Tam tikrais atvejais, siekiant tikslo ar saugumo sumetimais, naudinga apsimesti kažkuo kitu, priskirti sau visuomenėje paklausias savybes ir nutylėti skirtumus. Neigiant savo tapatybę lengva pasiklysti tarp skirtingų personažų ir pamesti tikrąjį „aš“.

 

Lyg vaidmenų žaidimasTeen,Girl,Hiding,Her,Face,Behind,Mask,-,Identity,Or

 

Įsivaizduokite konferencijos dalyvį, kuris nervingai laukia, kada žengs prie tribūnos. Tačiau vos atsidūręs dėmesio centre tampa oratoriumi, kuris beria žodžius kaip iš gausybės rago. Prisiminkite save situacijoje, kai ruošėtės skambinti į instituciją ar firmą pasiskųsti nekokybiška paslauga ar preke. Tikriausiai nutaisėte diplomatinį, griežtą ir reiklų toną, visai nepanašų į kasdienę kalbą? Atkreipkite dėmesį, kaip parduotuvėje mama įkalbinėja vaiką nerodyti ožiukų. Globėjiškai paminkština, sušvelnina kalbėjimo manierą ir stengiasi palenkti mažylį į savo pusę derybomis. Tai vadinama kodų kaita (code-switching).

 

Tai toks psichosocialinis elgesys, kai asmuo (ne)tyčia pakeičia tikrąjį „aš“, kad pritaptų prie daugumos, pasirodytų geresnis, išpeštų naudos iš situacijos. Pirmiausia terminas buvo vartojamas apibūdinant lingvistinį stilių. Moksliniuose straipsniuose rašoma, jog ši savybė dažniausiai naudojama norint paslėpti atminties spragas (susitikus su seniai matytu pažįstamu), pereinant iš formalios į neformalią kalbą (darbe su kolegomis ar klientais), siekiant kontroliuoti santykius (tarp tėvų ir vaikų), esant dvikalbystei (šeimoje kalbama tarmiškai ar gimtąja kalba, oficialioje aplinkoje – bendrine ar ta kalba, kuri suprantama daugumai). Vėliau pastebėta, kad kodų kaita gali pasireikšti elgesyje – skirtingai pristatant save, nuslepiant nenaudingus faktus.

 

Paplitęs elgesio modelis

 

„Iš esmės tai būdas pakeisti savo išvaizdą, kalbos manierą ir elgesį norint pagerinti įvaizdį, siekiant jaustis geriau pačiam arba dėl kitų“, – sako Klivlando klinikos (JAV) psichologė dr. Kia-Rai Prewitt. Nors kodų keitimas pasireiškia įvairiame kontekste dėl daugybės priežasčių, labiausiai išnagrinėtas rasės ir etninės priklausomybės aspektas. „Mes visi turime kelias tapatybes. Kaip kortą ištraukiame vieną ar kitą versiją pagal situaciją ir aktualumą. Dažniausiai žmonės slepia savo religiją, imigracijos statusą, tautinę priklausomybę, socialinį ir ekonominį sluoksnį, išsilavinimo lygį, lytinę tapatybę“, – pabrėžia ekspertė.

 

Kodų kaita – tam tikra savisaugos ar pasiaukojimo forma. Galima slėpti savo tapatybę dėl baimės patvirtinti stereotipus arba neatitikti daugumos lūkesčių. 2023 m. „CROWN Workplace Research Study“ atliktas tyrimas atskleidė, kad darbdaviai 2,5 karto dažniau suvokia juodus, garbanotus ir palaidus juodaodžių moterų plaukus kaip neprofesionalumo požymį. Maždaug du trečdaliai apklaustų afroamerikiečių teigė, kad eidamos į pokalbį dėl darbo keičia įprastą šukuoseną, 54 % – tiesina plaukus. „Žmonės jaučia turintys prisitaikyti prie daugumos, kad turėtų galimybių, į juos būtų žiūrima rimtai“, – sako dr. K.-R. Prewitt. Kodų kaita ne visada atspindi aplinką, bet dažnai išduoda ankstesnę patirtį ir neteisybę, su kuria teko susidurti.

 

Kartais kodai perjungiami automatiškai ir nevalingai. Štai iš Marijampolės kilęs asmuo gali pragyventi sostinėje 30 metų, tačiau vos atvykęs į gimtąjį miestą ir išgirdęs pažįstamą tarmę pradės kalbėti suvalkietiškai. Atsidūrę oficialioje aplinkoje daugelis pasitempia, pradeda labiau kontroliuoti save, nori pasirodyti iš geriausios pusės. Visai kitokie būna namie atsigulę ant sofos prieš televizorių, kai jaučiasi saugūs ir atsipalaidavę.

