Daugelis jaunų tėvų išgirsta diagnozę – kūdikio raumenų tonusas per didelis arba per mažas. Tai neramina ir skatina spręsti problemą darant mankštas bei masažus. Žvelgiant holistiškai, užtektų koreguoti vaiko aplinką ir paisyti natūralių poreikių.

 

Konsultuoja

Kineziterapeutė, osteopatė Miglė Bliuvienė 

 

Ar netinkamas kūdikiNewborn,Holding,Head,Up,,Happy,Pediatrician,Medical,Doctor,Doing,Exam,o raumenų tonusas iš tiesų yra problema, kurią reikia spręsti?

 

Ši būklė tradicinėje medicinoje šiek tiek hiperbolizuojama ir eskaluojama, kad specialistams, atliekantiems tam tikras procedūras, būtų darbo ir nenutrūktų pacientų srautas. Mamos tiesiog atakuojamos diagnozėmis, tokiomis kaip padidėjęs ar sumažėjęs kūdikio raumenų tonusas.

 

Norėčiau atkreipti tėvų dėmesį, kad daugeliu atvejų sprendimo būdas slypi paprastume. Egzistuoja daugybė kasdienių ir lengvai pritaikomų modelių, kurie teigiamai veikia kūdikio būseną, raumenų tonusą. Deja, dažnai jie nuvertinami, esą pokyčius nulemia tik specialūs veiksmai. Tačiau mano patirtis rodo, kad kasdienės vaiko nešiojimo, gulėjimo, maitinimo padėtys, savalaikės sėdėjimo, stovėjimo patirtys savaime harmonizuoja raumenų tonusą ir nereikia nieko „taisyti“. Tokius elementarius dalykus gali atlikti pačios mamos namuose.

 

Taigi, kokie požymiai rodo, kad kūdikis patiria įtampą?

 

Tradiciškai laikoma, kad padidėjusį raumenų tonusą išduoda šie simptomai: kūdikis iki 3 mėn. gniaužia kumštukus; rankytės dažniau pritrauktos prie krūtinės ir nenori jų ištiesti; kojytės sulenktos per sąnarius ir labiau pritrauktos prie pilvuko; vaikas nenori atversti šlaunų; suriesti kojų pirštukai; gali stipriai lošti galvą. Mamos dažnai skundžiasi, kad kūdikis jautrus garsams, šviesai ir kitiems dirgikliams; neramus, verksmingas; periodiškai įsitempia ir atsipalaiduoja tik trumpam; sunku nuraminti ir užmigdyti; verkia, kol pervargsta ir užmiega, prabudęs vėl iš karto verkia. Tėvams sunku nustatyti verkimo priežastį, todėl dažnai spėlioja, ar vaiko reakcijas lėmė pilvo diegliai, ar virškinimo sutrikimai, net gimdymo traumos. Tačiau visais atvejais kūno padėtis rodo bendrą įsitempimą ir diskomfortą.

 

Kokios priežastys lemia kūno įtampą?

 

Kai mama kreipiasi su panašiais nusiskundimais, paprašau parodyti, kaip laiko mažylį, papasakoti, kur ir kaip jis guli. Paaiškėja, kad ji girdėjo griežtą rekomendaciją guldyti kūdikį ant kieto pagrindo. Bet įsivaizduokime, kad visai neseniai vaikelis pilvelyje buvo apgobtas kaip minkštame krepšelyje. O gimęs mažylis staiga guldomas ant kieto pagrindo be jokios atramos. Kaipgi jam atsipalaiduoti?

