Leiskimės į savo vidinę tėkmę

Lina Gulbinaitė, “UPE in me” nuotrauka.

„Judesys grąžino mane namo, įnešė daug gyvybės, jausmingumo, sąmoningumo, kūrybos, harmonijos, išminties. Į gera pasikeitė santykiai su žmonėmis, pinigais, mėgstama veikla. Būtų labai savanaudiška žiniomis nesidalinti su kitais“, – sako judesio terapijos užsiėmimus „UPÈ in me“ vedanti Lina Gulbinaitė. Sužinokime daugiau apie ypatingas judesio terapijos dovanas.

Lina, kaip kilo projekto „UPÈ in me“ idėja?

Jeigu būtumėte uždavusi šį klausimą prieš 5 metus, kai kilo idėja sukurti naują „Facebook“ paskyrą pavadinimu „UPÈ in me“ (upė manyje), būčiau nė nežinojusi, ką atsakyti. Tuomet net nenutuokiau, į kokią ypatingą kelionę ji nuves. Neturėjau nei aiškių tikslų, nei išgrynintų penkmečio planų. Tiesiog ilgą laiką jaučiau aistrą šokti, keliauti po pasaulį, mokytis pas ypatingus žmones, įvaldžiusius gyvenimo meną, gilintis į save pasitelkiant kūno išmintį. Tam tikru metu atėjo aiškus žinojimas, jog visa ta apimtis manyje jau netelpa. Net moterys, su kuriomis pradėjome užsiėmimus mano namų kieme, irgi ten nebetelpa. Atėjo metas išauginti veiklą.

Kodėl būtent toks pavadinimas?

Pavadinimas „UPÈ in me“ įgauna prasmę tik dabar. Prisipažinsiu, tą 2017 m. rugsėjį, stovint vienoje iš Vilniaus spūsčių, jis įkrito man į mintis ir visu kūnu žinojau, jog tai tas pavadinimas, kuris anksčiau ar vėliau atsiskleis visomis gražiausiomis spalvomis.

Dabar, peržvelgusi oficialius savo veiklos metus, aiškiai suprantu, jog „UPÈ in me“ – apie gyvą gyvenimą, tekantį kiekvienoje moteryje, kuri prisiliečia prie savo kūno, apie moteriškąją energiją, apie fizinio ir dvasinio pasaulio sujungimą, apie sąmonę ir pasąmonę, apie jausmų bei emocijų pasaulį, apie tai, kas pažinu ir tai, ko niekada iki galo nepažinsime.

Kada judesys, kaip terapijos forma, atsirado jūsų gyvenime?

Judesys kaip būdas padėti sau, žinoma, atsirado tuomet, kai tos pagalbos man pačiai labiausiai prireikė. Tam tikru gyvenimo periodu jaučiau, kad kažkas mano viduje stipriai ne taip – įsisukau į pareigas, atsakomybes, norimus darbo rezultatus, santykių peripetijas, pervargau nuo nemigos, nuolatinio nerimo, baimių ir supratau, jog medikų išrašyti vaistai nesprendžia problemų šaknies. Pradėjau ieškoti atsakymų kitur – iš pradžių pas būrėjas, o galiausiai susidomėjau saviugda. Tuomet ir kreipiausi į kūną. Pradėjau keliauti po kitas šalis. Atsirasdavau pas tuos nuostabius mokytojus, vedlius, kurie savo užsiėmimuose naudojo judesio praktikas. Jos mane įtraukė tarsi sūkurys. Kaskart komunikuojant su kūnu ir atitinkamai su savo pasąmone, į šviesą išlindo daug reikalų, kuriuos ir sprendžiau judesiu. Po truputį grįžo viskas, kas buvo pabėgę, net tos būsenos, pojūčiai, jausmai, kurių galbūt niekada ir nejaučiau.

Kokių pokyčių dovanojo judesio terapija?

