Dar priešistoriniai medžiotojai suprato, kad gamta kupina nuodų. Panardinę strėles į gyvačių nuodus jie žudė priešininkus. Amžių tėkmėje nuodingų žolelių mišiniai tapo būdu atsikratyti priešų. Blogo linkinčiųjų sąraše atsidurdavo net popiežiai ar karaliai. Kaip nuodai tapo ne tik pavienių žmonių, bet ir masinio naikinimo ginklais?

 

Nuodų istorijos pradžiaPoison,Bottles,,Hemlock,Flowers,And,Burundanga,Seeds,Poisonous,Herbs,Concept

 

Nuodai visais amžiais garsėjo kaip žudymo įrankis imperatoriams, faraonams ir karaliams. Maždaug 1550 m. pr. Kr. egiptiečiai Eberso papiruse, kuris vertinamas kaip vienas pirmųjų medicininių dokumentų, hieroglifais užrašė daugybę nuodų receptų. Manoma, kad pirmasis žinomas Egipto faraonas Menas eksperimentavo su mirtinais toksinais, kaip ir garsioji Kleopatra, kuri tariamai mirė išgėrusi nuodų. Eksperimentuodamas su nuodais taip pat anapilin iškeliavo kinų vaistažolių medicinos tėvas Šenongas ir pirmasis Kinijos imperatorius Ši Huandgi. Senovės Indijos, Persijos ir Graikijos civilizacijos naudojo nuodus siekdamos politinės naudos. Svarbiuose susitikimuose buvo įprasta nepageidaujamiems asmenims dovanoti užnuodytų drabužių. Iki romėnų laikų nuodijimai tapo nevaldoma praktika, todėl valdžia buvo priversta išleisti įstatymą „Lex Cornelia“, kuris visiškai uždraudė toksiškas tinktūras. Tiesa, draudimas buvo visiškai neveiksmingas, nuodijimų daugėjo. Šeši Romos imperatoriai pasitiko mirtį gavę dozę nuodų ne tik iš mylimų žmonų, bet ir vaikų.

 

Kalbama, kad joks karalius taip nebijojo būti nunuodytas, kaip karalius Mitridatas VI, kuris daugiau nei prieš 2000 metų valdė Pontą (šiuolaikinę Turkiją). Bijodamas būti nunuodytas ėmė lyg apsėstas ieškoti priešnuodžio. Užfiksuota, kad per vieną iš jo užkariavimų per dieną žuvo iki 150 tūkst. romėnų. Dėl tokių veiksmų tapo niekinamu valdovu ir daugelio bandymų nužudyti taikiniu. Puikiai žinodamas, ką galima padaryti su nuodais, mat jo motina tokiu būdu nunuodijo jo tėvą, bandė ugdyti toleranciją vartodamas nedidelį kiekį įvairių toksinų kartu su įvairiais eksperimentiniais priešnuodžiais. Galiausiai sukūrė slaptą receptą, žinomą kaip mithridatum, kuris buvo labai geidžiamas daug metų. Romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis teigė, kad Mitridatas kasdien sukramtydavo tabletę, pagamintą iš maždaug 50 skirtingų priedų, sumaišytų su medumi. Kalbama, kad tokioje tabletėje buvęs nedidelis nuodų, tokių kaip arsenas, kiekis veiksmingai imunizavo jo kūną nuo mirtinos dozės. Ironiška, bet po Pompėjaus Didžiojo invazijos, privertusios jį bėgti į Kaukazo kalnus, Mitridatas bandė nusižudyti. Deja, visą gyvenimą trukęs organizmo imunizavimas jį apsaugojo nuo mirties. Valdovas galiausiai mirė nuo asmens sargybinio kardo ašmenų.

