Per visą žmonijos istoriją kraujas sietas su gyvybe ir antgamtinėmis galiomis. Manyta, kad vos keli lašai gali stebuklingai panaikinti prakeikimą arba virsti prakeiksmu. Kraujo troškimas buvo didesnis nei gąsdinantys perspėjimai – žmonės bet kokia kaina siekė jaunystės ir amžino gyvenimo.

 

Nelaimėlių kraujo skonisShutterstock_2461685409

 

Ne visais laikais lavonai sieti  su pasibjaurėjimu ar baime. Ankstyvosioms civilizacijoms mirtis buvo kasdienė palydovė, žmonės mirusiuosius siejo su magiškomis galiomis. Daugelis šių įsitikinimų grįsti simpatine magija, tikėta, kad kraujo milteliai padeda nenukraujuoti, žmogaus riebalai mažina sumušimus, o sutrintos kaukolės milteliai gydo migreną ar galvos svaigimą. Gydytojai ir pacientai tikėjo, kad efektyviausios ką tik nužudytų žmonių kūno dalys. Štai XVI a. šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas rašė, kad, pakorus žmogų, jo gyvybinė dvasia veržiasi iš kūno visa galia. Taip pat manyta, kad netikėtai mirusio žmogaus dvasia gali įstrigti kūne tiek laiko, jog gyvieji spėtų pasinaudoti jos galia.

 

Senovės graikai kraują vertino kaip magišką eliksyrą. Romos imperijos istorikas Plinijus Vyresnysis aprašė gladiatorių kovas, po kurių žmonių minia puldavo prie žuvusiųjų gerti jų kraujo. Nelikdavo nuskriausti ir tie, kurie nespėdavo pribėgti prie lavonų. Vietos pardavėjai iš arenos išnešdavo ką tik mirusių gladiatorių kūnus, perpjaudavo gerkles, šviežią tekantį kraują išpilstydavo į puodelius ir parduodavo čia pat gatvėje. Gerdami stiprių ir jaunų karių kraują žmonės įtikėdavo, kad netrukus pajus jėgų antplūdį ar išsigydys ligą. Dažniausiai manyta, kad kraujas gydo epilepsiją ir nevaisingumą. Tikėta, kad sergantiems epilepsija trūksta dalies sielos, todėl geriant kito kraują galima užpildyti trūkstamą dalį. Kai gladiatorių kovos tapo nelegalios, žmonės toliau beviltiškai troško pasveikti nuo įvairiausių ligų, todėl ėmė gerti mirties bausme nuteistų nusikaltėlių kraują. Viduramžiais smalsuoliai, susirinkę egzekucijų aikštėse, gerdavo iš ką tik nukirstų galvų tekantį kraują. Moterys į jį mirkydavo nosines, kad panaudotų vėliau, o pagyvenę žmonės tikėjo, jog jaunuolių kraujas padės atjaunėti. Kraujas pamažu tapo tokiu pelningu būdu užsidirbti pinigų, kad budeliai, užuot leidę žmonėms susiburti aplink palaikus, išveždavo kūnus ir išpilstydavo kraują, jog galėtų parduoti patys.

 

Jaunystės kultas

 

XV a. italų filosofas Marsilio Ficino pagyvenusius žmones skatino gerti jaunuolių kraują ir atgauti jaunatvišką jėgą. Moderniais laikais šiuo būdu jaunystei susigrąžinti susidomėjo mokslininkai. 1957 m. Kornelio universiteto biochemikas ir gerontologas Clive‘as McCay‘us pirmasis pritaikė parabiozę senėjimo tyrimui ir pasiekė stulbinančių rezultatų – pailgino vyresnių pelių gyvenimo trukmę 4–5 mėnesiais. Parabioze vadinama dviejų organizmų chirurginė jungtis, kuri sukuria bendrą kraujotakos sistemą. Nors tyrimo išvados buvo daug žadančios, jis greitai neteko aktualumo. Tik 2013 m. Stanfordo ir Kalifornijos Berklio universitetų mokslininkai atgaivino parabiozės idėją siekdami ištirti, kaip signalinės molekulės kraujyje gali keisti senėjimą ir su amžiumi susijusias ligas. Jų išvados vėl patvirtino mintį, kad parabiozė leidžia mėgautis ilgesniu ir sveikesniu gyvenimu. Nenuostabu, kad kelios biotechnologijų įmonės siekė nustatyti mistinį jauninantį junginį kraujo plazmoje. Manyta, kad jis gali kovoti su įvairiomis amžinėmis patologijomis: Alzheimerio liga, insultu, uždegimais. Galiausiai tai netgi patraukė turtuolių, investuojančių į sveikatos išsaugojimą, dėmesį. Vienas jų – milijardierius, „PayPal“ įkūrėjas Peteris Thielis.

