Karalienės Viktorijos laikais banali frazė, kad dėl grožio tenka daug iškęsti, buvo suvokiama daugiau nei tiesiogiai. Grožis dažnai reiškė mirtį. Apskaičiuota, kad Viktorijos epochoje apie 3000 moterų sudegė gyvos dėl degių krinolino sijonų.

 

Kyiv,,Ukraine,-,October,6,,2021.,Historical,Costumes,(1830-1920),Of

Kas yra krinolinas?

 

XIX a. viduryje Viktorijos laikų moterys pradėjo dėvėti plačius struktūruotus apatinius sijonus su lanku. Manoma, kad damos pamėgo krinolinus, nes nereikėjo aptemptų apatinių drabužių ir galėjo laisviau judėti. Tačiau iš šių populiarių sijonų vyrai tyčiojosi, kambaryje vos tilpusios damos atrodė mažų mažiausiai juokingai. Įvairiuose to meto paveiksluose šie sijonai vaizduojami kaip puiki galimybė išlaikyti asmeninę erdvę, nes leido moterims su pašnekovu kalbėtis stovint nemažu atstumu. Tiesa, pašaipos buvo mažiausia problema, nes platūs krinolino sijonai kaipmat galėjo užsiliepsnoti šalia ugnies šaltinio. Dėl ypač degios medžiagos į kapus iškeliavo ne vienas tūkstantis moterų.

 

Iki 1858-ųjų egzistavo plieno gamyklos, aptarnavusios tik krinolino gamintojus, ir parduotuvės, kuriose prekiauta vien krinolinais. Vienas reikšmingiausių jų gamintojų buvo „Thomson & Co.“ įmonė, įkurta amerikiečio. Filialai visoje Europoje ir JAV leido verslininkui klestėti bei puoselėti plačių sijonų madą. Sėkmės viršūnėje Londone veikusi gamykla pagamindavo iki 4000 krinolinų per dieną, o kita gamykla Saksonijoje per 12 metų į apyvartą išleido 9,5 mln. šių sijonų. 1859 m. Niujorko gamykla, kurioje dirbo apie 1000 moterų, kas savaitę sunaudodavo 270 tūkst. metrų plieninės vielos, kad pagamintų iki 4000 krinolinų per dieną, o konkuruojanti „Douglas & Sherwood“ gamykla Manhatene lankiniams sijonams kiekvieną savaitę sunaudodavo vieną toną plieno. Krinolinas turėjo būti standus, kad išlaikytų įprastą sijono formą, bet taip pat gana lankstus, jog prireikus pavyktų paspausti. Kitos krinolinams naudojamos medžiagos buvo banginių ūsai, gutaperčia ir vulkanizuotas kaučiukas (natūrali guma).

 

Nepaisant istoriko Maxo von Boehno teiginio, kad didžiausias krinolinas siekė daugiau nei 9 m., fotografė Alison Gernsheim padarė išvadą, kad reali apimtis iš tikrųjų buvo daugiausia 5,5 m. Nors sijonai, užtraukti ant didelio lanko ir apsiūti, tikrai būdavo įspūdingo pločio, A. Gernsheim pažymėjo, kad 9 metrų apsiuvai mažai tikėtini. Inscenizuotos nuotraukos, kuriose moterys segi didžiulius krinolinus, buvo populiarios. Kita vertus, iš tiesų krinolino dydis dažnai keldavo sunkumų praeinant pro duris, lipant į vežimą ir apskritai judant vietose, kur daug žmonių.

 

Kaip žuvo tūkstančiai moterų?

 

