Klubas, pakeitęs linksmybių istoriją

„Studio 54“ buvo ne tik naktinis klubas, bet ir fenomenas. 1977 m. įsikūręs Manhatane, Niujorke, greitai tapo žinomas visame pasaulyje. Nebuvo žmogaus, kuris nebūtų troškęs pamatyti, kas vyksta už šio klubo sienų. „Studio 54“ pynėsi menas, muzika, mada ir laisvės pojūtis, čia lankėsi garsiausi to meto muzikantai, aktoriai, modeliai. Tiesa, vieta, kur laikai ir socialinės normos atrodė nebe svarbios, gyvavo vos 33 mėnesius, bet jos galinga jėga pakeitė naktinių linksmybių istoriją.

Naktinio klubo pasaka

8-ojo dešimtmečio pabaigoje naktinis klubas, išskirtiniu pavadinimu „Studio 54“, vos atsidaręs greitai tapo ne tik naktinio gyvenimo epicentru, bet ir kultūriniu reiškiniu. Žmonės čia buvo laisvi daryti ką nori ir atskleisti nežabotus troškimus. 1977 m. įkurtas „Studio 54“ buvo strategiškai patogioje vietoje – 254 West 54th Street. Pirmą kartą į klubą atvykę žmonės net negalėjo numatyti, kur tuoj pateks, nes pastato išorė nieko perspektyvaus nežadėjo. Ekstravagantiškas reginys prasidėdavo vos įžengus pro duris, t. y. lankytojus pasitikdavo gausus kontrastų interjeras, pramoninis fasadas maišėsi su prabangiu dekoru, o žvilgantys sietynai ir šokių aikštelė užburdavo visai nakčiai. „Studio 54“ greitai tapo turtingų, garsių ir kūrybingų žmonių linksmybių meka. Čia lankėsi tokios įžymybės kaip Andy Warholas, Liza Minnelli, Mickas Jaggeris, Diana Ross ar Eltonas Johnas. A. Warholas, nuolatinis „Studio 54“ lankytojas, sakė, kad šis klubas – tai diktatūra už durų, bet demokratija šokių aikštelėje. Nepaisant propaguojamos laisvės visiems daryti, ko trokšta, „Studio 54“ uždraudė fotografuoti, kad apsaugotų svečių privatumą. Visgi kai kurie vaizdai buvo paskelbti, pvz., Kanados pirmosios ponios Margaret Trudeau nuotrauka be apatinių. Įžymybių dėka klubo populiarumas sparčiai augo, ypač po to, kai paviešino nuotrauką, kurioje aktorė Bianca Jagger klube joja baltu arkliu. Nepraėjus nė mėnesiui po atidarymo klubas kasnakt būdavo sausakimšas. Čia kiekvieną kartą vidutiniškai susirinkdavo apie 2000 svečių. Iki 1977 m. rugpjūčio klubas sulaukė tokio pasisekimo, kad klubo savininkai svarstė galimybę atidaryti panašius naktinius klubus Los Andžele ir Londone.

Anot klubo durininkų, nepaisant visur skelbiamo fakto, kad klube be paliovos lankosi įžymybės, dažniausi lankytojai buvo tiesiog šokių ir muzikos išsiilgę piliečiai. Klubas paprastai atsidarydavo 22 val., o baras užsidarydavo paryčiais, apie 4 val., bet dar bent dvi valandas žmonės galėjo mėgautis paskutiniais nakties magijos likučiais. Ne paslaptis, kad daugelis svečių vartojo narkotikus ir mėgavosi seksualiniais žaidimais čia pat, klubo balkone ar privačiose rūsio patalpose. Klubas taip pat rengdavo privačius vakarėlius už dešimtis tūkstančių JAV dolerių. Pinigų negailėta niekam. Per vieną Naujųjų metų vakarėlį ant grindų nugulė net keturios tonos blizgučių. Štai per kitą vakarėlį, skirtą paminėti Valentino dienai, organizatoriai atgabeno daugiau nei 3000 olandiškų tulpių.