Pati gražiausia dovana – ryšys su kūnu ir juo tekančia gyvybine energija. O nuo to viskas ir prasideda. Tuomet save girdžiu, esu kupina vidinių resursų ir darau tokius pasirinkimus, kurie dera su mano vidumi. Stoja taika, nes esu tiesoje su savimi, nebeveikiu automatiniu režimu tam, kad patenkinčiau kito lūkesčius ar įgyvendinčiau ne savo programas. Atgaivinusi ryšį su kūnu, susitikau su savo autentiškumu, kuris tikrai skiriasi nuo to, kokį įsivaizdavau esantį. Rodos, užsimezgė be galo įdomi pažintis su savimi kaip moterimi. Trumpai tariant, judesys grąžino mane namo, įnešė daug gyvybės, jausmingumo, sąmoningumo, kūrybos, harmonijos, išminties. Tuomet ir mano išoriniame gyvenime viskas persikeitė – tiek santykiai su žmonėmis, tiek su pinigais, tiek su mėgstama veikla. Ir dabar, po daugiau nei 10 metų kelionių bei pažinties su savo kūnu, galiu pasakyti, kad tai tik pradžia.

Kodėl nusprendėte plėtoti šią veiklą ir padėti kitiems?

Ne kartą įsitikinau, kad jeigu neklausau savo vidaus arba nepastebiu Visatos siunčiamų kelio nuorodų, tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kurios anksčiau ar vėliau vėl nukreipia mane į tą kelią, kuriuo aukštesniame sielos plane pasirinkau eiti. Pamenu, dar mokydamasi NIA technikos (integruotoji nervų ir raumenų sistema, angl. neuromuscular integrative action) sakiau mokytojai, kad tikrai kitiems žmonėms užsiėmimų nevesiu, kad mokausi tik dėl savęs, nes tuo metu turėjau neišsprendžiamų klausimų. Ji tuomet nusijuokė, o aš po kiek laiko supratau, jog be galo savanaudiška laikyti tik sau tai, kas veržiasi per mane. Taip pradėjau dalintis tuo, kuo buvau turtinga – kūno judesio patyrimais. Iš pradžių su draugėmis namų kieme, paskui – su jų draugėmis Vingio parke, o dar vėliau, išaugus žmonių susidomėjimui, veikla natūraliai išsiplėtė. Pastebėjau įdomų dalyką – kuo labiau įsitraukiau į terapinio judesio veiklą, tuo labiau pradėjo sektis visose kitose gyvenimo srityse.

“UPE in me” nuotrauka.

Kaip veikia judesio terapija?

Savo užsiėmimuose naudoju tiek NIA technikos, tiek integruotosios kūno ir judesio terapijos, tiek šokio ir judesio terapijos metodus. Supaprastintai vadinkime tai judesio terapija, nes žmogui dažniausiai svarbiau, kaip visa tai veikia, o ne kaip vadinasi.

Judėti gali visi, net turintys sveikatos sutrikimų. Visada atsiras kūno vietų, kurios yra mobilios. O ir apskritai mūsų kūne judesys niekada nesustoja. Nuolat juda kvėpavimas, kraujotaka, pulsuoja organai, atsinaujina ląstelės ir (ne)sąmoningai atliekame vienokius ar kitokius judesius. Nustojus judėti, baigiasi ir gyvenimas. Plačiąja prasme, judesio terapija padeda žmogui pajausti save iš vidaus, susitikti su be galo didele kūno išmintimi, subalansuoti procesus, vykstančius tiek prote, tiek kūne bei, pasitelkus asmeninius resursus, įgalina jį augti – keisti savo gyvenimą norima linkme.

Kokių pokyčių galima tikėtis?

Užsiėmimų metu žmogus gali saugiai ir laisvai išreikšti emocijas bei jausmus, kurie galbūt nuo vaikystės buvo užgniaužti, komunikuoti su kūnu ir pasąmone, susitikti su savo autentiškumu, pašalinti įtampas, nevaržomai būti tiesoje su savimi, užmegzti gilų ryšį su savo tikrumu, patirti atvirą, palaikančią bendrystę su kitais, jaustis socialiai priimtas toks, koks yra. Atitinkamai žmogus laisvėja, rimsta nerimas, baimės, įgauna daugiau gyvybingumo, kūrybiškumo, drąsos, pasitikėjimo savimi bei pasauliu. Galiausiai atsiskleidžia visai kitos asmenybės spalvos – tos, kurios per daugybę gyvenimiškų įvykių pasimiršo ar net tos, kurių pats nežinojo turįs.

Kodėl vedate atskirus užsiėmimus būtent moterims? Kuo naudinga pabūti tik moteriškoje kompanijoje?