 

Naujagimių refleksai, t. y. kūno įsitempimas ir atsipalaidavimas, išsilaiko iki 2 mėn. ir reikalingi gimti. Taip kūdikis iriasi ir juda gimdymo takais. Tai natūralus fiziologinis išsigelbėjimo ir išgyvenimo algoritmas. Jei gimus kūdikiui aplinkybės stimuliuoja, reakcijos kartojasi ir matome įsitempusius raumenis. Pagrindiniai įtampos veiksniai yra netinkamas guldymas: kietas pagrindas; nuolat atlošta galva, kai nėra galimybės atsiremti ir negali atsipalaiduoti kaklas; nėra atramos kojoms, todėl jos ištiesiamos ir vėl pritraukiamos prie savęs. Įtampą skatina netinkamas nešiojimas ant rankų, kai mažylis nesijaučia saugiai ir patogiai. Tiesiog nėra fiksacijos, buvusios gimdoje.

 

Tam tikrais atvejais keičiant padėtį, kūnas privalo įsitempti, pavyzdžiui, pernešant nuo rankos ant rankos, pakeliant iš lovytės ar guldant į vežimėlį. Jeigu padėtis keičiama dažnai, per greitai, padėtys yra per sunkios pagal amžių, kūdikis bus nuolat įsitempęs. Diskomfortas ir įtampa vargina, trukdo apsiversti, žįsti, nusiraminti ir užsislopinti, net tuštintis. Įtampa dingsta tik po kurio laiko arba pradėjus stipriai verkti.

 

Padidėjusio raumenų tonuso priežastis gali būti susijusi su virškinimo sistema, jei žindanti mama maitinasi netinkamai, piene daug rūgimo produktų ir vaiką vargina diegliai. Mažylis ieškos patogios padėties, kaip išleisti orą, kaip atsipalaiduoti. Įtampa vėl trukdys miegoti, stebėti aplinką, guguoti ir pan.

 

Kas padėtų sumažinti raumenų įtampą?

 

Visais atvejais, kai mažylis neramus, atlieka daug chaotiškų judesių, skėsčioja rankomis, rekomenduoju vystyti, panešioti glaudžiant, švelniai spaudžiant. Naudinga suteikti vadinamąją embriono pozą, kuri primena C raidę. Nešiojant siūlau guldyti ant stabilaus pagrindo, kad kūdikis nekabotų tik ant rankų. Galima nešioti ant plokščios pagalvės, sulankstyto pledo. Tai sumažina pastangas išlaikyti savo kūno padėtį ir nuramina spontaniškas reakcijas.

 

Padidėjęs raumenų tonusas visada turi priežastį, tačiau ji nebūtinai nekontroliuojama, nulemta nėštumo ar gimdant patirtos stimuliacijos. Visi liekamieji reiškiniai dažniausiai praeina per pirmą gyvenimo mėnesį, jeigu kūdikis jaučiasi komfortabiliai.

 

Kokios per mažo raumenų tonuso priežastys?

 

Tokie kūdikiai apibūdinami kaip ramūs, vangūs. Jie daug miega, galbūt ne taip dažnai ir ne taip intensyviai žindo. 3 mėn. kūdikis nesiekia matomo žaisliuko, o guli atmestomis rankomis. Sulaukus 4–5 mėn. sunku apsiversti. Gulėdamas ant pilvo nenori remtis rankomis. 7 mėn. kūdikis vis dar nesėdi atsirėmęs rankomis į priekį, nelaiko viršutinės kūno dalies. Vėliau nerodo noro stotis. Per mažas raumenų tonusas gali būti medžiagų apykaitos sutrikimų pasekmė, kai vaiko organizmas neįsisavina vitamino D. Tačiau priežastys kartais susijusios su šeimos įpročiais, pavyzdžiui, vaikui trūksta patirčių įvairovės.

 

Mamos girdi daug draudimų, todėl pasimeta ir bijo pakenkti?

