Aukštoji mada nuolat keičiasi ir stebina netikėtais sprendimais. Vis dėlto kai kurie dizaineriai išsiskyrė išties neeiliniais sumanymais. Net ir praėjus daugybei metų, apie juos vis dar kalbama kaip apie didžiausius maištininkus. Kuo jie taip sudrebino mados pasaulį? Ar futuristiniai sprendimai visada pasiteisina?

 

stilius

Christiano Dioro „Naujasis įvaizdis“

 

Antrojo pasaulinio karo metais visi ateljė užvėrė duris. Tad moterys prabangias audinius iškeitė į kur kas praktiškesnius. Ne vienos šalies valdžia netgi uždraudė ant drabužių siūti papildomų kišenių, sagų, juos puošti dekoratyviniais siuvinėjimais. Visa pramonė buvo pajungta karo reikmėms. Tad medžiagų ir siūlų niekas į kairę ir dešinę nemėtė. Rinkoje netgi neliko pėdkelnių. Mat iš nailono intensyviai gaminti parašiutai kariams. Tad kai kylantis dizaineris C. Dioras 1947 m. pristatė pirmąją kolekciją, kilo nemenkas sąmyšis. Ji buvo tarsi atsakas griežtiems karo ribojimams. Kolekcijai, pavadintai „Naujuoju įvaizdžiu“, buvo būdingas itin figūringas siluetas. Kitaip sakant, aiškiai išreikšti pečiai, plonytis liemuo ir itin pūsti sijonai. C. Dioro kūrinius visuomenė pasitiko audringai. Vieniems jis labai patiko, gerbėjai šį įvaizdį matė kaip galimybę į moters stilių sugrąžinti ryškias formas ir ekstravaganciją. Tačiau priešininkai burbėjo dėl milžiniškiems sijonams pasiūti švaistomos medžiagos. Juk po karo buvo praėję vos porą metų, dauguma patyrė siaubingą skurdą.

 

„Naujasis įvaizdis“ daug kam nepatiko ne tik dėl švaistūniško požiūrio į audinius. XX a. pradžioje moterų stilius jau buvo pradėjęs laisvėti. Prie to prisidėjo žavioji Coco Chanel, įtvirtinusi elegantišką paprastumą. Prasidėjus karui moterys išleido į frontą vyrus ir pačios stojo prie fabrikų staklių. Šiuo laikotarpiu dailiosios lyties atstovių stilius drastiškai kito, kad drabužiai netrukdytų darbui. Tad moterys pagaliau išsivadavo iš varžančių korsetų ir siaubingai nepatogių ilgų sijonų. C. Dioras blyškiaveidę XIX a. damą tarsi vėl norėjo sugrąžinti ant podiumo. „Naujasis įvaizdis“ Dėl šio senojo moters portreto garbinimo dažnai vadintas neskoningu. Dizaineris išties mėgo senąją moteriško stiliaus estetiką. Normandijoje gimęs C. Dioras vaikystėje laiką dažnai leisdavo gražiąją epochą (belle époque) menančioje viloje. Būtent tai vėliau jį įkvėpė kurti princesiškas sukneles ir išraiškingus sijonus. „Naujasis įvaizdis“ 5-ajame dešimtmetyje sukėlė išties daug triukšmo. Tačiau jis iki šiol laikomas vienu svarbiausių aukštosios mados šedevrų. Šios kolekcijos elementus „Dior“ mados namai naudoja ir šiandien.

 

Mary Quant ir mini sijonas

 

Šiais laikais kelių nesiekiantis sijonas visiškai įprastas rūbas. Tačiau 1960-aisiais jį pristačiusi jauna britų dizainerė M. Quant sukėlė tikrą revoliuciją. Ekspertai tikina, kad mini sijono atsiradimas moterims buvo toks pat reikšmingas, kaip kontraceptinių tablečių sukūrimas. Ši aprangos detalė tapo svarbia seksualinės laisvės ir moterų teisių judėjimų dalimi. Be to, mini sijonas geriau nei bet kas kitas atspindėjo jaunimo kultūrą. 7-ajame dešimtmetyje jaunos moterys pagaliau išsilaisvino iš stereotipų ir ėmė džiaugtis savo kūnu. M. Quant kūrinys joms padėjo apnuoginti tas kūno vietas, kurios anksčiau būdavo griežtai uždengtos – kelius ir šlaunis. Nors XX a. pradžioje moterys turėjo daugiau laisvės nei anksčiau, jų elgesys ir stilius vis dar buvo gana suvaržyti. Tačiau sijonas, kuriam pavadinimą dizainerė pasiskolino iš automobilio „Mini“, pakeitė viską.

