijos vis dar pardavinėtos kaip vaistas vokiškame medicinos kataloge, o 1908 m. Vokietijoje paskutinį kartą užfiksuotas bandymas gauti lavono kraujo.

 

Autorius Monika Budnikienė