 

Mirtinas gurkšnis

 

Vienas iš didžiųjų islamo aukso amžiaus mąstytojų, alchemikas Geberis, pagamino mirtinai baltus miltelius, kurie buvo bekvapiai, beskoniai ir visiškai neaptinkami žmogaus kūne. Tai buvo mirtinas arseno junginys – natūralus elementas, kuris tampa toksiškas, kai virsta arseno trioksidu arba baltuoju arsenu. Arsenas žudo sutrikdydamas energijos perdavimą į ląsteles, kurios pradeda nykti, sykiu sutrinka pagrindinės kūno funkcijos. Ši būsena labai panaši į ligą, nes būdingi simptomai (vėmimas ir viduriavimas) lengvai supainiojami su cholera, dizenterija ir kitomis tais laikais įprastomis ligomis. Daugelį šimtmečių arsenas leisdavo įvykdyti tobulą nusikaltimą. Miltelių nepastebimai įmaišydavo į taurę vyno ar maisto. Kruopščiai dozuojant praeidavo keletas dienų ar net mėnesių, kol pasireikšdavo pirmieji simptomai, todėl tikrasis žudikas likdavo nežinomas. Net jei įtardavo, kad auka nunuodyta, iki XIX a. nebuvo būdo organizme aptikti arseno. Nors arsenas toks pavojingas gyvybei, jį buvo neįtikėtinai lengva gauti. Ypač jį mėgo ieškantys gyvybės eliksyro, nusprendę gydytis nuo astmos ar sifilio. Nepaisant arseno pavojingumo, XIX a. viduryje Vidurio Austrijos kalnuose gyvenantys žmonės įprato kartą ar du per savaitę vartoti arseno preparatų kaip stimuliatorių ir toniką. Jie tapo žinomi kaip arseno valgytojai, o kai kurie perėmė šią praktiką kaip priemonę ugdyti atsparumą nuodams.

 

Mitais grįsta apsauga

 

Viduramžių Europoje sklandė galybė prietarų. Religiniai įsitikinimai ir magija buvo pagrindinis gyvenimo variklis. Valstiečiai, pirkliai ir net karaliai tikėjo keisčiausiomis teorijomis. Bezoaro akmenys buvo populiarūs Persijoje ir kitose Azijos šalyse, galiausiai paplito Europoje. Tai kieta nesuvirškintų skaidulų masė, randama gyvūnų skrandyje. Žmonės tikėjo, kad įmetus jų į gėrimą galima neutralizuoti bet kokius nuodus. Manyta, kad nuo mirtinų nuodų apsaugos amuletai, talismanai, taurės, išklotos mineralais, sukeliančiais vėmimą. Dinastinės Kinijos ir Korėjos karalysčių teismuose žmonės naudojo sidabrines lazdeles, kad patikrintų, ar jų maiste ir gėrimuose nėra nuodų. Maža to, dėl savo gyvybės išsaugojimo buvo pasiryžę bet kam, todėl net pradėjo ieškoti vienaragio rago, kuris neva apsaugos nuo nuodų poveikio. Vienaragio ragai buvo labai geidžiami, verti net 10 kartų daugiau nei auksas. Šių brangių ilčių rasta visos Europos karališkuosiuose rūmuose. Tiesa, šios iltys buvo ne mitinio žvėries, o jūroje plaukiojančio narvalo, panašaus į banginį ar delfiną.

 

Neveiksmingi teismai ir draudimai

 