Negailestinga įėjimo politika

Patekti į „Studio 54“ buvo nelengva net ir tomis naktimis, kai klubas būdavo atviras visuomenei. Įprastai vienkartinis įėjimas kainavo apie 8 JAV dolerius, tačiau nuolatiniai lankytojai galėjo rinktis mokėti metinės narystės mokestį mainais į bilietus su nuolaida. Be abejo, savaitgaliais bilietai buvo brangesni. Net ir galėdami sau leisti sumokėti už įėjimą, patekti į klubą galėjo ne kiekvienas. Tiesa, įžymybes paprastai įleidsdavo iš karto. Tais pačiais klubo atidarymo metais „Wall Street Journal“ buvo rašoma, kad gražiems žmonėms šio klubo durys beveik visada atviros, išskyrus vienišus vyrus, kurių klube nepageidaudavo. Kalbama, kad klubo durininkai buvo nesuvokiamai išrankūs. Nepaisant to, norintys būti pakviesti užeiti, buvo pasiryžę bet kam. Pasakojama, kad kartą klubo durininkas vienai nuostabiai gražiai moteriai pasakė, kad ji gali įeiti nemokamai, jei nusirengs visus drabužius. Moteris tai padarė, tiesa, vėliau atsidūrė ligoninėje dėl nušalimų. Ne vienas tikėjosi, kad į klubą sugebės patekti kitais būdais, tačiau dažniausiai tokie bandymai baigdavosi nelaimėmis, pvz., klubo lankytojas įstrigo ventiliacijos šachtoje ir mirė. Neretai siekis patekti į legendomis apipintą klubą buvo nevaldomas, žmonės puolė durininkus, grasino jiems ginklu ir pan. Net klubo nario mokestis negarantavo, kad lankytojas bus įleistas. Tiesa, gavęs nemažai skundų, 1978 m. Niujorko vartotojų reikalų departamentas įpareigojo klubo savininkus nustoti prekiauti narystėmis ir grąžinti pinigus esamiems nariams.

Staigus krytis žemyn

Šlove ir pripažinimu klubas „Studio 54“ mėgavosi laikinai. 1978 m. gruodžio 14 d. naktį staiga viskas pasikeitė – į klubą įsiveržė reidą vykdę federaliniai agentai. Apsiginklavę kratos orderiu, jie rado nelicencijuoto alkoholio, narkotikų ir gausybę kitų norminių aktų pažeidimų. Maža to, klubo savininkai apkaltinti mokesčių vengimu, todėl netrukus nuteisti. Atgauti reputaciją ir grąžinti klubui šlovę nepavyko, tad „Studio 54“ buvo priverstas uždaryti duris. Nepaisant to, kad klubas iš viso dirbo tik 33 mėnesius, tapo vienu garsiausių visų laikų naktiniu klubu. Ši vakarėlių vieta buvo tokia populiari, kad vien per pirmus metus klubas uždirbo neįtikėtiną sumą – 7 mln. JAV dolerių. Klubo savininkai tuomet kalbėdami su žurnalistais juokavo, kad tik mafija uždirbo daugiau nei jie. Nepaisant klubą ir jo savininkus varginusių teisinių bėdų, ištikimiausi lankytojai rikiavosi aplink kvartalą norėdami visą naktį šokti ne tik su tokiais pat kaip jie, bet ir su įžymybėmis. Viskas, ką tuo metu siūlė klubas, buvo lyg nuodėmingas saldėsis, kurio žmonėms norėjosi dar ir dar. Alkoholis, seksas ir narkotikai tapo kiekvieno vakaro norma. Tiesa, nepaisant reputacijos, „Studio 54“ taip pat buvo geros muzikos vieta, kurioje nuolat skambėjo to meto diskotekų hitai. Muzika lankytojus tarsi nukeldavo į kitą pasaulį, kuriame nevyksta karas ir nekamuoja ekonomikos nuosmukis. „Studio 54“ suteikė lankytojams galimybę mėgautis akimirka, kad ir kokia nelegali ar nepadori ji būtų.

1980 m. „Studio 54“ visam laikui užvėrė duris. Nepaisant to, kad tranki ir visame pasaulyje populiari muzika, skambėjusi šiame klube, nutilo, buvo padaryta neišmatuojama įtaka vėlesnėms kartoms ir populiariajai kultūrai. Nors vėlesniais metais „Studio 54“ atgydavo įvairiomis formomis, tačiau tai nebebuvo tai, ką matė tuomet ten besilankę žmonės. Prieš mirtį 1989 m. vienas iš klubo savininkų vis dar saugojo daugelį daiktų, kuriuos surinko iš naktinio klubo, pvz., svečių rezervavimo knygą, kvietimų korteles ir gėrimų bilietus. Daugiau nei 400 šių daiktų parduoti aukcione už daugiau nei 300 tūkst. JAV dolerių. Brangiausia preke tapo beveik 53 tūkst. JAV dolerių kainavusi Andy Warholo skulptūra.

Autorius Monika Budnikienė