 

Egzistuoja daug klaidinančių mitų, kad negalima kūdikio sodinti ar statyti. Kūdikiai dažnai guldomi ant pilvuko, todėl stiprėja nugaros raumenys. Deja, mažai kalbama, kad reikia lavinti ir pilvo presą naudojant skirtingas sėdėjimo padėtis – vertikalias, su prilaikymu ir atrama nugarai. Stiprūs tik tie raumenys, kuriems duodama dirbti. O tos raumenų grupės, kurios nėra įdarbinamos vengiant tam tikrų patirčių, bus silpnos. Tėvai stebisi, kad 7 mėn. vaikas nerodo noro stotis, tačiau jis nežino, kaip tai padaryti, jei niekas nė karto nepastatė ant pagrindo ir neleido pasiremti pėdutėmis visu svoriu. Mažylis tiesiog neturi įvairios patirties, kuri parodytų kūno galimybes, nėra stimuliacijos, kuri skatintų atlikti tam tikrus veiksmus.

 

Kitas pavyzdys – mamos mėgsta nešioti mažus vaikus užsisodinusios ant klubo. Tai nepatogi padėtis tiek mamai, tiek kūdikiui. Vaikas sėdi plačiai išsiskėtęs, atsilošęs ir atmetęs rankas į šonus. Ilgainiui mamos pastebi, kad bandant pastatyti mažylis laiko kojas per plačiai ir nenori laikytis rankomis. Tokia padėti tampa įpročiu, kurį nelengva pakeisti. Taigi, nešiojimo, sėdėjimo, miegojimo pozos užima didžiąją paros dalį ir lemia vaiko vystymąsi.

 

Ar visada reikia koreguoti raumenų tonusą?

 

Laikomasi nuomonės, kad padidėjęs ar sumažėjęs raumenų tonusas yra tada, kai trukdo vaikui atlikti pagal amžių reikalingus judesius ar fiziologinius veiksmus. Jei rankytės ir kojytės atlieka funkcijas pagal amžių, mažylis vartosi, sėdi ir daro veiksmus, būdingus jo amžiui, tonusas yra normalus. Galima tik kalbėti, kaip pagerinti funkcijų kokybę. Jei tonuso pokyčiai trukdo atlikti judesius ir fiziologinius veiksmus, reikia diagnozuoti ir ieškoti priežasčių.

 

Ką tėvai galėtų padaryti patys?

 

Įvairios grupinės treniruotės, kurių metu mokoma mankštinti, masažuoti kūdikius, yra profilaktika ir mamų savirealizacija. Esant žymesniam tonuso pokyčiui, tėvai raginami ieškoti pagalbos, stimuliuoti ir normalizuoti tonusą skatinant motoriką. Deja, mažiesiems pacientams nepatinka priverstinės manipuliacijos. Jie verkia, nenori gulėti ant pilvuko, pyksta masažuojant. Vyrauja nuostata, kad reikia pakentėti, esą vėliau bus geriau. Reikia pripažinti, kad nauja karta ir šiuolaikinė visuomenė jau išaugo iš šio modelio. Juk daug paprasčiau spręsti problemas neišeinant iš komforto zonos.

 

Jei kūdikis iš tiesų labai neramus, siūlau ieškoti nešiojimo ir laikymo padėčių, kurios priimtinos ir patogios mažyliui. Vaiko elgesys parodys, kas jam tinka. Naudinga peržiūrėti kasdienius įpročius. Galbūt kūdikis pyksta paguldytas ant vystymo stalo, nes per kieta, šalta. Nieko keisto, jei 6 mėn. mažylis nemėgsta gulėti, nes tokio amžiaus vaikas turi rodyti iniciatyvą tobulėti. Tai natūrali raida. Rekomenduoju suteikti daugiau įvairių patirčių tiek sėdint, tiek vertikalioje padėtyje. Ir vaikas nurimsta, pradeda šypsotis, domėtis aplinka.

 

Kitas svarbus aspektas – ar artimieji geba pastebėti ir reaguoja į mažylio signalus. Jeigu nusibodo gulėti, kokių alternatyvų gali pasiūlyti, kad nurimtų? Ne specialistas turi pasakyti, ką jaučia kūdikis, kas jam patinka, o artimieji. Vadovaujantis patarimais iš išorės, visada atsižvelgti, kas priimtina konkrečiam vaikui.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė