Amerikiečiams patinka istorija apie siuvėją Betsy Ross – pirmąją oficialią tautos vėliavos kūrėją. Pasakojimas apie išrankią, praktišką siuvėją eina iš kartos į kartą ir užima svarbią vietą Amerikos istorijoje. B. Ross taip giliai įsišaknijusi tautos atmintyje, kad amerikiečiams atrodo nepatriotiška, jei jie staiga suabejotų jos indėliu į šalies istoriją.

 

betsy-ross

Betsy Ross, Getty image

Kaip sukurta Amerikos vėliava?

 

Pasakojama, kad pirmąją Amerikos vėliavą pagamino siuvėja Betsy Ross. Žinoma, kaip ir visoms pasakoms, trūksta įrodymų. Nepaisant visko, ji išlieka Amerikos istorijos ikona. Sukurti pirmąją Amerikos vėliavą paskatino Kongresas, kuris pripažino, kad naujajai tautai reikia vėliavos. 1777 m. birželio 14 d. priimtas pirmasis šalies vėliavos įstatymas. Nuspręsta, kad Jungtinių Valstijų vėliava bus 13 juostelių, pakaitomis raudona ir balta, o sąjungą žymės 13 baltų žvaigždžių mėlyname lauke, simbolizuojančių naują žvaigždyną. Keista, tačiau nenuspręstas vėliavos dydis, žvaigždžių tipas ar jų tikslus išdėstymas. Teisės aktai netiesiogiai suteikė vėliavų kūrėjams laisvę kurti. Pirmoji užuomina, kad B. Ross galėjo prisidėti prie vėliavos kūrybos nacionaliniu mastu, pasirodė tik praėjus beveik šimtmečiui po to, kai Amerika paskelbė nepriklausomybę nuo Anglijos. 1870 m. jos anūkas Williamas Canby pirmą kartą viešai papasakojo jos istoriją Pensilvanijos istorinei draugijai pristatydamas dokumentą „Jungtinių Valstijų vėliavos istorija“. Anot W. Canby, močiutės dalyvavimas vėliavos kūrybos procese prasidėjo 1776 m., likus metams iki Kongreso pirmosios rezoliucijos dėl vėliavos priėmimo. Dokumente parašyta: „Vieną dieną, kai ji su merginomis sėdėjo ir siuvinėjo, į jos parduotuvę įėjo keli ponai. Ji atpažino vieną jų kaip savo mirusio vyro dėdę – delegatą iš Pensilvanijos į Kongresą. Taip pat žinojo oraus, tačiau grakštaus ir mandagaus vyriausiojo vado George’o Vašingtono pavardę, kuris ne kartą lankėsi jos parduotuvėje tiek profesiniais, tiek asmeniniais tikslais. Jie pasiskelbė Kongreso komitetu ir pareiškė, kad buvo paskirti parengti vėliavą, tad paklausė jos, ar galėtų tokią pagaminti. Į tai su jai įprastu kuklumu ir pasitikėjimu atsakė, kad niekada nieko panašaus nesiuvo, bet galėtų pabandyti, jei bus parodytas modelis. Ji neabejojo savo sugebėjimais.“

 

Komitetas parengė koncepcinį brėžinį. Siuvėjai dizainas nepatiko, tad pasiūlė patobulinimų. G. Vašingtonas jai pritardamas griebė pieštuką ir pataisė piešinį. Moters anūkas nežinojo, kokie buvo šie pakeitimai, išskyrus vieną. Piešinyje buvo pavaizduotos šešiakampės žvaigždės, anot jo, B. Ross norėjo, kad jos būtų penkiakampės. W. Canby rašė: „Pasak istorijos, viskas greitai pajudėjo iš vietos. Ji pagamino vėliavos prototipą. Komitetui patiko. Kongresas jį patvirtino. Filadelfijos siuvėja tapo jaunosios tautos vėliavų gamintoja. Jai suteiktas 100 svarų avansas medžiagoms.“ W. Canby pasakojimas sukrėtė amerikiečius. Jiems patiko G. Vašingtono vaidmuo istorijoje, įtraukiantis galios, dvasios, sveiko proto ir sugebėjimų derinys. Iki 1873 m. siuvėjos B. Ross istorija spausdinta nacionaliniuose žurnaluose. 1909 m. W. Canby brolis ir sūnėnas išleido knygą „Amerikos vėliavos raida“. B. Ross vaidmuo kuriant valstijų vėliavą visuomenės akyse buvo dar ryškesnis. Visgi skeptikai šia istorija abejojo beveik šimtmetį.

 

Remtasi tik šeimos narių pasakojimais

 

