Vykstant sparčiai mokslo pažangai daugybė mistinių reiškinių tampa racionaliai paaiškinamais. Nepaisant to, žmonija neišsižada kai kurių prietarų ir vis dar tiki stebuklais. Anot kosmoenergetikės Eglės Gleščinskienės , dėl to nereikėtų stebėtis. „Pasaulyje tebėra daug neatrastų dalykų, todėl visai nesunku daryti prielaidą, kad bet kada gali įvykti stebuklas – kažkas netikėto ir nepaaiškinamo“, – samprotauja pašnekovė.

 

Egle Glescinskiene (is asm archyvo) (3)

Vieni žmonės mano, kad stebuklas yra pats gyvenimas ir viskas, kas jame vyksta. Kiti stebuklais vadina tik neįtikėtinus ir nepaaiškinamus įvykius. Kas iš tikrųjų yra stebuklas?

 

Stebuklas yra tai, ko negalime paaiškinti mokslo bei materialaus pasaulio suvokimo dėsniais. Šie įvykiai išeina už dėsnių ribų. Kitaip sakant, jie nutinka nepaisant įvairių prieštaraujančių logikos taisyklių ar mechanizmų – įvyksta tai, kas neįmanoma. Gyvenimą iš tiesų galima laikyti nesibaigiančiu stebuklu, nes jis nepaliauja žavėti įvairiomis staigmenomis, netikėtumais, galimybėmis ir viskuo, ką įstengia sukurti žmogaus vaizduotė.

 

Stebuklas – tai stipraus troškimo ir pozityvių minčių virtimas materija?

 

Nebūtinai. Tai, ko labai norima ir dėl to stengiamasi yra tik dalinis stebuklas, nes žmogus pats į tai įdeda labai daug darbo. Kadangi žmonės yra kūrėjai, savo svajonėmis ir pastangomis sukuria norimą aplinką ir įvykius. Stebuklas yra ten, kur nebegalime niekaip paaiškinti ir pagrįsti kažkokio įvykio. Nei moksliškai, nei mediciniškai, nei fiziškai. Stebuklai dažnai nutinka tyliai, be ypatingo noro ar pastangų. Jie tiesiog vyksta aplink. Pavyzdžiui, kaip pavadintumėte vaiko pasakojimus apie savo ankstesnius gyvenimus kitoje pasaulio vietoje, kuomet jie įrodomi nagrinėjant archyvus? Ar tai nėra stebuklas?

 

Kam žmonėms reikalingas tikėjimas stebuklais?

 

Tikėjimas stebuklais žmonėms leidžia palengvinti kasdienybę, manyti, kad net ir neįmanomose situacijose gali nutikti kažkas gero, padėsiančio įveikti sunkumus, ligas ir rūpesčius. Tikėjimas stebuklais padeda nukreipti savo dėmesį nuo kažko labai sunkaus ir varginančio į pozityvios išeities iš situacijos kūrimą. Tikint, kad slegiantis sunkumas gali išsispręsti kokiu nors palankiu– stebuklingu būdu, leidžiama sau žengti už visuomenėje nusistovėjusių būties ribų. Žengus už jų atrandama stebuklinga realybė, kur veikia aukštesnės ir stipresnės jėgos, galinčios padėti žmogui.

 

Kartais sakoma, kad stebuklais tiki tik naivuoliai…

 

Stebuklais tiki visi, kas suvokia, kad žmonija yra dar labai toli nuo absoliutaus pasaulio ir jame veikiančių jėgų pažinimo. Pasaulyje tebėra daug neatrastų dalykų, todėl visai nesunku daryti prielaidą, kad bet kada gali įvykti stebuklas – kažkas netikėto ir nepaaiškinamo. Žinoma, yra daugybė skeptikų, kurie stebuklais netiki. Jie bet kokiais klausimais turi griežtą nuomonę, kurios nesirengia keisti. Taip jie tik trukdo sau tyrinėti pasaulį. Juk pasigilinus į žmonijos evoliucijos procesą, matoma, kad žinomiausi tyrinėtojai ir atradėjai pirmiausia visuomet pateikdavo kažkokią prielaidą, kurią paskui, žingsnelis po žingsnelio, stengdavosi įrodyti. Kai kurios prielaidos skambėdavo beprotiškai – kaip neįmanomas dalykas arba stebuklas. Pavyzdžiui, teiginys, kad Žemė yra apvali, iš pradžių visiems skambėjo kaip visiškas absurdas ir eretikų paskalos. Šis atradimas prieštaravo jau turimoms žinioms.

 

Skeptikai mėgsta kartoti žodžius „esu realistas ir netikiu stebuklais“. Ar šitaip jie programuoja save nugyventi pilką ir stebuklų stokojantį gyvenimą?

