Pasaulio istorijoje yra daugybė paslapčių. Ir jos visos audrina vaizduotę. Visgi mažai tokių, kurios prilygtų dingusių miestų legendoms. Atrodo absurdiška, kad miestas gali tiesiog pradingti. Tačiau daugybę kartų nutiko būtent taip. Senovės miestai būdavo pamiršti šimtmečius, kol vieną dieną juos atrasdavo iš naujo. Beje, kai kuriuos jų žmonės gali aplankyti ir pajusti išskirtinę dvasią. Štai patys įdomiausi.

 

Troja (Turkija)View,Of,The,Lost,Inca,City,Machu,Picchu,,Agriculture,Terraces

 

Troja, paminėta Homero kūrinyje „Iliada“, ilgą laiką buvo laikoma mitine vieta, panašiai kaip Atlantida. Visgi vienas žmogus tikėjo, kad Troja iš tiesų egzistavo. Tai buvo prūsas Heinrichas Schliemannas, 1871 m. ėmęs finansuoti kasinėjimus Hisarliko kalvoje Turkijos teritorijoje. Pradėję tyrinėti čia esančio senovinio Iliumo miesto ribas, archeologai aptiko didžiules gynybines sienas. Būtent tokias, kokias aprašė Homeras. Trojos miesto sienose H. Schliemannas rado auksinių papuošalų, kurie, jo manymu, priklausė pačiai Spartos karalienei Elenai. Iš pradžių manyta, kad šis radinys po Antrojo pasaulinio karo tiesiog dingo. Dabar laikomasi nuomonės, jog papuošalus pagrobė sovietai ir laiko Puškino muziejaus saugyklose Maskvoje. Nors artefaktai neišsaugoti, detalesni šios vietovės kasinėjimai ir tyrimai atskleidė, kad Trojos miestas buvo didelis. Įkurtas maždaug 3000 m. pr. Kr. ir sugriautas ne vieną kartą. Visgi miestas iš naujo statytas ant senųjų griuvėsių. Tad legendinė Troja šiek tiek primena sluoksniuotą pyragą, perteptą pelenų sluoksniais. Mat Troja daug kartų sudeginta. Tačiau miestas pasižymėjo galingomis gynybinėmis sienomis, kurias sunkiai galėjo įveikti to meto ginkluotė. Todėl bet kokia apgultis užsitęsdavo. Visa tai paaiškina, kodėl graikai turėjo imtis „Iliadoje“ aprašytos apgaulės su Trojos arkliu. Beje, mokslininkai mano, kad, nors Trojos miestas iš tiesų egzistavo, legendinis Trojos karas greičiausiai mažai panašus į Homero aprašytąjį. Sunku įsivaizduoti tokio masto, kokį pavaizdavo poetas, karą, trukusį net 10 metų. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tvirtovėje, kaip nustatė archeologai, žmonės tiek laiko tiesiog nebūtų išgyvenę. Atsargų legendinėje Trojoje būtų pakakę daugiausia 10 mėnesių.

 

Maču Pikču (Peru)

 

Joks dingusių miestų sąrašas negali apsieiti be Maču Pikču. Senasis inkų miestas stūkso Andų kalnų viršūnėje. Ši vietovė, kaip mano mokslininkai, buvo apgyvendinta 1450–1572 m., kol Pietų Amerikos neužkariavo ispanai. Jie šio miesto niekada nesurado, o vietiniai gyventojai neatskleidė jo buvimo vietos. Vakarų pasaulis į Maču Pikču atkreipė dėmesį tik XX a. pradžioje. Maču Pikču (kečujų kalba reiškia senąjį kalną) atrastas tik 1911-aisiais per ekspediciją, kuriai vadovavo Hiramas Binghamas. Iki šiol diskutuojama, ar Maču Pikču buvo nuolat gyvenama vietovė, ar slaptoji karalių ir žynių rezidencija, ar religinių bendruomenių prieglobstis. Tarsi slapta šventykla, kurioje žmonės susiburdavo religiniams ritualams ar ištikus nelaimei. Nepaisant tikrosios Maču Pikču paskirties, šioji vieta pasižymi išskirtine aura. Nuolat plūstantys lankytojai lieka sužavėti vietovės didingumu. Šiais laikais pasiekti Maču Pikču neįtikėtinai lengva – čia reguliariai vyksta autobusai ir traukiniai. Tačiau anksčiau taip tikrai nebuvo. Miestu ant debesų vadinamas Maču Pikču iš tiesų remia dangų – kalno aukštis siekia pustrečio kilometro. Keliautojai pėsčiomis kopia laiptuotais šlaitais. Laiptai, beje, suformuoti žmogaus rankomis. Inkai Maču Pikču statė iš kelias tonas sveriančių akmens luitų. Tad netrūksta tikinčių, kad šį paslaptingą miestą įkurti padėjo nežemiškos civilizacijos. Visgi inkai garbino ne ateivius, o gamtą ir saulę. Ant iki šių dienų išlikusio altoriaus šventikai aukodavo naminius gyvūnus. Manoma, kad išminčiai, žvelgdami į paskerstos ožkos organus, galėdavo nustatyti visas žmogaus ligas ir netgi nuspėti orus. Netoli šventyklos pūpso didžiulis, tarsi iš Hario Poterio puslapių pasiskolintas Intihuatana išminties akmuo. Pasak legendų, švelniai priglaudus kaktą prie šalto paviršiaus atsiveria visos pasaulio paslaptys.

