Graikų mitologijoje lelija buvo laikoma deivės Heros, Dzeuso žmonos gėle. Legendoje pasakojama, kad dievas Dzeusas su mirtingąja Alkmene susilaukė sūnaus Heraklio, tačiau jis panoro, kad sūnus gautų nors dalelę to, kas priklauso dievams. Todėl nusprendė atnešti kūdikį, kai deivė Hera miegos ir padėti jai ant krūtinės. To nesitikėjusi deivė pabudo ir nustūmė įsūnį, kad net ištryško pienas iš krūtų. Tuomet lašeliai pasklido po visatą ir susiformavo paslaptingąjį paukščių taką, keli lašeliai nukrito į Žemę ir toje vietoje išdygo lelijos.

 

Pasak romėnų legendos, kartą deivė Venera jūroje išvydo sniego baltumo leliją ir ėmė pavydėti jai nepaprasto grožio ir svaiginančio aromato. Todėl ji ją prakeikė ir privertė išdygti didžiules piesteles centre, kad bent šiek tiek nublukintų gėlių grožį.

 

Lelijos dažnai minimos krikščioniškuose tekstuose. Ši gėlė – tai skaistumo ir tyrumo simbolis. Kai mergelė Marija įžengė į dangų, jos kape liko tik daugybė šių nuostabių žiedų. Kitoje legendoje pasakojama, kad lelijos – tai Ievos ašaros, kai buvo išvaryta iš rojaus sodų ir sužinojo, kad laukiasi.

 

Nėra įrodyta, kad lelijos turi gydomųjų savybių. Tačiau seniau buvo tikima magiška šių nepaprastų augalų galia. Lelijų ekstraktas buvo naudojamas nuo karštinės, reumatinių ir atrito skausmų, gydyti žaizdas, nudegimus ir pūsles.