 

Trumpą sijoną visame pasaulyje ypač išgarsino to meto supermodelis Twiggy. Ji šį drabužėlį greitai išpopuliarino ne tik Europoje ir JAV, bet ir Azijoje. Japonijoje būtent šią manekenę vyresnioji karta keikė dėl smunkančių jaunimo moralinių standartų. Šioje šalyje 1960-aisiais mini sijonų pardavimai augo tiesiog žaibiškai. JAV trumpi sijonai taip išpopuliarėjo, kad Japonijos ambasada patarė tuometinio premjero Eisaku Sato žmonai Hiroko segėti tokį sijoną per oficialų vizitą. Beje, Hiroko tuo metu buvo 62-eji. Nors jaunimas mini sijonus tiesiog dievino, jie patiko tikrai ne visiems. Vyresnioji karta vaikščiojo susigriebusi už galvos. Jos atstovams nuogos moterų kojos pranašavo visišką degradaciją. Žymioji prancūzų dizainerė C. Chanel mini sijoną netgi pavadino bjauriu. Ji taip pat teigė neįsivaizduojanti, kokiam vyrui galėtų patikti taip pasidabinusios moterys. Tačiau dabar akivaizdu, kad mados legenda negalėjo dar labiau suklysti. Praėjus 50 metų po šio pareiškimo, tuometinis „Chanel“ mados namų meno direktorius Karlas Lagerfeldas jį pavadino klaida. Vėliau šis vokiečių dizaineris trumpučius sijonus priskyrė prie pagrindinio „Chanel“ mados namų kostiumėlio.

 

Vivienne Westwood pankiška mada

 

Dizainerė V. Westwood savo karjerą pradėjo vieną po kito laužydama rėmus. Buvusi mokytoja 1974 m. Londone atidarė butiką pavadinimu „SEX“. Čia ji pardavinėjo pornografinėmis nuotraukomis puoštus marškinėlius, seksualizuotais šūkiais dabintus drabužius, fetišo elementų gausius apdarus. Tokiais rūbais ji rengė garsiausius to meto pankroko atlikėjus. Butike maištininkė dirbo su savo vaikinu Malcolmu McLarenu. Jis buvo garsiųjų pankų „Sex pistols“ vadybininkas. Drauge pora sukūrė nepamirštamą aprangos detalę – bandažo kostiumą. Įkvėpimo jam įsimylėjėliai sėmėsi iš kareiviškų kelnių. Švarkui jie naudojo juodą satiną, ant kurios prisiuvo bandažą primenančių raiščių, sukurdami išties sadomazochistinį vaizdelį.

 

Dėl tokių eksperimentų V. Westwood mėgo roko atlikėjai ir kiti maištininkai. Tarp jos parduotuvės klientų buvo fetišo mėgėjai, prostitutės ir itin drąsus jaunimas. Tuo metu atsiradusią pankų subkultūrą didžioji visuomenės dalis niekino, laikė nusikaltėliais ir keistuoliais. Nepaisant to, bandažo kostiumas išpopuliarėjo ne tik tarp subkultūros atstovų. Jis sugebėjo tapti ir aukštosios mados bendruomenėje mėgstamu drabužiu. Pati Vivienne šiandien pripažinta viena įtakingiausių XX a. britų dizainerių. Ji mėgsta sakyti: „Mada yra galiausiai būti nuogam.“ Kiti aukštosios mados dizaineriai ne kartą skolinosi V. Westwood idėjas. Tarkime, segėti liemenėlę ant viršutinių rūbų. V. Westwood žvaigždė neužgeso ir pasibaigus pankų subkultūros madai. Ji ekstravagantiškas kolekcijas tebekuria iki šiol.

 

Alexanderio McQueeno 1995-ųjų rudens-žiemos kolekcija

 

Dizaineris A. McQueenas per savo gyvenimą sukūrė daugybę provokuojančių kolekcijų. Tačiau jo pirmasis darbas sulaukė daugiausia dėmesio. Tai buvo 1995-ųjų rudens-žiemos kolekcija, pavadinta „Highland Rape“. Kurdamas dizaineris rėmėsi Škotijos istorija. Ne veltui kolekcijai suteiktas didžiausios Škotijos srities vardas. Tačiau modeliai dėvėjo nuplyšusius ir sudriskusius drabužius. O kur dar garsiosios bumster kelnės, atskleidžiančios daugiau nei turėtų. Dėl itin žemo juosmens jas dėvinti moteris aplinkiniams parodydavo net trečdalį sėdmenų. Nepaisant šio ekstravagantiško sprendimo, moterys šias kelnes noriai dėvėjo. Tačiau kolekcija sulaukė ir gausios kritikos. Ji peikta ne tik dėl nešvankumo, bet ir demonstratyvios nepagarbos moterims. Kritikai pastebėjo, kad bumster kelnes mūvėti klaikiai nepatogu. Tačiau jos puikiai pasitarnauja vyrams, nes jie netrukdomi gali spoksoti į moterų užpakaliukus. Per kolekcijos pristatymą manekenės podiumu taip pat žengė pusiau nuogos ir išteptos kraują imituojančiais dažais. Tai sukėlė siaubingą nepasitenkinimą. Žinodami, kad A. McQueenas yra homoseksualus, žmonės manė, kad jis tyčiojasi iš moters kūno. Kritikams užkliuvo ir kolekcijos pavadinimas. Nejaugi dizaineris skatina prievartą prieš moteris?