 

Dažniausi pavyzdžiai

 
  •  Slepia religinius papuošalus, pavyzdžiui, kryželio formos pakabuką, kad nepritrauktų nepageidaujamo dėmesio.
  •  Dengia tatuiruotes, jei aplinkoje tvyro neigiama nuomonė.
  •  Keičia akcentą ar tarmę darbe, mokykloje, viešoje vietoje ir namuose, privačioje aplinkoje.
  •  Naudoja slapyvardį ar pasikeičia tikrąjį vardą, pavyzdžiui, Janina prašo vadinti Kristina.
  •  Pašalina kūno auskarus, kad atrodytų profesionaliau ir patikimiau.
  •  Nekalba apie nematomą negalią, kad nepasirodytų silpni.
  •  Keičia kalbėjimo manierą pagal tai, kokios naudos tikisi iš pašnekovo.
 

Pranašumai ir trūkumai

 

Keisdamas kodą žmogus demonstruoja lankstumą. „Suvokiame aplinkos pokyčius ir į juos reaguojame. Neiname į darbo pokalbį vilkėdami pamėgtus plėšytus džinsus ir roko muzikos grupės marškinėlius. Velkamės kostiumą ir parodome, jog, nepaisant pomėgių, galime būti atsakingi ir profesionalūs“, – kalba dr. K.-R. Prewitt. Toks elgesys padeda pasiekti norimą rezultatą, taip pat atveria galimybes bendrauti su įvairesniais žmonėmis, turinčiais skirtingų interesų.

 

Kai kada kodo keitimas sukelia stiprų atsiribojimo ir izoliacijos jausmą. „Pastangos pritapti prie žmonių grupės gali duoti priešingą efektą. Tarkime, įsidarbinate veganiško maisto parduotuvėje ir slepiate, jog valgote mėsą. Jeigu tiesa išaiškės, būsite vertinami kaip nesąžiningi ir nepatikimi“, – perspėja amerikiečių psichologė.

 

Dažnos situacijos, kai reikia slėpti savo tapatybę ar apsimesti kažkuo kitu, sekina ir kenkia savivokai. „Jei manote, kad visada turite dėvėti kaukę, neatkleisti savo identiteto ir pažiūrų, privalote kontroliuoti kalbą, manieras, bijote būti atstumtas, ilgainiui apsimetinėjimas ir slapukavimas sumažina pasitikėjimą savimi“, – aiškina dr. K.-R. Prewitt. Nerimas dėl socialinio pripažinimo susijęs su anksčiau patirta diskriminacija ir gali būti potrauminio streso sindromo išdava.

 

Laikas ryžtis atvirumui

 

„Jeigu perjungę kodą jaučiatės ne aplinkinių draugu, o labiau – apsimetėliu, laikas pasikalbėti apie tai su patikimu žmogumi. Pradėkite nuo artimo draugo, šeimos nario ar antrosios pusės. Išdėstykite savo situaciją ir paklauskite, kaip atrodo iš šono. Rinkitės žmogų, su kuriuo palaikote gerus santykius ir sulaukiate vertingų patarimų“, – siūlo dr. K.-R. Prewitt. Gali paaiškėti, kad kas nors iš pažįstamų buvo atsidūręs panašioje situacijoje. Kitas požiūris itin reikalingas, jei kodai perjungiami norint išlikti toksiškoje aplinkoje.

 

Kartais užtenka išsikalbėti, kad atsakymas, kaip elgtis toliau, ateitų savaime. Pasak psichologų, jei sunku atsikratyti nerimo arba baisu, jog situacija tampa nekontroliuojama, nėra galo apsimetinėjimui, reikėtų kreiptis į terapeutą.

 

Ženklai, kurie rodo prastėjančią psichinę sveikatą:

 
  •  Depresija. Nuotaika gali svyruoti, tačiau noras pabėgti ir pasislėpti po antklode išduoda sunkius išgyvenimus. Kam slapukauti ir vaidinti, jei gyvenimas primena ne pasaką, o sąvartyną? Kartais depresija pasireiškia ne emociniu, o fiziniu lygmeniu. Dingsta apetitas, kankina nemiga, sunku susikoncentruoti, atsiranda lėtiniai raumenų skausmai.
  •  Nerimas. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje išlaikant susikurtą įvaizdį ir baiminantis demaskavimo sekina nervų sistemą. Nerimo ir panikos atakos užklumpa netikėčiausiais momentais kaip fiziniai simptomai. Tai prakaitavimas, širdies plakimas, krūtinės skausmas, rankų ir kojų tirpimas, jausmas lyg netenkant sąmonės.
  •  Perdegimo sindromas. Žmogus išsenka fiziškai, emociškai ir protiškai. Nuolat trūksta energijos, sunku prisiversti išlipti iš lovos ir atlikti būtiniausius veiksmus, atsiranda neigimas ir ciniškas požiūris, suprastėja darbo rezultatai. Kuo anksčiau nustatomas perdegimo sindromas, tuo greičiau prasideda sveikimas. Tai lyg pabėgimas iš smegenų rūko.
  •  Atskirtis. Sąmoningai vengiama eiti į mokyklą ar universitetą. Išgalvojamos melagingos priežastys, kodėl nesirodoma darbe. Simuliuojamos ligos. Asmuo atsisako, kai draugai kviečia susitikti ir pasilinksminti, nors anksčiau mėgo aktyvų laisvalaikį. Vienatvė gali pakenkti santykiams ne tik su artimaisiais, bet ir su antrąja puse.
 

Autorius Jurgita Ramanauskienė