Į mano užsiėmimus dažniausiai renkasi tik moterys. Vėlgi labai natūraliai. Vyrus prisikviesti sunkiau (šypsosi). Matyt, mūsų ląstelėse užkoduota istorija, kai jau nuo pat seniausių laikų moterys rinkdavosi į ratus dalintis išmintimi, istorijomis, palaikyti viena kitą, šokti, dainuoti, gydyti ir gyti… Manau, šiuo metu moterų noras patirti bendrystę ypač išaugęs, nes tai ta vieta, kur nėra konkurencijos, kur moteris gali iš tiesų pailsėti, atsipalaiduoti, palikti už durų „šarvus ir ginklus“, saugiai atverti jausmus. Čia moteris priimama su visomis istorijomis, girdima ir matoma jos tiesa. Tokie susitikimai mus įgalina, grąžina laimės pojūtį, sukuria tarpusavio ryšį, įkvepia, primena, ką reiškia būti moterimi, atveria kūrybiškumą. Man pačiai moterų susitikimai – didelė šventė, kurioje pakylėjame savo buvimą. Ir taip, toje šventėje būna visokių emocijų – tiek lengvų, tiek sunkių, nes išjudinus kūną visada išjuda ir visos patirtys. Bet aš visada už tai, jog džiaugsmas būtų tikras, gyvas, kaip ir pats gyvenimas.

Kaip vieną iš judesio terapijos poveikių akcentuojate seksualumo atsiskleidimą. Kodėl tai svarbu?

Pirmiausia noriu paminėti, kad terminą „seksualumas“ vartoju apibūdinti be galo galingai kūrybinei energijai, kuri gyvena mūsų kūnuose ir kuri iš tiesų įgalina pasaulį kurtis tiek mūsų viduje, tiek aplink mus. Ta seksualinė energija (kūrybinė, gyvybinė) ir yra toji, dėl kurios planetoje egzistuoja gyvybė. Visa gamta yra seksuali – gėlės žydi, pritraukia vabzdžius, paukščiai gieda, gyvūnai šoka, skleidžia feromonus, demonstruoja savo grožį tam, kad daugintųsi. Apskritai viskas, ką regime, kuo naudojamės kasdienybėje, kuo maitinamės, rengiamės, puošiamės, ir yra sukurta dėl seksualinės energijos.

Kodėl svarbu moteriai leisti tai energijai tekėti savo kūnu? Visų pirma todėl, kad moters prigimtis – generuoti gyvybę, išreikšti save per kūrybą, suteikti formą savo unikalumui. Ir nebūtinai tai reiškia gimdyti vaikus. Bet būtinai – gimdyti kūrinius per save, t. y. gausinti savimi pasaulį. Tuomet ji jaučiasi įsiprasminusi, išsipildžiusi, švytinti, laiminga.

“UPE in me” nuotrauka.

Regis, daug kas aplink seksualizuota (pradedant reklamomis, baigiant jaunų merginų įvaizdžiu). Koks sveikas santykis su savo seksualumu?

Turbūt visais laikais žmones labiausiai traukė dvi energijos – gyvybinė / seksualinė ir pinigų. Nes jos turi daugybę galios. Aplink tai beveik viskas ir sukasi. Gyvybinė energija visada pritraukia pinigų energiją per materialią išraišką. Kuo moteris sveikesnė, gyvybingesnė, tuo ji labiau traukia – šalia jos norisi būti, teikti dovanas, ja žavėtis, puoselėti, kad dar labiau spinduliuotų, dalintųsi ir skleistų savo nektarą iš vidaus į išorę. Panašiai kaip gėlė. Ir taip, tokia moteris yra seksuali. Tačiau seksuali sveikai – užmezgusi ryšį su kūnu: girdi jo poreikius ir juos atliepia, klauso vidinio ritmo, gamtos ciklų, emocijų bei jausmų pasaulio, priima save visa apimtimi, geba patirti malonumą bei mėgautis gyvenimu, kupina vidinių resursų – kokybiškai pailsėjusi, išsimiegojusi, sveikai besimaitinanti. Klausimas, kiek daug tokių moterų yra? Visa tai reikalauja didelio atidumo ir meilės sau. O reklamos bei visa grožio industrija skatina moterį švytėti išoriškai.

Kodėl pavojinga koncentruotis tik į išorę?