 

Tačiau vėliau paaiškėjo tikroji kolekcijos žinutė. Škotiškų šaknų turintis kūrėjas taip norėjo atkreipti dėmesį į Škotijos padėtį. Jo nuomone, šio regiono dizaineriai ir apskritai pats kraštas yra pernelyg užgožtas Anglijos. Dizaineris liūdnai konstatavo, kad Anglija daugybę amžių atiminėjo škotų žemes ir žudė šio regiono gyventojus. Tad purvini ir apskurę modeliai simbolizavo ne prievartą prieš moteris, bet smurtą prieš Škotiją. Ši kolekcija išgarsino A. McQueeno vardą visame pasaulyje ir amžiams užtarnavo jam maištininko vardą. Šiandien šio kūrėjo tarp mūsų, deja, nebėra. Tačiau jo kūryba mados pasaulyje iki šiol prisimenama su pagarba.

 

Geišų įkvėptas Johnas Galliano

 

2011 m. britų dizaineris J. Galliano nuskambėjo garsiai, bet ne iš gerosios pusės. Viename Paryžiaus barų jis atvirai laidė rasistines ir antisemitines replikas. Todėl vėliau Prancūzijos teismas dizainerį nuteisė ir skyrė viešųjų darbų. Šis įvykis daugelį paskatino prisiminti 2007-aisiais kūrėjo pristatytą kolekciją. Tuo metu jis dirbo su „Dior“ mados namais. Pavasario-vasaros kolekcijoje jis pristatė japonų geišų įkvėptus drabužius ir makiažą. Nuostabūs spalvų deriniai ir neįprastos formos nepaliko abejingų. Viso pasaulio mados bendruomenė buvo tiesiog priblokšta J. Galliano išmonės. Tačiau nemažai žmonių liko nepatenkinti dizainerio japonų kultūros interpretacija. Pasak kritikų, kūrėjas išsirinko tik vieną geišų kultūros bruožą ir supaprastinęs pateikė Vakarų žiūrovams. Taip esą buvo dar smarkiau pagilinti stereotipai apie japonų tautybę. Užuot bandęs suprasti šią sudėtingą kultūros, menininkas ją iškraipė ir pritaikė savaip. Nors geišos ir kimono yra svarbi japonų kultūros dalis, šie simboliai reprezentuoja tik mažą jos dalį. Dizaineris kritikuotas dėl menkų pastangų iš tikrųjų įsigilinti į japonų paveldą, netgi demonstruojama nepagarba.

 

Debatai apie svetimų kultūrų įtaką netyla iki šiol. Kai kurie tiki, kad mados industrija dažnai nupigina ir vagia vietines kultūras. Yra manančių, kad kitų kultūrų simbolių naudojimas yra tiesiog intelektualinė vagystė. Kiti iš tokių teiginių tik juokiasi. Juk, pavyzdžiui, disko muzika kilusi iš juodaodžių vergų. Ar tai reiškia, kad visi, šiandien klausantys tokios muzikos, yra linkę nusikalsti nelaimėliai? Diskusijos vis dar nerimsta. Tačiau prieš dešimt metų J. Galliano pristatyta kolekcija iki šiol prisimenama kaip vienas įstabiausių mados reginių.

 

Gucci „Balaclava“ megztinis 

 

Panašios kritikos sulaukė ir mados namai „Gucci“. Tačiau šiuo atveju jie buvo priversti atsiprašyti dėl savo kūrinio. 2019 m. šis prabangus prekės ženklas pristatė 890 dolerių kainuojantį megztinį. Balaclava pavadintas juodas megztinis išsiskyrė aukštu kaklu, kurį galima užtempti iki pat nosies. Lūpų vietoje buvo iškirpta skylė, apsiūta raudonu siūlu. Viešojoje erdvėje tai palaikyta rasizmu. Tad „Gucci“ buvo priversti megztinius išimti iš prekybos ir viešai atsiprašyti. Prieš 200 metų baltaodžiai aktoriai JAV juodai išsipiešdavo veidus ir šaipydavosi iš juodaodžių vergų. Todėl Vakarų pasaulyje panašios apraiškos sutinkamos itin neigiamai. Tačiau nemažai „Gucci“ šalininkų gynė megztinius. Pasak jų, mados namai užsipulti neteisėtai. Nejaugi viskas, kas juoda, yra šaipymasis? Visgi „Gucci“ nusprendė į diskusijas nesivelti ir nekenkti savo reputacijai. Tačiau žala jau buvo padaryta. Nemažai garsių klientų keikė mados namus ir prisiekinėjo daugiau niekada nepirksiantys jų produkcijos.

 

Į analogišką situaciją pateko ir atlikėja Katy Perry. Jos drabužių linija prieš keletą metų išleido įvairių spalvų batelius, puoštus akimis ir lūpomis. Auksinio atspalvio bateliai niekam neužkliuvo. Tačiau dėl juodų kilo nemažas ažiotažas. Kritikai čia taip pat įžvelgė ketinimą pasišaipyti iš juodaodžių. Tad atlikėja buvo priversta jais neprekiauti.