 

Kraujo perpylimo galimybės

 

Manoma, kad pirmąsyk kraujas perpiltas 1492 m. popiežiui Inocentui VIII. Pasakojama, kad tai buvęs žydų berniukų kraujas, tačiau šis istorinis faktas – vis dar istorikų ginčų objektas. Vokiečių gydytojas Andreas Libavius XVI a. pabaigoje teigė, kad tikrai įmanoma sveiko žmogaus kraują perkelti į sergančiojo kūną, o tai savo ruožtu – tikrasis gyvybės šaltinis. Tačiau tais laikais ši idėja liko popieriuje, gydytojas nurodė, kad tik šarlatanas galėtų atlikti tokį nepadorų eksperimentą. Nuo antikos laikų medikai laikėsi nuomonės, kad sveikatos būklė tiesiogiai susijusi su kūno skysčiais. Užklupus ligai buvo aišku, kad organizmas išbalansuotas ir reikia kuo greičiau nuleisti kraują. 1628 m. anglų gydytojas ir fiziologas Williamas Harvey atrado kraujo apytaką, kuri dramatiškai pakeitė kraujo supratimą. Jis pirmasis išsamiai aprašė sisteminę kraujotaką ir kraujo, kurį širdis pumpuoja į smegenis ir likusį kūną, savybes. W. Harvey kraujo cirkuliacijos teorija atvėrė kelią eksperimentams. Anglų fizikas Christopheris Wrenas, gydytojas Thomas Willisas ir chemikas Robertas Boyle‘as netrukus pradėjo švirkšti šunims įvairių skysčių – vandens, pieno, alaus, vyno, opijaus, nes norėjo patikrinti W. Harvey teiginius. Iki 1660-ųjų tiek Anglijos karališkoji draugija, tiek Prancūzijos mokslų akademija darė bandymus su šunimis – atliko transfuzijas. 1667 m. patyręs prancūzų gydytojas Jeanas-Baptiste‘as Denisas karščiuojančiam berniukui perpylė ėriuko kraują. Visų nuostabai, vaikas išgyveno. Tuomet specialistas išbandė ėriuko kraujo procedūrą su mėsininku. Jis taip pat išgyveno. Galiausiai per daug įsidrąsinęs gydytojas atokioje Paryžiaus gatvėje rado psichiškai sergantį vyrą ir perpylė jam kraują. Netrukus pamišėlis mirė, o J. B. Denisas apkaltintas žmogžudyste.

 

Kraujo gėrimo šventė

 

Atokiose, miglotose Nepalo aukštumose kasmet vyksta net ir šiems laikams neįprastas reginys – kraujo gėrimo šventė, kuri siejamas su Nepalo budistais. Tiesa, geriamas ne žmogaus, o jakų kraujas. Šie stambūs galvijai gauruotu kailiu klajoja Himalajų kalnuose. Jakai minta įvairiomis žolėmis, tarp kurių nemažai vaistažolių. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties jų kraujas turi gydomųjų savybių. Kartą ar du per metus kaimo gyventojai imasi sunkių žygių į kalvų šlaitus, kur ganosi jakai. Iki šventės vietos, maždaug 4000 metrų virš jūros lygio, galima nueiti per 4 valandas. Paprastai dalyvauja apie 70 žmonių. Jie įkuria stovyklą maždaug savaitei, gaudo jakus, atsargiai perpjauna kaklo gyslas ir geria išsiliejusį kraują, kol dar karštas. Dauguma šios bendruomenės narių yra budistai, o jiems neleidžiama žudyti gyvūnų. Tačiau galima valgyti netyčia žuvusio gyvūno mėsą.

 

Autorius Monika Budnikienė