Krinolino sijonuose buvo viskas, ko reikia gaisrui sukelti. Jie gaminti iš degaus audinio, su didelėmis oro kišenėmis, galinčiomis įžiebti liepsną, ir buvo tokie platūs, kad moterys dažnai netyčia prisiliesdavo prie žvakės liepsnos ar įkaitusios viryklės. Daugybė Viktorijos laikų moterų sudegė gyvos. Viena jų – Fanny Longfellow, poeto Henry Wadswortho Longfellow žmona, mirusi 1861 m. liepą Kembridže, Masačusetso valstijoje. Anot „The New York Times“, ji gamino žaidimo formelės vaikams, kai liepsnojantis degtukas netyčia nukrito ant suknelės. Moterį akimirksniu apgaubė liepsnos. Nepaisant bandymų išgelbėti gyvybę, Fanny neišgyveno. Už Atlanto Oskaro Vaildo pusseserės taip pat siaubingai žuvo, kai užsidegė jų sijonai. 1871 m. spalio 31 d. seserys dalyvavo Helovino vakarėlyje Airijoje, kur viena jų prisilietė prie žvakės ir užsiliepsnojo. Sesuo bandė gelbėti gyvybę, tačiau užsidegė ir jos krinolinas. Šios nelaimėlės – ne vienintelės Viktorijos laikų moterys, žuvusios dėl krinolino kilusiuose gaisruose. Ne viena balerina užsidegė, nes šoko per arti scenos šviesų. Austrijos erchercogienė Mathilde mirė 1867 m., kai bandė nuo tėvo slėpti cigaretę už nugaros vilkėdama krinoliną. Nuo ypač degių krinolinų vidutiniškai per savaitę žūdavo trys moterys. Keista, tačiau viena po kitos sekusios nelaimės ne vieną paskatino juokauti. Žmonės šmaikštavo: „Siūlytume, kad kiekviena, seginti krinoliną, būtų lydima pėstininko su kibiru vandens.“

 

Socialinės tapatybės ženklas

 

Plačių sijonų mada greitai tapo Vakarų žiniasklaidos dėmesio objektu. Vieni jiems skyrė dainas, kiti piktinosi keistu ir nesuprantamu rūbu. 1855 m. karalienės Viktorijos vizito į Paryžių metu skųstasi, kad, nepaisant daugybės užsieniečių ir jų kultūrų svarbos, Vakarų mados, tokios kaip krinolinas, labai sumenkino tautinius drabužius. Mat visi, turkai, škotai ar ispanai, rengėsi vienodai. Krinolinas buvo suvokiamas kaip socialinės tapatybės ženklas. Net tarnaitės ėmė segėti plačius sijonus, bet tai ypač nepatiko aukštuomenės damoms, kurios jautėsi mažų mažiausiai sumenkintos. 1875 m. išleistas etiketo vadovas, kuriame dėl krinolinų kritikuotos Londono namų tarnaitės. Neva atsiklaupusios šveisti grindų jos skatino vyrų priekabiavimą, nes krinolinas pakildavo ir atidengdavo apatinę kūno dalį. Laikytasi nuomonės, kad tarnaitės turi tinkamai rengtis darbe. Tačiau jos šios idėjos nepripažino, o bandymus kontroliuoti aprangą vertino kaip teisių ir laisvių suvaržymą. Galiausiai atsisakydavo dirbti pas darbdavius, kurie bandė uždrausti krinolinus.

 

Prancūzų sociologas ir ekonomistas Frédéricas le Play 1850–1875 m. aprašė prancūzų darbininkų šeimų drabužių spintų turinį ir nustatė, kad dviejų moterų spintoje yra krinolinų, jos abi – kvalifikuotų darbuotojų žmonos. Viena madai neabejinga pirštinių gamintojo žmona turėjo du krinolinus ir vienuolika suknelių, nors įprastą kasdienę aprangą sudarė mediniai batai ir margintos prijuostės. Amerikoje iki XIX a. vidurio krinolinas dažniausiai sietas su Southern belle, jaunos gražuolės, vergų savininkės, įvaizdžiu. Sijonus su lanku mėgo tiek tuometinė JAV pirmoji ponia Mary Todd Linkoln, tiek jos afroamerikietė siuvėja Elizabeth Keckley, sukūrusi daugybę prezidentienės ekstravagantiškų krinolinų.

 

Mados tendencijos pabaiga

 

Nors krinolinų mada plačiai paplito pasaulyje, ji buvo trumpalaikė. Šią madą imta kritikuoti po JAV pilietinio karo, griežtai pasisakyta prieš degų drabužį. Be to, toks rūbas didino riziką pamatyti moters apatinius ar apnuogintą odą. Krinolino populiarumas ėmė silpti nuo 1866-ųjų. Galiausiai be plačių sijonų gyvenimo negalėjusioms įsivaizduoti moterims pasiūlyta modifikuota versija – krinoletė. Madinga nuo 1867 m. iki 1870-ųjų vidurio, krinoletė paprastai buvo sudaryta iš puslankių, kartais su vidiniais raišteliais, skirtais reguliuoti sijono formą. Kaip ir ankstesniuose į narvus panašiuose krinolinuose, naudotas spyruoklinis plienas, viela ir nendrės.

 

Autorius Monika Budnikienė