 

Taip, būtent. Tokie žmonės, net susidūręs stebuklu, jį neigs ir visoms įvykio detalėms ieškos loginių paaiškinimų. Skeptikai neigs patį įvykį arba dalelę nežinomybės, kuri padėjo įvykti stebuklui. Taip reiškiasi žmogaus ribotumas, ambicingumas ir nesugebėjimas pripažinti, kad visi dėsniai, kuriais jis vadovaujasi gyvenime, yra riboti. Už jų veikia kiti dėsniai, kita realybė ir kitos galimybės…

 

Kokią įtaką tėvai daro vaikams, jeigu skiepija mintį, kad stebuklų nebūna?

 

Svajonės yra kūrybos proceso dalis. Bet kokia kūryba prasideda svajonėmis, įsivaizdavimu, kaip kas nors galėtų būti ir vykti. Slopindami svajones ir neigdami stebuklų galimybę, tėvai savo vaikus stengiasi įsprausti į jų pačių suvokimo ribas. Tai yra trukdymas tobulėti ir augti. Mano manymu, tai prilygsta vaiko uždarymui tarp keturių kambario sienų, teigiant, kad jame yra visas pasaulis.

 

Kaip stebuklų vykimas susijęs su karma?

 

Sąsajos tarp karmos ir stebuklų išties egzistuoja. Kaip sakiau anksčiau, žmogaus gyvenime veikia daug įvairių jėgų. Vienos iš jų yra gerai pažįstamos ir jomis naudojamasi, o kitos tik jaučiamos, intuityviai suvokiamos ar matomos patekus į meditatyvias būsenas. Kadangi stebuklu laikomas kažkoks labai geras ir pozityvus įvykis, jam nutinkant įprastai įsikiša ir dalyvauja aukštesnės jėgos (Angelai, Arkangelai, Dvasiniai vedliai, Dvasiniai mokytojai, Dievybės ar jų pasiuntiniai). Tokios jėgos savo pagalbą siunčia ten, kur mažiau negatyvios karmos. Taigi blogos karmos neturintys žmonės savo gyvenime gali tikėtis daugiau stebuklų. Tai patvirtina ir ezoterikų darbo praktikoje pasitaikantys atvejai, kuomet, pavyzdžiui, kreipiasi jauni žmonės, negalintys susilaukti vaikelio. Jie gali būti atlikę visus medicininius tyrimus ir išbandę visas galimas pagalbos priemones. Deja, visos pastangos nueina perniek, nors dažnai mediciniškai net nebūna jokių konkrečių priežasčių, kodėl vyras ir moteris negali susilaukti vaikų. Atlikus energinius seansus, per kuriuos apvalomas būsimos mamytės (jeigu reikia – ir būsimo tėvelio) energoinformacinis laukas nuo ten susikaupusio negatyvo ir karmos. Karmos išvalymas ir didelių negatyvių programų panaikinimas iš būsimų tėvelių biolaukų atveria kelią šviesiai bei galingai Aukštesniųjų jėgų energijai. Ši energija nutiesia kelią kūdikiui, kuris nori ateiti į šį pasaulį ir moteris pagaliau pastoja. Taigi tam, kad įvyktų šis stebuklas, išties reikia sumažinti žmogaus sukauptą negatyvią karmą.

 

Kas yra karmos dovana? Ar tai – irgi stebuklas?

 

Nebūtinai. Karma būna pozityvi arba negatyvi. Negatyvi karma reiškiasi įvairiomis negandomis, sunkumais, ligomis ir praradimais – visu tuo, dėl ko žmogus labai kenčia, praranda jiems brangius žmones ir dalykus. Galima sakyti, kad tuomet vyksta atvirkštiniai–nelaimingi stebuklai, pavyzdžiui, neįtikėtinomis aplinkybėmis įvyksta avarija, ar susergama liga, kurios neveikia joks medicininis gydymas. Na, o pozityvi karma reiškiasi įvairiais sėkmingais įvykiais ir palankiomis aplinkybėmis – visu tuo, ką žmonės vadina laime. Tad ši pozityvi karma dažnai ir neša žmogui stebuklingus, sunkiai įtikimus gerus įvykius. Štai tada žmogus gauna „dangaus dovanas“ – tai, kam įvykti padeda aukštesnės jėgos.

 

Pokalbio pradžioje tvirtinote, kad gyvenime gali įvykti viskas, ką gali sukurti žmogaus vaizduotė. Štai žmogus nori vaikščioti vandens paviršiumi kaip Jėzus… Ar tai tikrai įmanoma?

 

Tai būtų įmanoma, jeigu žmogaus karma būtų visiškai švari. Vien įsivaizdavimo neužtenka, nes bet kokiam įvykiui reikalinga energija. Ji gaunama per itin subtilų žmogaus energinį lauką. Jeigu jame yra daugybė trukdžių, blokų ir įvairių kenksmingų sankaupų, tuomet energija negali patekti arba jos žmogus gauna labai mažai. Tokiu atveju negali vykti joks sudėtingesnis veiksmas.

 

 

Irmina Žukauskaitė