Piratai, jūrų mūšiai, lobių skrynios, slapti tuneliai, seni žemėlapiai… Žodis „lobis“ kaipmat įaudrina vaizduotę. Ir nors kalbos apie lobius atrodo neįtikėtinos, žmonės ir šiandien susigundo paslaptingiausiose vietose paslėptų vertybių paieškomis.

Rusijos caro auksas

Legenda sako, kad prieš gerus 90 metų beveik 1 600 tonų paskutinio Rusijos caro aukso dingo, kai baltagvardiečiai žiemą bandė pervežti pavogtus turtus Baikalo ežero ledu, tačiau sunkūs traukinio vagonai įlūžo ir auksas nuskendo… Kai kas mano, kad šis dingęs auksas iki šiol saugiai guli Didžiosios Britanijos ir Japonijos bankuose. Kiti tyrinėtojai mano, kad būtent dėl pagrobto aukso Čekoslovakija 1920–1930 metais išgyveno nepaprastą ekonominį pakilimą. Tyrinėtojai aukso luitų ieškojo ir prie Krasnojarsko, ir Baikale, ir net Primorės krašte, tačiau nieko nerado. Aukso pėdsakai dingsta Sibiro platybėse.

 

Kokoso salos lobiai

Ramiajame vandenyne esanti Kokoso sala – didžiausia pasaulyje negyvenama sala. Dėl įstabaus gamtovaizdžio ji vadinama nuostabiausia sala pasaulyje. XVII a., salą pamėgus piratams, kiti laivai pradėjo vengti šios paslaptingos salos. Anot legendų, saloje paslėpta daug lobių: Pietų Amerikos kolonijų, Venesuelos ir begalė ispanų aukso, dvi žmogaus ūgio gryno aukso brangakmeniais inkrustuotos Marijos su Jėzumi skulptūros, Limos auksas… Kokoso saloje brangenybės buvo slepiamos olose, po žeme, neįžengiamose salos džiunglėse. Pagal šiandienius vertinimus, dingusių lobių vertė galėtų sudaryti apie 5–6 mlrd. JAV dolerių. Į Kokoso salą aukso ieškotojai iki mūsų dienų surengė per 500 ekspedicijų. Skelbiama, kad buvo rasta tik dešimt senovinių ispaniškų monetų.

 

Gintaro kambarys

Apie 1742 m. Gintaro kambarys buvo įrengtas netoli Sankt Peterburgo – tai buvo dovana nuo Prūsijos valdovų Rusijos carui Petrui I. Jekaterinos rūmuose Gintaro kambarys tapo pokylių sale, papildyta 24 veidrodžiais ir perlamutru inkrustuotomis grindimis. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai „atsiėmė“ šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kurioje kurį laiką viešai demonstravo rekonstruotą kambarį, tačiau vėliau išardė ir laikė dėžėse. Pasibaigus karui pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Sklido gandų, kad vokiečiai skubiai išgabeno dėžes su Gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino rusų povandeninis laivas. 1959 m. buvo paskelbta, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose, tačiau, kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko sprogimas ir kasyklą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas.

Karo metais dingo net šio kambario fotoarchyvas su negatyvais. Pavyko rasti tik XIX a. prancūzų rašytojo bei keliautojo T. Gautierio darytas nuotraukas, 1942 m. paskelbtas Trečiojo reicho meno žurnale „Pantheon“. Nuo to laiko aštuntasis pasaulio stebuklas išnyko palikdamas daugybę klaidingų pėdsakų, įvairių versijų, kurių niekas niekada neįrodė.

 

Dingusi Eldorado šalis

Legenda apie Eldoradą, aukso pilną šalį Pietų Amerikoje, kurios ilgai ir nesėkmingai ieškojo europiečiai, pasakojama jau beveik 500 metų. Žodis „el dorado“ ispaniškai reiškia „paauksuotas“. Atvykę į Ameriką ispanų užkariautojai iš čiabuvių prisiplėšė nemažai aukso. Jų godumas sukėlė tikrą „aukso karštligę“, kuri padėjo atsirasti legendai apie nuostabią aukso ir brangakmenių šalį – Eldoradą. Nemažas skaičius drąsuolių ir nuotykių ieškotojų žuvo džiunglėse ieškodami nežinia ar egzistavusių turtų.