 

Angkoras (Kambodža)

 

Kadaise sunkiai įžengiamose Kambodžos džiunglėse stūksojo įspūdingas Angkoro miestas. Tai buvo didžiausias priešindustrinės eros miestas pasaulyje, užėmęs 1000 km2, palyginimui didžiausias majų miestas Tikalis užėmė tik 100 km2. Manoma, kad miestas gyvavo XI–XIV a. ir buvo Khmerų imperijos sostinė, kuri savo viršūnę pasiekė panašiu metu, kai Vytautas neva girdė žirgus Juodojoje jūroje. Angkore tuo metu gyveno apie milijoną žmonių. Didieji pasaulio miestai tada dar buvo gerokai mažesni, be išvystytos infrastruktūros, arba tik besivystantys kaimeliai. Deja, Angkoras dėl nežinomų priežasčių tiesiog žlugo, buvo apleistas ir per 500 m. jo didingus statinius pasiglemžė džiunglės. Tik XIX a. prancūzai atrodo daugybę Angkoro šventyklų ir nuo tada prasidėjo jų atsikovojimas iš gamtos. Kelios šventyklos iki šiol paliktos natūraliai, kaip buvo rastos – didžiuliai medžiai, užaugę tiesiai nuo jų sienų ir tik vėliau šaknimis pasiekę žemę, atrodo įspūdingai. Kai kurios šventyklos iki šiol likusios didžiausiomis architektūrinėmis dėlionėmis archeologams. Detalės visos, tik netvarkingai išmėtytos, tad jas reikia surinkti ir sudėti iš naujo. Mokslininkus labiausiai stebina miesto masteliai. Milžiniški rūmai, dar didesnės šventyklos ir viešosios paskirties pastatai dydžiu prilygsta tiems, kurie moderniais laikais statyti Niujorke ir Londone. Tad istorikai suka galvas, iš kur Khmerų imperijos inžinieriai žinojo, kaip suręsti tokius didelius pastatus ir išjudinti milžiniškus akmens luitus. O dar įdomiau, kas šį didingą ir galingą miestą sugriovė, mat tuo metu šioje Azijos teritorijoje nebuvo jokios kitos karinės galybės, galėjusios prilygti Angkoro miestui. Taip pat Kinijos, Japonijos ir kitų regiono tautų istoriniuose šaltiniuose neužfiksuotų faktų apie susirėmimus Angkoro mieste arba galingas stichines nelaimes, galėjusias suniokoti milžiniškus statinius.

 

Timgadas (Alžyras)

 

Dabartinėje Alžyro teritorijoje įspūdingą miestą 100 mūsų eros metais įkūrė Romos imperatorius Trajanas. Iš pradžių statytas labai tvarkingai, jis pamažu išaugo iš suplanuotų rėmų. V a. nusiaubtas vandalų genčių ir atgimęs kaip krikščionybės centras, VII a. vėl suniokotas berberų, o iš naujo atrastas tik 1881-aisiais. Timgado miesto pagrindinė Jupiterio šventykla prilygsta Panteonui Romoje, o tai tik patvirtina šio miesto svarbą imperijoje. Oficialiai miestas įkurtas karo veteranams apgyvendinti, bet iš tikrųjų pagrindinis tikslas – susilpninti vietinių genčių pasipriešinimą. Planas buvo sėkmingas. Patogi gyvensena Timgade netrukus pradėjo vilioti vietos gyventojus, kurie atkeliaudavo į miestą parduoti produktų. Tikėdamiesi leidimo įsikurti Timgade, kur gyveno tik Romos piliečiai, daugelis vietinių, kad gautų pilietybę sau ir savo sūnums, noriai stodavo į romėnų legioną 25 metų tarnybai. Žmones viliojo ir 3500 sėdimų vietų teatras po atviru dangumi. Pasižiūrėti programos į jį sugužėdavo minios triukšmingų žiūrovų iš Timgado ir kaimyninių miestų. Pataikaujant romėnų skoniui, čia netrūkdavo gašlumo ir smurto. Savo vaidmenį atliko ir romėnų religija. Pirčių grindys ir sienos buvo gausiai dekoruotos spalvingomis mozaikomis, vaizduojančiomis scenas iš pagonių mitologijos. Maudynės buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis, tad miestelėnai ilgainiui gerai susipažindavo tiek su romėnų dievybėmis, tiek su religija. Timgadas, kaip ir kitos kolonijos, klestėjo, kol gyvavo Romos imperija. Laikui bėgant, gyventojų Timgade daugėjo, ir miestas išsiplėtė toli už gynybinių sienų. Miestiečiai ir stambieji žemvaldžiai iš prekybos su Roma krovėsi turtus, tačiau vietos ūkininkams mažai kas atitekdavo. III a. socialinė nelygybė ir dideli mokesčiai smulkiesiems ūkininkams tapo akstinu maištauti. VI a. Timgadą iki pamatų sudegino vietinės arabų gentys. Galiausiai miestas daugiau kaip 1000 metų nugrimzdo užmarštin.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė