Dantų ligų pasekmės žmoniją kamavo nuo pat atsiradimo pradžios. Neturėdami patirties ir suvokimo, kodėl genda dantys, žmonės taikė keisčiausius gydymo būdus – nuo užkalbėjimų iki narkotinių medžiagų. Išgyventi tokį gydymo procesą, deja, pavykdavo ne visiems.

 

The,Five,Sense:,Feeling,,By,Pieter,Schenk,,Jan,Both,And

Dantų kirmino išviliojimo praktika

 

Su dantų problemomis susidūrė pirmosios žemdirbių visuomenės. Užkrėsto danties iš Italijos, kurio amžius siekia apie 14 000 m., išvalymas titnago įrankiais – seniausia žinoma odontologijos procedūra. Nors 2017 m. atliktas tyrimas rodo, kad prieš 130 000 m. neandertaliečiai jau naudojo pradines odontologijos priemones. Seniausia dantų plomba, pagaminta iš bičių vaško, aptikta Slovėnijoje. Jos amžius siekia 6500 m. Odontologija praktikuota priešistorinėje Maltoje – tai liudija kaukolė su dantų pūliniu.

 

Senovės šumerai tikėjo, kad dantų ėduonį sukelia dantų kirminai. Šis įsitikinimas išliko šimtmečius ir pasklido daugelyje skirtingų kultūrų. Gydyta bandant išvilioti kirminą medumi, naudojant magiškus burtus bei gėrimus. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dantys taip pat gręžti titnaginiais lankiniais grąžtais, siekiant pašalinti ėduonį arba galbūt išlaisvinti piktąsias dvasias, kurios, kaip manyta, sukelia skausmą. 2600 m. pr. Kr. datuojamas užrašas ant egiptiečių raštininko Hesy-Re kapo – pirmoji žinoma užuomina apie dantų gydymą. 500–300 m. pr. Kr. filosofai Aristotelis ir Hipokratas rašė apie odontologiją, minėjo suaugusiųjų dantų modelio nustatymą, dantų ir žandikaulių stabilizavimą viela bei dantų šalinimo metodus. Senovės kinų medicinos tekstuose minimi sidabro užpildai arba pasta, kažkas panašaus į šiuolaikinėje odontologijoje naudojamą amalgamą.

 

Senovėje vargšai turėdavo sveikesnius dantis nei turtingieji dėl skirtingos mitybos. Turtuoliai galėdavo sau leisti cukrų ir kitus saldėsius. Archeologiniai įrodymai rodo, kad tik 20 % viduramžiais tirtų dantų turėjo ėduonies požymių, palyginti su 90 % dantų XX a. Viduramžiais ir XIX a. dantų procedūras dažnai atlikdavo kirpėjai arba bendrosios praktikos gydytojai. Kirpėjai paprastai apsiribodavo dantų rovimu, dėl kurio nuslopdavo skausmas ir su juo susijusi lėtinė dantų infekcija. Visus tuo metu egzistavusius gydymo būdus skirdavo šarlatanai. Paprastai būdavo neveiksmingi, o mirtis nuo dantų infekcijų nieko nestebindavo. Taigi dantų problemas lydėdavo siaubingas skausmas. Jį bandyta valdyti brutalia jėga, alkoholiu (brendžiu, romu, viskiu), opijumi. Svaigalų pacientams paprastai duodavo nepakankamai arba per daug. Pilietinio karo pabaigoje JAV egzistavo tik 3 odontologijos mokyklos, o daugelis odontologų keliaudavo iš miesto į miestą. Šeimos gydytojai sugebėdavo tik ištraukti dantį. Pirmoje XIX a. pusėje vykimas į įsteigtus odontologijos kabinetus dažnai būdavo rizikingas, o odontologų keitimasis informacija sudėtingas. 1841 m. 23 iš 100 laivų su odontologais, kurie plaukė iš Sent Luiso, nuskendo nepasiekę paskirties vietos.