 

Napoleono lobiai

Nusiaubęs Maskvą ir vykdamas atgal į Prancūziją, anot legendos, Napoleonas gabenosi pilnus vežimus turtų. Napoleono kariuomenės grobį sudarė aukso luitai, aukso taurės, nusagstytos brangakmeniais, antikvariniai daiktai, unikalūs paveikslai, skulptūros, žvakidės, ikonos, senoviniai baldai, reti servizai, sietynai… Priglaudė Napoleonas prie savo trofėjų ir senovines patrankas, ginklus, šarvus. Nemažai gėrybių atsitraukiant atiteko kazokams, tačiau kur dingo apie 300 kg aukso, kelios tonos sidabro, auksinis smilkytuvas, svėręs beveik dvi tonas, armijos iždas ir visi kiti turtai, vos tilpę į 200 didelių vežimų? Sakoma, kad Prancūzijos imperatorius po pralaimėjimo traukdamasis iš Maskvos dosniai apibarstė Baltarusijos žemę auksu ir sidabru. Pasakojama, kad besitraukdami prancūzai lobį pakasė po trikamieniu ąžuolu Kiduliuose, netoli Jurbarko. Po šio ąžuolo kelmu lobis ir šiandien guli… Dar pasakojama, kad lobis atsidūręs Teksaso pietuose, JAV… Pasaulis platus ir iki šiol vyksta garsiųjų trofėjų, kuriuos iš Maskvos į Paryžių vežėsi Napoleonas, paieškos.

 

Dingęs nacių auksas

Mažas Austrijos Toplico ežeras, giliai pasislėpęs miškinguose kalnuose, – bauginantis ir smalsumą žadinantis lobynas. Manoma, kad Trečiojo reicho metu ten buvo paskandinti nacių turtai. Liudininkų teigimu, 1945 m. balandžio mėnesį esesininkai sumetė į ežerą baltas metalines dėžes su užrašu „Imperijos krovinys“. Manoma, jose buvo dalis Vokietijos Trečiojo reicho aukso atsargų. Vokiečiai tuštino bankų seifus ir saugyklas, o auksą ir pinigus gabeno į Vokietiją. Iš holokausto aukų buvo atimamos visos jų brangenybės, tarp jų ir aukso dirbiniai. Auksą išlydydavo, o iš jo buvo liejami aukso luitai su Vokietijos centrinio „Reichsbanko“ antspaudu. Daug tokio turto buvo panaudota karo išlaidoms padengti, tačiau didžioji dalis aukso, karui artėjant pabaigos link, liko nacių rankose.

Rasti Reicho auksą bandė daugelis: amerikiečių narai, austrų lobių ieškotojai, prancūzų mokslininkai, pavieniai entuziastai. Tačiau beveik visi šie bandymai baigdavosi nepaaiškinamais nelaimingais atsitikimais. Paplitusi nuomonė, kad lobių nepavyksta rasti ne tik todėl, kad jie užkeikti, bet ir todėl, kad šie ištisus dešimtmečius vis dar saugomi…

 

Įdomybės

  • Atkakliausias Kokoso salos lobių ieškotojas buvo vokiečių kapitonas Augustas Gisleris. Jis į salą atvyko 1889 m. ir 20 metų ją tyrinėjo. Už atkaklumą Kosta Rikos valdžia čia jam leido įkurti koloniją.
  • Kokoso sala tapo rašytojo Roberto Stivensono kūrinio „Lobių sala“ prototipu.
  • Tam, kuris suras Gintaro kambarį, pažadėtas 15 % atlygis, skaičiuojant nuo kambario vertės. Šio dingusio lobio vertė įvairiais vertinimais siekia nuo 500 mln. iki 2 mlrd. JAV dolerių.
  • Rusijos caras, atsidėkodamas už Gintaro kambarį, Prūsijos karaliui „įteikė“ 60 augalotų rusų gvardiečių. Negi gaila tarnų…
  •  Dėžės su Gintaro kambario plokštėmis nebuvo išpakuotos net 26 metus, kol apie jį neprisiminė caro duktė Jelizaveta.
  • 1979 m. pradėti Gintaro kambario kopijos darbai baigti 2003 m., minint Sankt Peterburgo 300-ąsias įkūrimo metines. Nuo originalo visiškai nesiskiriančiam aštuntajam pasaulio stebuklui atkurti buvo išleista apie 8 mln. dolerių.
  • Baikale paskendęs caro auksas buvo sudėtas į 5 000 dėžių. Baltagvardiečiams prireikė 1 700 maišų ir 40 vagonų gabenti lobiui, kurio tuometė vertė siekė apie 650 mln. rublių.