Paryžiuje ką tik baigėsi vienas svarbiausių mados renginių pasaulyje – mados savaitė. Prabangiausi mados namai, pristatę naujausias drabužių ir aksesuarų kolekcijas, garsiai pasauliui paskelbė, kas bus madinga kitąmet. Pasirodymų metu garsiausios manekenės žingsniavo aukštai pakeltu podiumu, fotografai padarė gausybę nuotraukų, o susirinkę žiūrovai įspūdingiausius rūbus palydėjo plojimais. Tačiau mada visuomenei taip pristatoma buvo ne visada.

 

Ranka piešti eskizai ir muziejaus vertos parodos Fashion,Show,Girls.,Vector,Illustration,For,Landing,Page,Mockup,Or

 

Manoma, kad mados istorija prasidėjo ne kur kitur, o netoli Paryžiaus įsikūrusiuose Versalio rūmuose. Karaliaus Liudviko XIV (1638–1715 m.) įsakymu, aukštuomenės atstovai, gyvenę ar lankęsi Versalio rūmuose, turėjo atitinkamai atrodyti ir paisyti karaliaus bei jo specialių patarėjų diktuojamų madų. Toks reikalavimas turėjo užimti didikus ir neleisti šiems regzti sąmokslų prieš karalių. Sužinoti, kas (ne)madinga, tais laikais būdavo nesudėtinga. Pakakdavo pasižvalgyti į tuos, kurie vaikštinėja Versalio soduose ar išlipa iš prabangių karietų mieste. Anuomet kiekvienas turtingas didikas buvo savotiškas mados nuomonės formuotojas. Tiesa, turtingiausi prancūzai tuomet garderobą keisdavo kas sezoną, o patys vargingiausi kartą per dešimtmetį ar dar rečiau pasisiūdavo kelis naujus apdarus. Situacija pasikeitė įvykus pramonės revoliucijai ir gyvenimui šiek tiek pagerėjus. Jau XIX a. pradžioje buvo leidžiami specializuoti mados žurnalai, o siuvėjams parengiamos madingų suknių ir vyriškų kostiumų iškarpos. Atsiradus masinei gamybai, pradėtos rengti mados parodos – naujausias tendencijas atitinkantys rūbai demonstruoti ant manekenų. Juos apžiūrėti būdavo galima parduotuvių vitrinose ar brangiausiuose siuvimo salonuose.

 

Revoliuciją sukėlęs pasirodymas

 

Ranka piešti eskizai žurnaluose ir net ant manekenų demonstruojami rūbai visgi turėjo vieną reikšmingą trūkumą – buvo neįmanoma įsivaizduoti, kaip drabužis iš tiesų atrodo judant. Tai užsimojo pakeisti anglų dizaineris Charlesas Frederickas Worthas. Mat 1860 m. atsisakė tradicinių drabužių demonstravimo ir pasamdė jaunas merginas, kurios, aprengtos jo kurtomis suknelėmis, turėjo vaikščioti tarp į pristatymą susirinkusių svečių. Beje, tokią užduotį gavo ir jo žmona Marie Augustine. Ją dabar mados istorikai vadina pirmuoju mados modeliu istorijoje. Tokie mados šou pirmtakai, žinomi kaip mados paradai, sulaukė milžiniško susidomėjimo, to meto spaudoje net vadinti sukrečiančiu įvykiu. Nors jų metu neskambėjo muzika, nebuvo įmantrios choreografijos ar specialiųjų efektų. Visgi tai, kad besidomintieji mada galėjo iš labai arti pamatyti demonstruojamus drabužius, jaudrino vaizduotę ir gerokai didino pardavimus. To meto manekenės būdavo apibūdinamos tarsi nužengusios iš žurnalo. O juk ir dabar gajus toks pats pasakymas norint apibūdinti itin madingai atrodančius žmones. Gyvi madingų drabužių pristatymai kone per metus sukėlė tikrą mados revoliuciją, nors anksčiau mados tendencijos keisdavosi kas 2–3 metus.