Tai tarsi kelio sutrumpinimas į tą norimą būseną, kuris, deja, ten taip ir nenuveda. Kiekviena tikrai gali nusipiešti veidą, nuotaiką, paputlinti tas vietas, kurios pagal šabloną turėtų būti putlesnės ir tapti dar viena kitos moters kopija. O vidus vis labiau merdės, prarasdamas visas viltis ir teises į tikrąją būtent tos vienintelės moters savęs išraišką.

Kuo didesnį, gilesnį, intymesnį ryšį moteris turi su savimi, su savo vidumi už vardo, socialinių vaidmenų ir net už odos, tuo labiau ji švyti ir natūraliai traukia šalia jos būti, nes ji pilna savęs pačios ir tos dieviškos pulsuojančios gyvybinės energijos.

Kokių atsiliepimų sulaukiate iš moterų apie judesio terapiją? Kaip jos keičiasi?

Kaip dažnai mėgstu kartoti – kai išjuda kūnas, išjuda ir visas gyvenimas. Ir tai tiesa. Pradėjus domėtis savimi, judinti kūne užsistovėjusias istorijas, keičiasi viskas. Visų pirma – santykis su savimi. O tie pokyčių raibuliukai nori nenori paliečia visas sritis. Daug istorijų praeina pro mano ausis ir širdį, bet apie kitų istorijas nesu linkusi kalbėti. Galiu tik pasidžiaugti, jog tai tikrų tikriausios sėkmės istorijos, nes jų nepastebėti moterų akyse neįmanoma, net jei tai reiškia jau seniai išblėsusių santykių nutrūkimą, darbinės veiklos pokyčius, ekstremalius vidaus ir išorės pakitimus – stebuklingai be dietų ištirpusius kilogramus, atsiskleidusį švelnumą, seksualumą, kūrybiškumą, spindesį bei tikrąjį moters grožį. Kelionė savęs link visada praturtina gyvenimą įdomiausiomis patirtimis.

Kodėl fizinis išsilaisvinimas, atsipalaidavimas šokant glaudžiai susijęs su vidiniu išsilaisvinimu?

Nes mūsų kūnas ir protas tiesiogiai susiję. Tai, ką galvojame ir jaučiame, atspindi mūsų judesiai, ir atvirkščiai – tai, kaip judame, atsiliepia ir mąstymo procesams. Apskritai, sąmoningai kuriant, ieškant naujų judesių, mūsų smegenyse formuojasi naujos neuronų jungtys, kurios atitinkamai lemia vidinius pokyčius. Kuo daugiau žmogus randa judesio galimybių, tuo daugiau pasirinkimų turi išoriniame gyvenime. Jei jo judesių amplitudė ribota, greičiausiai ir gyvenime bus daug pastrigimų. Per užsiėmimus žmonės skatinami tyrinėti ir reikšti emocijas, vidinius išgyvenimus be žodžių – kūno judesiais. Tai padeda išlaisvinti emocinę ir fizinę įtampą. Kūnas tarsi atsiveria naujai, atsipalaiduoja raumenys, nukrenta našta, padidėja vidinės laisvės pojūtis, atsiranda polėkio jausmas.

Tai iš tiesų paprasta, užtenka nukreipti dėmesį į vidų, paklausti savęs, ką jaučiu, kaip galiu tai išreikšti per kūną, kokie judesiai man padėtų arba tiesiog leisti judesiui kilti. Kai užduodame pasąmonei klausimą, visada gausime ir atsakymą, jei tik nebandysime jo sukontroliuoti protu. Svarbu pasitikėti pačiu procesu, nerti į pojūčius ir savęs išraišką.

Gal prisimintumėte išskirtinį, ypatingą judesio terapijos užsiėmimą?

Kiekvienas susitikimas ypatingas, nes į užsiėmimą ar stovyklą atvykstančios moterys ypatingos. Jos atsineša į erdvę save, savo patirtį, vidinę užklausą ir yra didelė viso proceso, kuriamo drauge, dalis. Neįmanoma numatyti, kas bus, kas įvyks, kas atsivers, nes kiekvienas kartas mums visoms būna kitoks, pirmas su būtent tomis moterimis tokiame rate, kuris susidaro.

Visus artėjančius įvykius galima matyti upeinme.com svetainėje, „Facebook“ paskyroje upeinme, arba Instagram – lina_gulbinaite.

Autorius Laima Samulė