Renesanso Italijos gatvėse nuolat virė gyvenimas, sukosi alchemikai, kurie ne tik ieškojo amžinojo gyvenimo eliksyro, bet ir kūrė įmantriausių nuodų mišinius. Šiuos itin mėgo garsioji Bordžijų šeima, kuri dėl siekio išlaikyti padėtį taikėsi net į katalikų dvasininkų gyvybes. Nunuodyta dešimtys kardinolų, vyskupų, popiežių. Šeima eksperimentavo su strichninu, sukeliančiu traukulius, vėdryninių šeimai priklausančiomis kurpelėmis, kurios paralyžiuodavo nervų sistemą. Mirtinų nuodų buteliukus kartu su vynu laikė rūsyje. Galiausiai šeima rado patikimą nuodų formulę, žinomą kaip cantarella. Saldžių nuodų turinys iki šiol likęs paslaptimi, nors manoma, kad tai buvo arseno ir skaudvabalių mišinys. Bordžijų šeimos nariai tiesiog įmaišydavo šių nuodų į svečio vyną, o šis po kelių savaičių ar mėnesių mirdavo. Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči taip pat nevengė eksperimentuoti su nuodais, išbandė jų veiksmingumą ne tik su gyvūnais, bet ir su kaliniais. Mirtinus buteliukus ji laikė šimtuose slaptų kabinetų karališkojoje rezidencijoje. Iki XVI a. pabaigos arseno junginiai pradėti taip dažnai naudoti siekiant pašalinti Prancūzijos aukštuomenės narius, kad nuodai tapo žinomi kaip poudre de succession arba paveldėjimo milteliais. Žmogžudysčių mastas pasiekė tokį lygį, kad karalius Liudvikas XIV įsteigė tribunolą, skirtą tirti nunuodijimo atvejus. Išnagrinėta šimtai bylų, kurių metu atskleista įdomių faktų apie platų nuodytojų tinklą ir sąsajas su karaliaus patikėtiniais. Skandalo centre atsidūrė būrėja Catherine Deshayes, geriau žinoma kaip La Voisin. Maišydama arseną, šunvyšnes, kurpeles ir opijų ji sukūrė nuodus, kuriuos pardavė daugeliui kilmingų moterų, norėjusių atsikratyti nepageidaujamo vaiko ar sutuoktinio. Šių nuodų paragavo net karaliaus meilužė. Iki inkvizicijos pabaigos 36 žmonės buvo nuteisti mirti ir sudeginti, kol Liudvikas XIV galiausiai paskelbė dekretą, draudusį parduoti arseną ir kitus nuodus vaistinėse.

 

Fenomenalus įvertinimas už žudymą

 

Pramonės augimas leido šalims gaminti ir kaupti cheminius ginklus precedento neturinčiu mastu. Mirtinos dujos pirmą kartą panaudotos 1915 m. balandžio 22 d. Vokietijos kariuomenė paskleidė 168 tonas chloro dujų šalia Ipro miesto Belgijoje. Vėjas nunešė geltonai žalius garus link sąjungininkų apkasų. Kariai netrukus pajuto deginimo pojūtį akyse ir gerklėje. Nuodingos dujos sukėlė stiprų skausmą, apakimą, dusulį. Daugiau nei 5000 karių žuvo. Vos po trejų metų dujas sukūręs vokiečių chemikas Fritzas Haberis pelnė Nobelio chemijos premiją už tai, kad atrado būdą, kaip sintetinti amoniaką iš ore esančio azoto. Šis atradimas leido masiškai gaminti azoto trąšas, kurios sukėlė revoliuciją žemės ūkyje ir padėjo išmaitinti milijardus žmonių visame pasaulyje. Geri ketinimai blanko prieš mirties šešėlį. F. Haberis pats prižiūrėjo 1915 m. paleistų chloro dujų dislokavimą Ipro mieste. Dar vėliau vadovavo kuriant pavojingesnius chemikalus, tokius kaip fosgeną, kurio kvapas primena ką tik nupjautą žolę. Maloniai kvepiančios dujos skatina dusulį, kosėjama krauju, kol galiausiai mirštama. Manoma, kad iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos dėl cheminių ginklų žuvo apie 1,2 mln. žmonių. Po dujų atakos Ipro mieste F. Haberis pripažintas didvyriu. Berlyne jam surengtas vakarėlis, kurio metu žmona, garsi chemikė Clara Immerwahr, niekada nepripažinusi vyro kaip cheminių junginių kūrėjo, šovė sau į širdį.

 

Autorius Monika Budnikienė