 

Skandalingoji ledi ir jos mados teatras

 

Mada iš pradžių buvo vyrų dominuojama sritis. Tačiau čia įsiveržti sugebėjo ir keletas moterų. Viena jų – Lucy Christiana, ledi Duff Gordon, žinoma kaip tiesiog Lucile. Ši dama buvo itin sumani ir drąsi. Ji atkakliai konkuravo su mados kūrėjais vyrais, net elgėsi kontroversiškai. Lucile, kaip ir Ch. F. Worthas, pristatyti savo kolekcijų kviesdavo plastiškai judėti gebančias manekenes. Pristatymus kasmet rengdavo Londone, tačiau, norėdama pranokti kitus mados kūrėjus, sukūrė itin teatrališką mados šou. Sumani dama dekoruodavo sceną, įrengdavo specialų apšvietimą, o manekenėms liepdavo ne tik oriai vaikščioti tarp žiūrovų, bet ir pozuoti ar net šokti. Šie pasirodymai pritraukdavo minias žiūrovų – ne tik besidominčių mada, bet ir tiesiog trokštančių išvysti tokį neįprastą reginį. Ledi Gordon į mados istoriją įėjo ir kaip pirmoji savotiškos modelių agentūros savininkė. Mat specialiai ieškodavo profesionalių teatro aktorių ir mokydavo specifinės choreografijos, kuri geriausiai atskleisdavo jos sukurtų suknelių grožį. Tiesa, ši mados dizainerė neretai sulaukdavo griežtos kritikos, nes išdrįsdavo kurti sukneles giliomis iškirptėmis, o sijonus siūdavo su išraiškingais skeltukais šonuose.

 

Kaip Paryžius tapo tikrąja mados sostine?

 

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą prancūzų dizaineriai nusprendė atsikovoti mados titulą iš anglų. O tai padaryti buvo įmanoma tik vienu būdu – rengti įspūdingesnius mados šou, nei organizuojami Londone. Pirmasis į konkurencinį žygį leidosi kūrėjas Paulas Poiretas. Jis iš pradžių rengė kuklius madų demonstravimus, panašius į Ch. F. Wortho. Dizaineris dirbo su turtingiausiais ir kilmingiausiais paryžiečiais, tad stengdamasis įtikti aukštuomenės skoniui kolekcijas pristatydavo specialiuose vakarėliuose. Visgi šie pristatymų vakarėliai įėjo į mados istoriją. 1911 m. jis surengė įspūdingą „1000 ir vienos nakties“ teminį vakarėlį, norėdamas pristatyti savo sukurtus kvepalus. Vakarėlis vyko jo dvare, o visi svečiai vilkėjo teminius kostiumus. Šis renginys buvo tarsi garsiojo „Met Gala“ pirmtakas – tikra mados šventė, kurioje dalyvauti buvo garbė. Visgi plačiajai visuomenei vartus į mados pasaulį atvėrė Gabrielle Coco Chanel. Ji ne tik rengdavo įspūdingus mados šou savo rezidencijoje Paryžiuje, bet ir leisdavo žurnalas spausdinti eskizus bei modelių nuotraukas. Mat ši dizainerė troško, kad jos kūrinius pamatytų ne tik tie, kurie gali sau leisti juos įsigyti, bet ir visas pasaulis.

 

Mados savaitės gimimas

 

Pavyzdį iš garsiųjų „Chanel“ mados namų Antrojo pasaulinio karo metais paėmė ir kiti mados kūrėjai. Rastas būdas kuo platesniam visuomenės ratui parodyti naujausias tendencijas – 1943 m. pirmą kartą organizuota „Press Week“. Dėl karo individualūs Prancūzijos mados kūrėjų pasirodymai atšaukti, o JAV žiniasklaidos ir prabangių parduotuvių atstovai negalėjo atvykti. Tad mados kūrėjai pakviesti į karo nepaliestą Niujorką. Čia įrengtas podiumas, kuriuo žygiavo dizainerių iš JAV ir Europos papuošti modeliai. Jie fotografuoti, parengtas katalogas ir žinia apie ateinančio sezono madas pasklido po visą pasaulį. Niujorko mados savaitė sulaukė milžiniško pasisekimo. Tad vėliau tokį mados tendencijų pristatymo formatą perėmė Londonas, Milanas ir Paryžius. Taip atsirado didysis mados ketvertas. Dabar mados savaičių renginiai organizuojami du kartus per metus. Kiekviename mieste kolekcijų pristatymai trunka 6–8 dienas, o iš viso tęsiasi apie mėnesį. Įprastai naujo sezono kolekcijos demonstruojamos prieš kelis mėnesius iki sezono pradžios. Pavasario ir vasaros kolekcijos pristatomos vasarį–kovą, todėl pavadinimai žymimi raidėmis SS (Spring Summer), o rudens ir žiemos kolekcijos dienos šviesą išvysta rugsėjį–spalį, žymimos raidėmis FW (Fall Winter) arba AW (Autumn Winter).

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė