Kontracepcijos evoliucija

Žmonės tūkstančius metų bandė išvengti nepageidaujamo nėštumo, taikė įvairias priemones. Vienos jų žalodavo sveikatą, kitos – nesuveikdavo. Tad nenuostabu, kad klestėjo ne tik pranašų spėlionės, bet ir keisčiausi metodai.

Nuo kamščių iki kalvių vandens

Senovės graikų ir romėnų laikais silfiai, į salierus panašūs prieskoniniai augalai, dažnai naudoti siekiant išvengti nepageidaujamo nėštumo. Nėra duomenų, ar buvo tikrai veiksmingi, nes iki šių dienų neišliko. Išnykus silfiams, kaip pakaitalas pamėgtos džiovintos kvapiosios ferulos (asafetida). Tačiau per didelė dozė galėjo būti mirtina. Moterys taip pat naudojo akmenukus ir česnakų galvutes, kad stabdytų spermos judėjimą makštimi. Kitos rinkosi žolių, audinio ar jūros kempinių kamščius. Metodas, kurį IV a. pr. Kr. siūlė Hipokratas, dažnai vadinamas medicinos tėvu, buvo sudėtingesnis. Legendinis gydytojas patarė moterims gerti varinį sūrų vandenį, kad apsisaugotų nuo nėštumo. Netgi teigė, kad toksiško nuoviro poveikis tęsis visus metus. Hipokrato metodas nebuvo vienintelis abejotinas. Graikų ginekologas Soranas iš Efezo II a. pareiškė, kad moterys sekso metu turi sulaikyti kvėpavimą, o paskui čiaudėti, jog išstumtų spermą. Be to, jis patarė moterims gerti vandenį, kurį kalviai naudojo metalui vėsinti.

Kaip senovėje patarta saugotis nuo nėštumo?

Medus ir akacijos. 1850 m. pr. Kr. įrašai rodo, kad senovės Egipte vienas populiariausių gimstamumo kontrolės metodų – medaus ir akacijų vaisių mišinys kaip natūralus spermicidas. Moterys sumaišydavo medų ir akacijų vaisius, o gautame mišinyje mirkydavo medvilnę. Prieš lytinius santykius įkišdavo išmirkytą audinį į makštį, kad sunaikintų spermatozoidus.

Krokodilų mėšlas. Senovės egiptietės ir Mesopotamijos gyventojos saugodavosi nuo nėštumo krokodilų mėšlo rutuliukais. Senovės Indijoje ir Artimuosiuose Rytuose panašiai naudotos dramblių išmatos.

Švinas ir gyvsidabris. Žmonės senovėje laisvai vartojo itin pavojingas nuodingąsias medžiagas. Visame pasaulyje senovės civilizacijos naudojo sunkiuosius metalus, tokius kaip gyvsidabris, švinas ir arsenas, kad išvengtų nėštumo. Senovės egiptietės, asirės, graikės ir kinės gerdavo skystą gyvsidabrį, skystą šviną, arseną arba jų derinį. Deja, šios nuodingosios medžiagos padėdavo ne tik nepastoti, bet ir sukeldavo inkstų ar plaučių nepakankamumą, pažeisdavo smegenis.

Laukinės morkos. Šie augalai tūkstančius metų naudoti kaip veiksminga gimstamumo kontrolės priemonė. Daugiau nei prieš 2000 metų Hipokratas apibūdino laukines morkas kaip geriamąjį kontraceptiką. Deja, jos primena dėmėtąsias maudas, nes itin toksiškos. Vos 2–3 cm ilgio šaknis gali būti mirtina suaugusiesiems. Laukinės morkos labiausiai toksiškos pavasarį.

Aliejus. Graikės naudojo alyvuogių ir kedrų aliejus, kad sumažintų spermatozoidų judrumą. Po lytinio akto šiais aliejais suvilgydavo makštį, jog sumažėtų nėštumo tikimybė.

Citrinos. Anksčiau manyta, kad citrinų rūgštis turi spermicidinių savybių. Moterys mirkydavo kempinę ar audinį citrinų sultyse ir kišdavo į makštį. Sklandė gandai, kad Kazanova, garsusis XVIII a. Venecijos meilužis, iš pusės citrinos pagamindavo gimdos kaklelio kepurėlę, kurią naudodavo su sekso partnerėmis.

Prezervatyvas tapo stebuklinga apsauga

Viduramžiais dažniausiai naudoti gimstamumo kontrolės amuletai. Tiko beveik viskas – nuo džiovintų žolelių iki bebro sėklidžių, mulo ausų vaško ar juodos katės kaulų. Nors žinios apie tokius metodus vėlesniais amžiais pradėjo blėsti, o moterys rizikuodavo būti apkaltintos raganystėmis, XV a. Europą užklupus pirmiems sifilio atvejams, išaušo nauja kontracepcijos era. Patvirtinta, kad barjerinė kontracepcija veiksmingai stabdo lytiškai plintančias ligas. Šis atradimas savo ruožtu paskatino 1564 m. sukurti pirmąjį prezervatyvą – juostele perrištą lininį apvalkalą. Nepaisant didėjančio šio metodo populiarumo, pagrindinis prezervatyvo naudojimo tikslas buvo apsaugoti viešnamių lankytojus. Moterims palikta mažai pasirinkimo. Iki XVIII a. prezervatyvai buvo brangus malonumas, pardavinėti baruose, kirpyklose, vaistinėse ir teatruose tiek Europoje, tiek JAV. 1855 m. paplito pirmieji guminiai prezervatyvai. Dėl vulkanizuotos gumos tapo elastingesni, o tai sukėlė pasaulinį prezervatyvų gamybos augimą. Jų naudojimas išpopuliarėjo nuo 1920-ųjų, kai išrasti latekso prezervatyvai. Tokius buvo galima naudoti net kelerius metus.

Nėščia ar ne?

Ankstyviausi nėštumo nustatymo metodai buvo nepatikimi. Štai senovėje egiptietės šlapindavosi ant miežių ir kviečių sėklų. Jei sėklos sudygdavo, manyta, kad nėščia. Būsimos mamos atkreipdavo dėmesį į pirmąsias išdygusias sėklas: miežiai pranašaudavo mergaitę, o kviečiai – berniuką. Senovės Graikijoje moterys stebėdavo šlapimo spalvos pokyčius. Manoma, kad padidėjęs estrogenų lygis laukiantis išties paskatindavo sėklų daigumą. Šlapinimosi ant sėklų praktika išliko nepaprastai ilgai. Minima graikų filosofo Galeno (130–200 m.) raštuose ir vokiečių tautosakoje iki pat 1966-ųjų. Aristotelis siūlė neįprastą daigumo testą nevaisingumui nustatyti. Graikų filosofas nurodė bevaikėms poroms pasėti dvi miežių sėklas ir vieną palaistyti vyro, o kitą – moters šlapimu. Tas, kurio augalas neužaugs, bus pripažintas nevaisingu.

1928 m. vokiečių gydytojai Selmaras Aschheimas ir Bernhardas Zondekas išsiaiškino, kad nėščios moters šlapime atsiranda unikalus hormonas – chorioninis gonadotropinas (hCG). 1931 m. pristatytas pirmasis komercinis šlapimu pagrįstas nėštumo testas, vadintas „triušio testu“. Moters šlapimo suleisdavo triušio patelei ir stebėdavo pokyčius gyvūno kiaušidėse. Tačiau šis metodas atimdavo nemažai laiko, dažnai būdavo klaidingas. 1940-aisiais mokslininkai triušius pakeitė afrikinėmis varlėmis. Bandymas veikė taip pat, kaip ir anksčiau, išskyrus tai, kad varlės padėdavo kiaušinėlius. Tad mokslininkai galėdavo naudoti varles daug kartų, o rezultatai būdavo gerokai tikslesni. Sukūrus nėštumo testą, skirtą naudoti namuose, nebeprireikė nei varlių, nei gydytojų. Testas grįstas hCG specifiniais antikūnais, susietais su fermentu, kuris lemia spalvos pokytį, jei rezultatas teigiamas.

Autorius Monika Budnikienė