 

Šiuolaikinės odontologijos pradžia

 

Prancūzas Pierre Fauchardas žinomas kaip šiuolaikinės odontologijos tėvas. Nepaisant primityvių chirurginių instrumentų XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje, P. Fauchardas buvo aukštos kvalifikacijos chirurgas, gebėjęs improvizuoti – odontologijoje dažnai pritaikydavo laikrodininkų, juvelyrų, net kirpėjų įrankius. Jis surinko viską, kas Vakaruose žinota apie odontologiją, ir pristatė leidinyje „Chirurgas-odontologas, arba Traktatas apie dantis“. Šioje knygoje, kuri išleista 1723 m., aprašė dantų ėduonį, burnos ligas, dantų deformacijas ir anatomiją. Pirmasis pradėjo moksliškai praktikuoti odontologiją, pateikė praktinių metodų paciento komfortui gerinti. Jo knygoje aprašytos sudėtingos dantų šalinimo, ligų prevencijos ir dantų atkūrimo procedūros. Vienas pirmųjų praktikų, pasisakiusių už dantų valymą, kad būtų išvengta periodonto ligų. Daugeliui jo idėjų vis dar pritariama, mat buvo gerokai aplenkusios savo laiką. P. Fauchardas buvo tikras profesionalas – jis ginčijo mintį, kad praktikai turėtų pavydžiai saugoti savo žinias ir įgūdžius.

 

Išsaugota begalė gyvybių

 

Odontologijoje nebuvo universalių infekcijų kontrolės standartų iki pat XIX a., kai anglų chirurgas Josephas Listeris, žinomas dėl antiseptinių priemonių populiarinimo ligoninėse, pasisakė už dezinfekciją cheminėmis medžiagomis. Svarbiausia pažanga infekcijų kontrolės srityje įvyko XX a. – 1929 m. Alexanderis Flemingas atrado peniciliną. Kilo tikra revoliucija gydant mirtinas infekcijas. Nuo tada atrasta daug antibiotikų, o mirtis nuo dantų infekcijų šiandien yra retenybė. Dantų instrumentų sterilizavimo metodai patobulinti XX a., o 1950 m. paskelbta, kad sterilizavimas karščiu – optimalus dantų instrumentų sterilizavimo būdas. AIDS epidemija padarė didelę įtaką infekcijų kontrolės praktikai visose medicinos ir odontologijos įstaigose. Nuo 1991 m. taikomos universalios atsargumo priemonės, tokios kaip latekso pirštinių naudojimas, geresnis infekcinių atliekų tvarkymas, todėl odontologijos kabinetas tapo daug saugesne vieta.

 

Skausmo malšinimas narkotikais

 

Saugiai ir neskausmingai gydyti dantis tapo įmanoma tik sukūrus tinkamą anestezijos metodą. Amerikiečių odontologas Horace‘as Wellsas 1840 m. pradėjo naudoti azoto oksidą dantų nejautrai, o pirmieji anestezijos aparatai pasirodė 1902-aisiais. Nors dėl silpnų anestezinių savybių jo naudojimas buvo neefektyvus, azoto oksidas neretai naudojamas dar ir šiandien. Du pagrindiniai atradimai atvėrė kelią sėkmingai vietinei nejautrai. Tai 1851 m. prancūzų chirurgo Charleso Pravazo sukurtas poodinis švirkštas ir 1884 m. Vienos gydytojo Charleso Kollerio atrastos kokaino kaip anestetiko savybės. 1884 m. amerikiečių chirurgas Williamas S. Halstedas panaudojo 4 % kokaino tirpalą pirmajai apatinio žandikaulio vietinei nejautrai. Tačiau kokaino laikui bėgant atsisakyta dėl per didelės žalos organizmui. 1905 m. vokiečių chemikas Alfredas Einhornas atrado prokainą (novokainą) – pirmąjį plačiai naudojamą anestetiką.

 

Dantų protezams – tikri žmogaus dantys

 

Iki 1850-ųjų pagaminti protezai paprastai netinkamai priglusdavo, lengvai keisdavo spalvą ir kvapą. Gaminti iš įvairių medžiagų: dramblių kaulų, vėplių ir begemotų ilčių, vėžlių kiautų, įvairių metalų, porceliano, keramikos, perlų, koralų. Neretai netgi naudoti žmogaus dantys – mūšių laukai buvo puikūs protezavimo specialistų medžioklės plotai. XX a. 6-ajame dešimtmetyje vulkanitas, sukietėjusi guma, tapo plačiausiai naudojama protezų medžiaga. Nors pirmoji sintetinė derva, bakelitas, išrasta 1907 m., tik 1934-aisiais odontologai pradėjo naudoti akrilo dervą. Netrukus pristatytas miltelinio ir skysto akrilo prototipas, panašus į naudojamą šiandien. Akrilo derva sukėlė revoliuciją gaminant ne tik protezus, bet ir vainikėlius bei dantų tiltus.

 

Autorius Monika Budnikienė