Siuvėjos anūkas W. Canby rėmėsi šeimos narių žodiniais pasakojimais. Nė vienas W. Canby šaltinių nematė, kaip jo močiutės parduotuvėje apsilankė G. Vašingtonas ar kaip ji gamino istorinę vėliavą. Vietoj to, visi sakė girdėję ją daug kartų pasakojančią šią istoriją. Šiandien istorikai beveik vieningai sutaria, kad šeimos žodinė istorija nėra patikima. Nors yra įrodymų, patvirtinančių, kad B. Ross pagamino vėliavas Pensilvanijos laivynui, nieko daugiau W. Canby istorijoje patikrinti negalima. Tiksliau, tyrinėtojams kelia nerimą keli dalykai: nėra įrodymų, kad 1776 m. egzistavo Kongreso vėliavų komitetas. Jei toks būtų, G. Vašingtonas tikriausiai nebūtų jame dalyvavęs, nes jis nebuvo Kongreso narys. Nė vienas įrašas neįrodė, kad Kongresas kaip nors sprendė klausimus, susijusius su vėliava, kol nepriėmė 1777 m. rezoliucijos. Taip pat nėra įrodymų, kad B. Ross bandyta paslėpti ar jos istoriją nugramzdinti į nebūtį. Nors tikriausiai niekada nepavyks sužinoti, kas pagamino pirmąją vėliavą, tačiau gerai žinoma, kas sukūrė jos dizainą. Nuopelnas už šį pasiekimą gali atitekti Francisui Hopkinsonui, Naujojo Džersio atstovui kontinentiniame Kongrese ir Nepriklausomybės deklaracijos signatarui. F. Hopkinsonas buvo talentingas žmogus, domėjęsis simbolių kūrimu. Jis atliko vaidmenį kuriant Didįjį JAV antspaudą, Kontinentinį Admiraliteto antspaudą, iždo antspaudą ir Amerikos valiutą. Dokumentai taip pat rodo, kad jis dirbo prie pirmosios oficialios JAV vėliavos. F. Hopkinsono vaidmuo aptartas laiškuose, kuriuose jis prašė vyriausybės sumokėti už projektų, įskaitant vėliavą, vykdymo darbus. Pareigūnai jo pretenziją atmetė teigdami, kad jis gavo pagalbą dėl vėliavos, tačiau pripažino jo indėlį.

 

Garsiosios siuvėjos istorija

 

B. Ross gimė kaip Elizabeth Griscom 1752 m. sausio 1 d. Filadelfijoje. Ketvirtosios kartos amerikietė ir dailidės, 1680 m. iš Anglijos atvykusio į Naująjį Džersį, proanūkė. Buvo aštunta iš 17 vaikų, bet iš gausios šeimos išgyveno tik devynios atžalos. Kaip ir seserys, Pensilvanijoje lankė kvakerių mokyklą ir mokėsi siuvimo bei kitų jos laikais įprastų amatų. Baigusi mokyklą tapo populiaraus baldininko Johno Websterio mokine. Išmoko gaminti ir taisyti daugybę daiktų, įskaitant užuolaidas, staltieses, lovatieses, kilimėlius. Dirbdama pas J. Websterį įsimylėjo kitą mokinį, vardu Johnas Rossas. Jis buvo buvusio Kristaus bažnyčios rektoriaus padėjėjo sūnus. Kvekeriai nepritarė, kad jų nariai tuoktųsi su kitatikiais, todėl Betsy šeima nepritarė jos santykiams su Johnu. Įsimylėjusiems jaunuoliams tėvų įsitikinimai nerūpėjo, todėl nusprendė susituokti bet kokia kaina ir atsiskirti nuo šeimos ir kvakerių religijos. Vos 21 m. Betsy ir Johnas pradėjo apmušalų verslą Filadelfijoje ir tapo Kristaus bažnyčios nariais. Jų verslas sekėsi ir netgi 1774 m. pagamino lovas Džordžui Vašingtonui. Po trejų santuokos metų Johnas mirė. 24-erių našlė Betsy toliau vadovavo baldų apmušalų verslui bei kontinentinei armijai gamino uniformas, palapines ir vėliavas. Po metų ištekėjo už jūreivio Josepho Ashburno. Jiedu susilaukė dviejų dukterų, bet pirmagimė mirė vos devynių mėnesių. Josephas taip pat greitai mirė. 1781 m. laivą, kuriame jis buvo, užėmė britai. Vėliau tais pačiais metais kalinys Johnas Claypoolas aplankė moterį ir pasakė, kad J. Ashburnas mirė. J. Claypoolas ir B. Ross vienas kitam pajuto simpatiją ir po metų susituokė. Jiedu santuoka mėgavosi 34 metus ir susilaukė penkių vaikų. Deja, po ilgos ligos J. Claypoolas mirė 1817 m. B. Ross toliau dirbo parduotuvėje, kol 76 metų išėjo į pensiją. Vėliau visiškai apako. Mirė ramiai miegodama 1836 m. sausio 30 d., praėjus kelioms savaitėms po 84-ojo gimtadienio.

 

Paslaptis gaubia net namus

 

B. Ross namas, kuriame esą ji pagamino vėliavą, yra vienas lankomiausių Filadelfijos turistinių objektų. Visgi teiginys, kad ji ten gyveno, ginčytinas. Turimi įrodymai leidžia manyti, kad ji iš tikrųjų gyveno 1776–1779 m. greta šio namo, kurį nugriovė. Nepaisant neįtikėtinos istorijos, dėl kurios ji žinoma, Betty yra puikus stiprios moters pavyzdys – tapo našle, vieniša motina, savarankiškai tvarkė namų ūkį bei nuosavybę, sėkmingai plėtojo verslą. Milijonai pradinukų kasmet apie ją sužino per istorijos pamokas. Taip pat klesti B. Ross suvenyrų pramonė, kuri palaiko jos istorijos įamžinimą. Pirkėjai gali įsigyti B. Ross prekių nuo lėlių iki paveikslėlių. Ir kiekvieną liepos 4-ąją namų savininkai visoje šalyje ją sveikina išdidžiai iškeldami Betsy Ross vėliavėles, kuriose yra 13 raudonai baltų juostelių ir 13 penkiakampių žvaigždžių mėlyname fone. 1975 m., ruošiantis Amerikos 200-mečiui, miesto vadovai įsakė palaikus perkelti į B. Ross namų kiemą. Tačiau kapinių darbuotojai po jos antkapiu nerado jokių palaikų. Kitur šeimos sklype rasti kaulai laikomi jos ir perlaidoti šalia namų.

 

Autorius Monika Budnikienė